Laimėjusi Lietuvos debatų centro skelbtą rašinių konkursą, Gabijos gimnazijos mokinė
Gabrielė Bubokaitė dešimt dienų viešėjo Kinijoje.
Be projektinių debatų, mergina turėjo progą iš arčiau pažinti šią tolimą šalį, jos žmones, kultūrą, aplankyti įžymiausias vietas.
IŠ LIETUVOS – SEPTYNI
Debatų centro skelbtos rašinių temos buvo susijusios su Europos Sąjungos ir Kinijos bendravimu ir bendradarbiavimu. Gabrielė rašė apie Kinijos vaidmenį globaliame pasaulyje.
„Rašiau apie tai, kuo garsėja Kinija, ką apie ją žino kiekvienas žmogus. Paliečiau ekonomiką, kultūrą, žmones. Iš pradžių parašiau, ką žinojau, paskui ieškojau faktų, kas galėtų paremti, pailiustruoti mano rašinį“, – pasakojo Gabrielė.
Šio projekto nugalėtojams skiriama kelionė į Slovėniją ar Kiniją. Džiugią žinią apie laimėjimą gimnazistei pranešė jos istorijos mokytoja Stanislava Sovienė – tai jos paskatinta Gabrielė ryžosi dalyvauti konkurse.
Iš Lietuvos į Kiniją skrido septyni projekte dalyvavę moksleiviai. Šiame projekte, be lietuvių, dalyvauja moksleiviai iš Slovėnijos, Tailando ir pačios Kinijos.
STEBINA KONTRASTAI
Pirmas dienas debatų dalyviai turėjo laisvo laiko, tad galėjo vaikščioti po Pekiną, stebėti žmones, bendrauti.
„Tos dienos man liko pačios įsimintiniausios. Per tris minutes iš prabanga tviskančios aplinkos gali atsidurti skurdžiausiame kvartale – tie kontrastai labiausiai ir stebino“, – įspūdžiais dalijosi Gabrielė.
Nors šalyje vykdomos įvairios socialinės programos, skurdas vis dar matomas, daug elgetų, luošių.
Tradicinė architektūra labai panaši: atrodo, kad tu čia jau esi buvęs.
Neįprastai atrodė tai, kad kinai, kalbėdami tarpusavyje, nors ir nesibara, bet labai šaukia: pasirodo, tai priklauso ir nuo regiono, iš kur jie kilę.
Pekine Gabrielei teko sutikti Velykas. Vienas iš lietuvių grupelės buvo Jėzuitų gimnazijos auklėtinis, tad jis ir pasiūlė susirasti krikščionių bažnyčią. Lietuviai buvę sutikę moterį krikščionę, kuri ir pasakė, kad Pekine tokia yra, tik nežinia kur.
Ieškoti bažnyčios leidosi iš pat ryto ir užtruko apie šešias valandas.
„Kinai – labai malonūs žmonės, bet jie nemoka angliškai, o kelią parodyti nori, tad kiekvienas rodo skirtingai. Galų gale sutikome viešbučio tarnautoją, kuris mus palydėjo iki pat bažnyčios. Bažnyčioje buvo ir turistų, ir vietinių kinų. Kadangi ilgai ieškojom, į rytines angliškas mišias nespėjom, o paskui buvo prancūziškos. Neišbuvom iki galo – jautėmės labai pavargę“, – kalbėjo Gabrielė.
DISKUTAVO
SU STUDENTAIS
Pagrindinis kelionės tikslas buvo debatai. Į juos atvyko apie 50 projekte dalyvavusių moksleivių. Diskusijų oponentai buvo įvairių Kinijos universitetų studentai.
Pirmos debatų dienos taip pat buvo įdomios, nes į jų programą įėjo įžymių Pekino vietų lankymas. Apžiūrėta Dangaus šventykla, 2008 metais vykusios olimpiados statinių, baseinų kompleksas, Uždraustasis miestas – ten yra Kinijos imperatorių rezidencija. Teko pavaikščioti garsiąja Kinų siena, pamatyti imperatorienės Vasaros rūmus.
Tarp pažintinių kelionių būdavo ir parodomieji debatai apie tai, ar turėtų būti grąžinti istoriniai turtai į gimtąsias šalis, ar reikėtų besivystančioms šalims leisti rengti olimpines sporto varžybas.
„Tokių debatų metu mes išmokom diskutuoti azijietišku stiliumi, tai yra kalbos po septynias minutes ir atsakomoji kalba. Debatų stiliai kiek kitokie, tad, nors diskusijos vyko anglų kalba, buvo sunku“, – neslėpė Gabrielė.
DEBATAI IŠVARGINO
Pagrindinių debatų metu su Kinijos universitetų studentais reikėjo diskutuoti apie Azijos ir Europos jaunimą. Komandoje, kuriai priklausė Gabrielė, dar buvo kinė ir slovėnė: turėjome susikalbėti, paruošti argumentus, o po to diskutuoti ir su studentais, ir su projekto dalyviais.
