Kiaulė nekrečia kiaulysčių, – žmonėms primena šernus prisijaukinęs eigulys

Pagal kinų Zodiaką, ateinantys 2007-ieji – Ugninio šerno metai.
Astrologai prognozuoja, kad jie greičiausiai bus stabilūs.
Tikėtina, kad sumažės konfliktų, nepasitenkinimo, nes šernas – stiprus, tačiau ramus, nelinkęs ginčytis gyvūnas.
Eigulio Petro Dabrišiaus nuomone, kitąmet turėtume stiprinti giminystės ryšius. Be to, reikėtų prisiminti, kad kiaulė niekada nekrečia kiaulysčių.
O štai žmogus mėgsta pakiaulinti…
PRIPAŽĮSTA KAIP SAVĄ
Norėdami nufotografuoti Jadzę ir jos šeimyną, porą kilometrų klampojome mišku.
Penkerius metus Telšių urėdijos žvėrinčiuje gyvenanti šernė buvo nepatenkinta, kad lietingą dieną eigulys P. Dabrišius prikėlė ją iš miego, todėl nesiteikė atsiliepti į jo raginimus ateiti į aptvaro pakraštį.
Žvėris šnairavo į nekviestus svečius, tačiau agresijos ženklų nerodė. Tik fotografas Jonas Strazdauskas turėjo saugoti savąją rankinę – Jadzė įtarė, kad joje gali būti skanėstų.
P. Dabrišius paaiškino, kad šernė mūsų buvimą šalia jos ir trijų vaikų toleruoja vien todėl, kad į mišką atėjome kartu su eiguliu – šį žmogų žvėris pripažįsta kaip savo giminės narį.
„Kiaulėms labai svarbūs giminystės ryšiai. Būna, kad būryje gyvena koks penkiasdešimt šernų: kiaulė, dukros, jų vaikai. Jos viena kitai padeda auginti vaikus, kartu rūpinasi ligotais giminės nariais. Per rują į kiaulių kaimenę ateina pats stipriausias kuilys ir pradeda ją valdyti. Po rujos jis išeina savo keliais“, – apie šernų gyvenimo ypatumus pasakojo P. Dabrišius.

ŠERNIUKĖ AUGO SU OŽKOMIS
Į žvėrinčių šernę Jadzę atvežė visai mažytę, telpančią batų dėžutėje. Miško darbininkai kiaulaitę surado įlindusią į rąstą ir prie jo prišalusią. Matyt, motina norėjo išlaisvinti savo vaiką (rąstas buvo stipriai apdraskytas), tačiau nepajėgė to padaryti.
„Atvežta šerniukė nerodė jokių gyvybės ženklų – taip buvo sušalusi. Netikėjau, kad išgyvens. Tačiau sušilusi ji pradėjo lakstyti po namus, žviegti, reikalauti maisto. Pagirdyta ožkos pienu, pripažino mane kaip savą, visur sekiojo iš paskos. Ypač sunku buvo naktimis: šerniukę reikėjo maitinti kas valandą. Be to, nuolat lipdavo į lovą, nes ieškojo šilumos“, – prisimena eigulys.
Jadzė buvo apgyvendinta su ožkomis. Šios šerniukę ir užaugino. Tiesa, dabar žvėris savo maitintojų nebepripažįsta – atskirta nuo ožkų, šernė gana greitai sulaukėjo, pamiršo jų kvapą. Tik eigulys vis dar pripažįstamas kaip savas.
„Juk ir žmonėms panašiai būna: ilgam išsiskyrę, susvetimėja, o susitikę nebeturi apie ką kalbėti. Norint palaikyti šiltus santykius, būtina nuolat bendrauti“, – lygino P. Dabrišius.

