„Abu jie gerai sutaria ir labai laimingi. Didelis džiaugsmas stebėti jų šėliones“, – sako Danuta apie savo augintinius Bingo ir Damirą. Vytauto SUSLAVIČIAUS nuotr.
Kažkada svajojau būti dresuotoja, veterinarė, melžėja, norėjau veisti šunis arba bent jau įsitaisyti mažą kambarinį šunytį. Dabar man gana ir vienintelio katino. Šunų kirpėjai Danutai Raštikienei, šiuo metu auginančiai juoduosius rusų terjerus, nutiko atvirkščiai.
Kaip siuvėja tapo šunų kirpėja
Iš pradžių Danuta tapo siuvėja. Pradėjo siūti, būdama 21erių, ir darė tai beveik dvidešimt metų. Kartu su vyru augino du sūnus. Gyvenimas, iš šalies žiūrint, atrodė paprastas ir aiškus.
Bet vieną dieną Danuta įsitaisė gražų šuniuką. Įsigijusi sužinojo naujienų. Pavyzdžiui, kad nenukirptas jis nebus tas grožis, apie kurį ji svajojo. „Nieko sau!“ – nustebo ir šiek tiek sutriko Danuta. Tačiau nesitraukė. Susirado šunų kirpėją, rūpinosi. Juk grožis reikalauja aukų.
Dar vėliau Danuta sugalvojo, kad jai patiktų kirpti šunis. Išmoko tai daryti. Tapo šunų kirpėja. O prieš trejus metus atrado savo svajonių šunų veislę – juoduosius rusų terjerus. Kaip tik jie – du juodieji draugai – tapo gyva jos, šunų kirpėjos, vizitine kortele. Šeimininkei jie padeda įkūnyti šunų kirpimo meistrystės, o gal net meno, subtilybes.
Nenuostabu, kad kirpdamas šunis aštuonerius metus, darydamas tai iš pašaukimo, gali praaugti amatininkui nustatytus kokybės reikalavimus. Tampi menininku.
Neapkirptas – lyg be veislės
Šiandien Danutai jau 47-eri. Mažai kas suabejotų: jos profesija – viena įdomiausių bei rečiausių. Neseniai ji atidarė vieno savo augintinio, juodojo rusų terjero, vardu pavadintą kirpyklą – naminių gyvūnų kirpimo saloną „Bingo“.
Nebūtų nuostabu, jei kada nors išgirdę „Bingo“, pirmiausia pagalvotumėte apie Danutos augintinį. O jeigu netyčia, ieškodami kirpyklos, pateksite į patalpą, kur džiovintuvas kedens Jorkšyro terjero šukuoseną, nemanykite, kad sapnuojate. Tiesiog gyvenimas yra įvairus ir įdomus.
Visą šią istoriją, žinoma, galėtume pradėti pirmuoju Danutos ir jos draugės nuotykiu, kaip jos įsigijo tos pačios vados mažus škotų terjerus.
„Kažkoks ne toks, svarstau. O veisėja ir sako: dabar dar meškiukas, bet paauginkite iki aštuonių mėnesių, vežiokite pas kirpėją. Tada pamatysite, kaip atrodo tikrieji škotų terjerai. Ir kirpėjos adresą Šiauliuose davė“, – prisiminė Danuta.
Iš škotų terjerų veisėjos ji su drauge sužinojo ir naujieną: kad savo naująjį kilmingąjį augintinį turės vežioti į šunų parodas.
Šunų pasaulio siurprizai
Pirmąjį dalyvavimą šunų parodoje Danuta prisimena kaip košmarą: baisiausias triukšmas, sambrūzdis. Kirpėja kritikuoja jos šunį, kad blogai apkirptas, teisėja aiškina, kad neiššukuotas.
„Tame triukšme tampėme šunis ant rankų. Tik ten sužinojome, kad jiems reikia narvų. Draugės škotų terjeras, patinėlis, visą parodos laiką lojo. Mano galva buvo „kvadratinė“. Pašiurpome pamačiusios, kaip šunis pudruoja, purškia laku“, – juokėsi šunų kirpėja.
Anų dienų patirtis Danutai šiandien panaši į dviejų žioplikių, nemokšų, nuotykius. Jiems pasibaigus draugė pasakė, kad į šunų parodas kojos nebekels. O štai Danuta nutarė priešingai: išmoksiu. „Jei kiti išmoko, kodėl negalėčiau ir aš? Visą gyvenimą buvau užsispyrusi, man patiko ko nors siekti“, – prisipažino ji.