„Debatavome dvi dienas: ilgas ruošimasis, ilgos kalbos labai nuvargino. Pasisekė, kad buvo labai geri profesionalūs teisėjai, po kiekvienų debatų jie nurodė klaidas, pasakė, kas gerai. Juokavome, kad iš pradžių reikėjo surengti debatus, o tik paskui tas pažintines kelionės, nes pavargome per jas, o čia prieš akis dar debatai“, – juokėsi Gabrielė.
Tailandiečiai į debatus jungėsi sunkiai, jie linkę daugiau kalbėti viešai, o tarp kinų debatai labai populiarūs. Gabrielė pastebėjo, kad universitetuose besimokantys kinai labai gerai kalba angliškai, o gatvėje nesusišnekėsi su niekuo, nebent pasitaikys studentas.
DIDELIŲ
DRAUDIMŲ NESIJAUČIA
Mūsų susidarytas stereotipas, kad visi kinai yra vienodi, – apgaulingas. Pasak Gabrielės, stebint veidus, to nepasakytum – jie vis dėlto yra skirtingi.
„Gal kiniečiams ir mes atrodom visi vienodi?“ – retoriškai klausė mergina.
Lietuvius kiek trikdė tai, kad kinai su jais labai norėjo nusifotografuoti.
„Ypač sunku buvo ant Kinų sienos, kur labai daug žmonių, iš visur privažiavusių kiniečių. Ir kai daugelis nori nusifotografuoti, tempia į šoną sakydami „foto“, labai sunku judėti į priekį“, – pasakojo Gabrielė.
Žmonių Kinijoje gausu visur: gatvėse, aikštėse, skveruose, susisiekimo priemonėse.
„Nustebino perpildyti metro, kai sustoja, visi nori išlipti, grūdasi, verčiasi lauk vieni per kitus kūliais. Yra net paskirti darbuotojai, kurie, jei netelpi į metro, ištraukia, o jei dar yra vietos, ir paspaudžia“, – stebėjosi gimnazistė.
Kinija – komunistinė šalis, bet studentams, moksleiviams žodžio laisvė neribojama, jie gali kalbėti, diskutuoti apie bet ką.
„Kita vertus, mes pripratę prie facebook’o, o Kinijoje jis yra uždraustas dėl visokių gandų apie Kinijos politiką skleidimo. Apie kruvinus birželio 4 dienos įvykius Tiananmenio aikštėje Kinijos internete nieko nerašoma. Kai diskutuoji apie tai su kinais, jie sako, kad Europos laikraščiai tuos faktus labai iškraipo. O šiaip gyvenimu kiniečiai patenkinti, jie nėra nusivylę. Žmonėms geriau gyventi, kai yra stabilu ir jie žino, kas bus rytoj“, – samprotavo Gabrielė.
SU LAZDELĖMIS – SUNKU
Maistas Kinijoje – pigus ir skanus. Po pažinčių pirmąjį vakarą debatų dalyviams buvo patiekta Pekino antis – tai esą simbolinis, tradicinis kinų maistas. Labiausiai lietuviai pamėgo vištieną su vaisiais – arbūzais, mangais. Labai populiarūs grybai: atneša kažką juodo, tad sunkiausiai būdavo, kol prisiruoši paragauti, o kai paragauji – visai nieko.
Gatvėse labai populiarūs karamelizuoti vaisiai, kukurūzų burbuolės, ananasai.
Iš vabzdžių Gabrielei teko valgyti skorpionus: jie labai maži, skonis panašus į traškučių. Visos tos egzotikos paragauti galima nuo prabangių gatvių pasukus į vadinamuosius hutongus – neturtingųjų kvartalus.
„Skorpionai būna gyvi: kai užsisakai, juos kiša į verdantį aliejų ir pasiūlo valgyti. Ilgai žiūrėjom, kaip žmonės juos valgo, kaip reaguoja, pamatėm, kad nuo to niekas nemiršta, tada bandėm ir mes. Šunienos tikrai nevalgėme“, – juokėsi Gabrielė.
Nors maistas ir geras, bet ne vienam sudėtinga buvo naudotis lazdelėmis, nes šakučių, peilių niekas neduoda.
„Mes buvom nusistatę: jei atvažiavai į tokią šalį, taip ir turi valgyti. Slovėnai įsigudrino: jei sriubą valgė su šaukštu, tai viską paskui valgo su tuo pačiu šaukštu. Mes naudojomės lazdelėmis, bet netaisyklingai, o tai kėlė kinams juoką“, – šypsojosi Gabrielė.
Asmeninio albumo nuotr.: Kinijoje Gabrielę labiausiai stebino kontrastai: jie čia labai ryškūs.
Nuo šiol G. Bubokaitė turi ir draugę kinę.
Vienas didžiausių delikatesų – jūros gėrybės.