ŠERNAS ĮSPĖJA: TAISYKLIŲ PRIVALU LAIKYTIS
Dabar žvėrinčiuje gyvena 5 šernai: Jadzė, trys dvimečiai jos paršiukai ir galingas šernas, vadinamas tiesiog Jadzės vyru. Anot eigulio, šį didžiulių ilčių savininką ir galima pavadinti Ugniniu šernu.
„Tokiam kuiliui tvoros neegzistuoja – išvers bet kokias užtvaras. Tai – tankas, galinga bomba. Tačiau pavojingas jis būna tik tada, kai yra sužeistas. Žinoma, prie jo geriau nelįsti. Žymėdamas teritoriją, jis įspėja, kad visiems privaloma laikytis taisyklių“, – patarė vyriškis.
Kadangi ruja jau pasibaigė, Jadzės vyras laikosi atokiai nuo šernų šeimynos.
Pamatęs nekviestus svečius, jis pradėjo įnirtingai trintis į medžius (taip šernai žymi savo teritoriją), tačiau didesnio susierzinimo nerodė.
P. Dabrišius paaiškino, kad kuilys iš žmonių nėra patyręs nieko blogo, todėl yra gana ramiai nusiteikęs jų atžvilgiu.
Apskritai čia jam gyventi gana patogu: erdvės ir maisto užtenka, niekas jo nevaiko, rujojančios kiaulės taip pat nereikia toli ieškoti.

JADZĖS STRESĄ RAMINA MUZIKA
Tuo tarpu Jadzę nerimauti verčia motinystės instinktas. Pasak eigulio, sunkiausios dienos motinai būna tada, kai parduodami jos vaikai.
„Kiaulei didžiausias stresas yra išsiskirti su šeima. Tokių dalykų ji nedovanoja, pyktį ilgai laiko. Išvežti vaikus stengiamės taip, kad ji nieko nesuprastų. Įviliojame į dėžę, garsiai grojame muziką, o šerniukus labai greitai išvežame. Išleista į aptvarą, Jadzė bėgioja, ieško vaikų, ilgą laiką būna labai nervinga. Tik garsiai leidžiama muzika ją nuramina“, – pasakojo P. Dabrišius.
Vyriškio teigimu, dabar gana madinga auginti šernus (labiau nei povus). Tik nepatartina įsigyti jau įmitusio žvėries – dėl didelio šeimos ilgesio jis gali žūti.
„Didesnio šerno ir nenulaikysi – išlauš tvoras ir išeis namų ieškoti“, – sakė eigulys.

„IMKIME PAVYZDĮ IŠ KIAULIŲ“
P. Dabrišiaus nuomone, žmonės galėtų daug ko pasimokyti iš šernų. Pirmiausia – gebėjimo ruoštis vaikų gimimui.
Paršiukų vados besilaukianti šernė iš anksto pasiruošia porą guolių. Beje, guolis įrengiamas taip meistriškai, jog atrodo, kad ji apskaičiavo kiekvieną centimetrą – šeimynai sugulus, laisvos vietos nelieka nė trupučio.
Pasak eigulio, neteisinga nuomonė, kad kiaulės – purvini gyvūnai. Purvu jos ginasi nuo parazitų, gydosi žaizdas.
Vos gimusius šerniukus motina labai saugo, niekur nesitraukia iš guolio, beveik mėnesį nieko neėda. Niekam nepatartina artintis prie migio – šernė narsiai gins paršiukus.
Jeigu kiaulė žūva, vaikus augina jos giminaitės.
„Žmonės ne visada priglobia svetimus vaikus, o kiaulės – visada. Be to, kiaulės niekada nekrečia kiaulysčių, o žmonės mėgsta pakiaulinti.
Nesirūpinkime, kokie bus kiti metai – nuo mūsų žinojimo niekas nepasikeis. Tiesiog imkime pavyzdį iš kiaulių: puoselėkime giminystės ryšius, nes būryje lengviau įveikiamas šaltis bei badas, paprasčiau apsiginti nuo priešų“, – sakė P. Dabrišius.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Šernė Jadzė buvo nepatenkinta, kad P. Dabrišius prikėlė ją iš miego, todėl apsimetė negirdinti jo kvietimo prieiti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*