Džiaugdamasi škotų terjero grožiu, šunų kirpėja vylėsi, kad jis jai uždirbs pinigų – bent jau tiek, kad laikyti gyvūną apsimokėtų. Vis dėlto ji net neįsivaizdavo, kiek tokio šuns grožis kainuoja. Nežinojo ir to, kad norint gauti leidimą veisti šunis ir gauti vadai dokumentus, reikia dalyvauti šunų parodose.
Sunkiai pasiekiamas amatas
Susitaikyti su taisyklėmis nebuvo taip sunku, kaip su praradimais. Jos škotų terjerė, pašaukta gamtos balso, susibėgo su kaimo mišrūnu, vėliau nugaišo šuniuodamasi. „Verkiau visą mėnesį“, – prisiminė Danuta.
Gedėdama vis dar vylėsi, kad kas nors, matydamas jos ilgesį, padovanos kitą šuniuką. Tačiau vieną progą keitė kita, o išsvajotosios dovanos – kaip nebuvo, taip nebuvo.
„Susitikau sykį tuo metu kaimynystėje gyvenusią kinologę Aušrą Andrienę ir sakau jai: norėčiau būti šunų kirpėja, tada bent svetimų šuniukų prisičiupinėčiau – nereikėtų nė savų“, – pasakojo Danuta. Kinologė tada ją padrąsino: pirmyn, mokykis ir būk šunų kirpėja. Lyg tyčia tuo metu buvo susirgusi vienintelė Mažeikiuose šunų kirpėja, nebuvo kam ją pakeisti.
Pradžiugusi Danuta parbėgo namo ir puolė ieškoti šunų kirpyklų telefonų. Ir ką jūs manote? Kirpėjų yra, o mokyti savo amato ką nors kitą – nenori nė vienas. Viena kirpėja pasakė tada tiesiai šviesiai: atveža pas mus šunų ir iš Mažeikių, o mes norime, kad juos čia vežtų ir toliau.
Tik kinologės rūpesčiu būsimoji mokinė pagaliau sulaukė žinios, kad mokytoją ji vis dėlto turės.
„Mečiau visus siuvinius ir traukiniu išvykau į Šiaulius“, – prisiminė Danuta. Šiauliuose jos laukė šunų kirpėja, kuri ją ne tik išmokė, bet netgi priėmė nakvoti. Galiausiai jos susidraugavo.
Septyni šunys krepšyje
„Betgi norint būti šunų kirpėja reikia turėti šunį!“ Ši taisyklė į Danutos namus atvedė antrąjį jos gyvenime „škotą“. Tai irgi buvo kalė. Jai pasisekė – turėjo kirpėją savo namuose. Svetimų gražintojų ieškoti neteko. Ši škotų terjerė atvedė Danutai keletą vadų.
„Tuo metu gyvenome penktajame aukšte. Pamenu, kaip visus septynis šuniukus išnešdavau į kiemą susikišusi į „turginį“ krepšį. Kol vedžiodavau, jie man vaikščiodavo palei kojas. O kai reikėdavo į tą krepšį sukišti atgal – nagi niekaip! Žmonės prie langų prilipę į mus žiūri, o mums nesiseka: kol sugaunu septintąjį, žiūrėk, jau pirmasis laukan išsiropštęs“, – juokėsi kirpėja.
Šuniukų auginimo rūpesčiai privertė ieškoti ko nors patogiau. Tik ne sau, o šunims. Teko prašytis pas mamą į kaimą. „Išsikraustėme auginti šuniukų. Namas buvo be patogumų, ketinome ten pagyventi laikinai. Tačiau nebenorėjome grįžti“, – pasakojo kirpėja.
Gyvendamas kaime negi apsistosi popindamas vien škotų terjerą. Matydama, koks puikus yra jos draugės auginamas juodasis rusų terjeras, Danuta pradėjo svajoti būtent apie tokį.
Keliavo 11 tūkstančių kilometrų
Tai buvo didelis, gražus, protingas, rimtas, santūrus šuo. „Tiesiog ne šuo, o žmogus“, – prisiminė šunų kirpėja. Štai kokio įvertinimo sulaukia juodieji rusų terjerai.
Naujame voljere iš pradžių buvo įkurdinta viena, o paskui ir antra juodakailė. Tik apie jų sunkų likimą Danuta nenori nei prisiminti, nei pasakoti. Kur kas mieliau kalba apie du juoduosius rusų terjerus, kuriuos augina dabar.
Vyresnysis, Damiras, pas Danutą iš Rusijos Nachodkos miesto keliavo net vienuolika tūkstančių kilometrų!
Viskas prasidėjo, kaip dabar įprasta, internete. Juodųjų rusų terjerų veislyną Danuta susirado interneto forume. Pirmiausia ją pakerėjo šuns nuotrauka. Vėliau parašė veisėjai laišką. Dabar atrodo keista, tačiau šuns grožio užburta Danuta su veisėja pradėjo kalbėtis net nepasidomėjusi, kur jos pašnekovė gyvena. Ir tik paskui teisinosi: „Iš tiek toli, paties Sibiro, atgabentas šuo bus gero kraujo, sveikas ir gražus“.
Veisėjos vyras, karininkas, iš Nachodkos į Maskvą šunį lėktuvu skraidino devynias valandas. Dar dvi paras iki Šiaulių jis keliavo su tolimųjų reisų vairuotoju.
Gyva dovana iš Maskvos
Anot šunų kirpėjos, plaukai šiaušėsi, pagalvojus, ką mažyliui teko ištverti. Keisčiausia, kad šitas vargšelis, pamatęs savo būsimą šeimininkę, stačiai puolė jai į glėbį. „Taip apsidžiaugėme vienas kitu, kaip ilgai nesimatę giminės ir artimieji! Nuo pat pirmųjų akimirkų Damiras elgėsi taip, tarsi jis būtų man skirtas šuo. Pagalvojus apie tai ir dabar šiurpai eina: tarytum kokia mistika“, – negalėjo atsistebėti Danuta.
Jos ir šuns ryšys visą laiką tik stiprėjo. Be to, jiedu sėkmingai dalyvavo šunų parodose. Damiras buvo ruošiamas tapti grožio etalonu ir geidžiamu partneriu. Jis laimėjo ne vieną grožio konkursą.
Neilgai trukus šeimininkė nutarė, kad Damirui reikia draugo, tokio pat gražuolio juočkio. Šešių savaičių mažylis, būsimasis Bingo, į Lietuvą keliavo iš Maskvos.
Gerokai ūgtelėjęs Bingo labai judrus ir išdykęs, Damiras jo pokštus pakenčia ir, regis, netgi mėgsta. „Abu jie gerai sutaria ir labai laimingi. Didelis džiaugsmas stebėti jų šėliones“, – sakė šeimininkė.
Draugas, kuris nepasakys „ne“
Anot Danutos, veisiant šunis, svarbu ne tik jų kūno būklė, bet ir charakteris. Kadangi charakteris yra irgi iš dalies perduodamas genetiškai, renkantis augintinį internetu jai buvo siunčiami vaizdo įrašai. Nemažai apie savo šuniukų kilmę ji sužinojo interneto forume.
Kad toks veislinis šuo, kaip juodasis rusų terjeras, tinkamai augtų, reikia laikytis griežtos programos. Šuniui svarbu ne tik tinkamai maitintis, bet ir judėti. Juodiesiems rusų terjerams reikia ne tik bendravimo, bet ir daug aktyvios veiklos. Šie šunys sukurti darbui, tarnybai. Dėl to Danuta anksti keliasi ir bėga mankštintis kartu su savo augintiniais.
„Ši veislė pripažinta tik 1984-aisiais. Šunys giriami už tai, kad nedaug ėda, ištveria didelius šalčius. Su jais įdomu bendrauti. Be to, šalia tokio masyvaus ir supratingo šuns sunku jaustis vienišam. Juodasis rusų terjeras prilygsta artimam draugui, kuris niekada nepasakys tau „ne“. Be to, myli vaikus, be reikalo neloja, yra sargus, bebaimis ir labai ištikimas. Jo tiesiog neįmanoma nepamilti“, – gyrė augintinius šeimininkė.
Šios veislės šunys apdovanoti geriausiais savo protėvių bruožais: rotveilerio jėga ir veržlumu, erdelterjero žaismingumu, niufaundlendo olimpine ramybe, ryzenšnaucerio smalsumu.
Veisėjai sako, kad šiam šuniui reikia tvirtos rankos. Mokytas terjeras – tai visapusė apsauga, ginklas, kurio nereikėtų atiduoti į lengvabūdžių rankas.
Nuostabus šių šunų kailis reikalauja nuolatinės priežiūros, tačiau nesišeria ir, svarbiausia, neturi specifinio kvapo. Subalansuoto charakterio, lengvai dresuojami juodieji rusų terjerai tinka ne tik sargybos, bet ir kitose tarnybose.
Gražus gyvenimas kainuoja
Šunų augintojai, kaip ir šunų kirpėjai, nėra visiškai aiškūs, visiems suprantami žmonės. Jie nuolat daro kažką, kas neatrodo labai rimta. Pavyzdžiui, vietoje to, kad padėtų mamai ravėti daržus, Danuta laksto su šunimis. O juk grįžta iš darbo rimtai pavargusi.
Ne taip paprasta nukirpti tokį mažuliuką, kaip Jorkšyro terjeras. Netgi tinkamai prižiūrimam šuniui reikia skirti vidutiniškai pusantros valandos. O jeigu šuo ilgai nekirptas ir nešukuotas, tenka plušėti ir 3–4 valandas. Grįžus namo kirpėjai neretai skauda rankas.
„Jaunimas dabar labiau mėgsta dirbti prie kompiuterių. Fizinis darbas jauniems nebepatinka. O šunų kirpėjos darbas – fizinis“, – jau atsisveikindama sakė Danuta.
Pažiūrėjus, kaip ji pusantros valandos gražino Jorkšyro terjerą, kaip maudė, karpė plaukus, šukavo, džiovino, kaip rovė iš ausų pūkus, trumpino nagus, abejonių dėl šio prisipažinimo nekiltų. Nė kiek nenuostabu, be to, kad šuns šukuosena gali atsieiti brangiau nei moters.
Vis dėlto gražus gyvenimas kainuoja. Nesutinkate?
cia, kaip supratau,konkurenciu pasikandziojimai.As savo vestuka kerpu pas sia kirpeja ir esu labai patenkinta.Sekmes ir iki pasimatymo.
Viskas butu gerai jei kiek sazines turetu ir savo klaidas pripazintu si kirpeja,o ne akis kabinetu …
Liuks!!!
tai neišsiauklėjusi ir pasipūtusi tikra kaimietė.
Kiek žmonių, tiek nuomonių….visiems geras niekas niekada nebuvo ir nebus….o mes vaziuojame tik pas šią kirpėją kirptis ir esu patenkinta.
Stiprybės, sveikatos, geros nuotaikos ir didžiulės sėkmės linkiu Danutai.
Geriausia jorkšyrų kirpeja!
Matyt as dar ne tiek gabi,kaip ponas Raimundelis. :) ir koks kurybingai rastingas…tai jei issakyti savo nuomone,tada negalima kaip suprantu. Tik Danuta i padanges keliam. Tada aleliuje jums abiem! :)
niekaip nesuprantu, Kristina, jei esate tokia gabi, ir turite itin ramią katę, tai apsikirpkite pati, ko tempiate ją pas kirpėją ir dar kaina matai netinka :), negi manai, kad ji veltui turi kirpti. Toks vaizdas susidaro jog pati kniauki, kaip katė kovo mėnesį sorry, bet išsprūdo :) . Man jei kas nepatinka, tai ir to nedarau, bet ir neskapapiju ant viso svieto koks aš nelaimingas . Daug metų savo augintinį kirpau Klaipėdoje, atsiradus šiai kirpėjai pilnumoje patikiu savo augintinį jos profesionalumui.
Visuose miestuose katės kerpamos po narkozės, nebent kirpėja lengvai trenkta ir nori naujų potyrių ant savo rankų matyti paliktų katino nagų „tatoo“ :) Gerai pasakė viena komentuojoja – Vedžiau, vedu ir vesiu pas tave kirpti. Mano gražuolis net parodų metu pagiriamas už tvarkingą ir taisyklingą jo parodinę šukuoseną!!! Taip kad linkiu kirpėjai Danutei sėkmės, tvirtų rankų ir geros nuotaikos …
Ne tik mano kate,bet ir as issigandau,kai teko isgirsti kiek ji nori uz katino paprasta apkirpima. Tai gal nekelkim i padanges to kam nepriklauso? verkti noris isgirdus kainas ir svarbiausia iskart narkoze,migdyti…po to kirpti. Net nesidomi ramus ar ne tas katinelis. Cia jei ka,ne man vienai taip…
Vedžiau, vedu ir vesiu pas tave kirpti savo kalytę. Tu tikrai puiki savo darbo žinovė. O tiems „išsigandusių šunų „šeimininkams norėčiau priminti, kad šuniukai paveikslėliuose visi gražūs, tik nusipirkę jorką ar kitą kokį ilgaplaukį „žaisliuką“ reikia prisiminti, kad jį reikia kone kasdien šukuoti, valyti ausis ir t.t. Va, tada ir nestresuos jūsų augintiniai po kirpyklos, nebus išsigandę. O tau, Danuta, tik SĖKMĖS, KANTRYBĖS IR VISO KO GERIAUSIO TAVO NELENGVAME DARBE. Ir nekreipk dėmesio į tuos kvailus komentarus. Pavyduolių ir kvailių buvo, yra ir bus, niekur nuo jų nedingsi… SĖKMĖS, SĖKMĖS, SĖKMĖS
„Mielieji/ios“ komentatoriai/ės: „šiaip“, „jo“, „belekas“ ir t.t. jei kas dar rašys vėliau. Mano manymu, jog šiais technologijų amžiaus laikais komunikacija vaidina svarbų vaidmenį ne tik darbo santykių ar draugų tarpusavio bendravime, bet ir visa kame. Tai kodėl būdami visi tokie komunikabilūs ir t.t.,…, kaip manote, ar labai yra gražu išsasakyti savo nepasitenkinimus pasislėpus už anonimiškumo “skraistės”. Jei turite drąsos rašyti, tai turėkite drąsos ir tiesiogiai prisistačius išsakyti savo priekaištus atėjus į kirpimo saloną pas Danutą ir su ja pasikalbėjus, bei detaliai išanalizavus visas JŪSŲ esamas opiausias problemas ir nuoskaudas po to priimti teisingą ir palankų sprendimą abiems pusėms?
Aš savo drauge didžiuojuosi ir už ją džiaugiuosi. Tai šauni ir pasišventusi ne tik šunų kirpėja, bet ir gyvūnų mylėtoja. Nes ne kiekvienas galėtų ir gebėtų dirbti šį alinantį, sunkų fizinį darbą.
Daug metų lankiausi kol ji dirbo pas Saulių veterinarijos klinikoje, dabar turi savo atskirą šunų kirpyklą senamiestyje. Tai va, vis stebėdavausi iš kur pas ją tokia kantrybė, kai išsipūsčiusios, išsikvėpinusios šunų šeimininkės (ne visos, bet …) savo augintinius atveda murzinus (nors prieš tai skambučiu tvirtindavo jog augintinis maudytas), prasmirdusius, susivėlusius ir kailis sukibes kuokštais, blusuotus, neišauklėtus ir isterikuotus (nors kaip sakoma, kokie šeimininkai, tokie ir augintiniai, tai ne mano mintis, tai LIAUDIES išmintis), ir ji niekada nesugebėjo atsakyti ir nepriimti tokio netvarkingo šuns. Kažkaip mūmyse yra priimta, jei einame į moterų/vyrų kirpyklą, tai galvą ir ausis išsiplauname, nes priešingu atveju, tai būtų neetiška ir gėda, …, o čia pamanyk, tik į šunų kirpyklą…, ai – vadinasi galima ateiti “belekokiems” …
Taigi, net bet kokia prasta tiesioginė antireklama gali suveikti kaip reklama. Taigi šunys loja, karavanas eina … O mano draugė dirba, kaip dirbusi ir pas ją toliau lankosi TIE, kurie ją vertina ir džiaugiasi jos atliktu darbu (ir šiandien man esant pas ją kirpykloje, tuo momentu atėję abu šeimininkai atsiimti savo augintinio, jai dėkojo už gražiai sutvarkytą baltą šunytį…)
Taip kad savo draugei linkiu ir toliau išlikti tokiai žvaliai, visada pakilios nuotaikos, ir palinkėti daug daug sveikatos ir trykštančios energijos. Sėkmės Tau, brangioji.
Dangė
gal kazkada ir buvo gera dabar labai ispuikus visada pikta nepatenkinta kiek vedziau savo suniuka grizta issigandes ir pazistami ta pati sako
daugiau suniuko ten kirpt nebevesiu niekada
Kazkokia nemaloni motreska…