Prieš 25 metus, vykdydama žymaus Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus valią, jo dukra Zofija Aleksandravičiūtė-Navickie- nė surašė simbolinį testamentą, kuriuo tuometei Akmenės rajono savivaldybei ir valstybei paliko savo tėvelio asmeninį turtą.
Šis palikimas džiugina visus žmones, apsilankančius Viekšnių vaistinės muziejuje, po kapitalinio vidaus remonto duris vėl atvėrusiame šių metų gegužę.
Paliko testamentu
Akmenės rajono savivaldybei (1996 metais Viekšniai dar priklausė šiam rajonui, prie Mažeikių rajono miestelis ir seniūnija buvo prijungti 2000 m. – V. S.) Zofijos Aleksandravičiūtės-Navicienės parašytame testamente sakoma: „Norėdama būti naudinga savo miesteliui, kuriame esu gimusi ir augusi, norėdama tinkamai išreikšti pagarbą savo velioniams seneliui ir tėvui, kurie išlaikė pirmąją Viekšnių vaistinę ir apie save paliko gražų atminimą Viekšnių apylinkės ir Akmenės rajono žmonėms, savo noru bei šeimos ir giminės pritarimu palieku: vaistinės pastatus, įrangą, baldus, paveikslus, laikrodžius, šviestuvus, knygas bei žemę apie muziejų rajono Savivaldybės nuosavybėje su sąlyga, kad joje bus veikianti vaistinė, Aleksandravičių bute įrengtas Viekšnių ir aplinkinių dvarelių inteligentų muziejus ir XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios inteligento buto ekspozicija.“ Testamentu moteris išreiškė viltį, kad vaistinei priklausantys pastatai ir muziejaus eksponatai niekada nebus kam nors perduoti, perleisti ar padovanoti.
Perdavė su sąlygomis
Savo sprendimą Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė, „Santarvės“ kal- binta prieš trejus metus, pagrindė taip: tėvelis viso to norėjo viekšniškių labui, jis be galo mylėjo ir brangino savo tėviškę.
Verta prisiminti, kad simbolinis testamentas turi savo priešistorę – Viekšnių vaistinė buvo paveldima priesakais, kurie gerokai palengvindavo neturtingų jaunuolių gyvenimą.
Viekšnių vaistinė – seniausia farmacijos įstaiga šiaurės Žemaitijoje (po Palangos ir Telšių vaistinių) – buvo atidaryta 1860 m. liepos 17 d. Ji ilgai keliavo iš rankų į rankas, kol 1883 m. iš varžytinių už 5000 sidabrinių rublių vaistinę įsigijo Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius.
Sūnėnui Vincui Aleksandravičiui, baigusiam Maskvos universitete farmacijos studijas, dėdė vaistinę perdavė su sąlyga, kad šis kasmet skirs po 300 rublių kurio nors neturtingo giminaičio auklėjimui. Be to, klebonas prisakė neparduoti vaistinės, atėjus laikui, tokiomis pačiomis sąlygomis ją perduoti įpėdiniui.
1925 m. vaistinę perėmė provizoriaus sūnus Juozas Aleksandravičius, šioje vaistinėje jis dirbo keturis dešimtmečius. Vykdydamas tėvo valią, viekšniškis šelpdavo vargdienius, leisdavo į mokslus neturtingus giminaičius.
Eksponatai kelia susižavėjimą
Viekšnių vaistinės muziejus – vienintelis kaimiško tipo vaistinės muziejus Lietuvoje – su išlikusiomis vaistininkų šeimos gyvenamosiomis patalpomis bei paties vaistininko ranka surašyta vaistinės istorija.
„Net sunku papasakoti, kiek ir kokių eksponatų čia yra saugoma. Itin didelį įspūdį lankytojams daro operacijose naudoti žmogaus odos diržai, vaistų gamyboje naudoti prietaisai, įrankiai, indai, organinės medžiagos – vilko mėsa, vėžio girnelės, Sibiro bebro sruogliai (liaukų sekretas), iš istorinės pusės – XIX amžiuje rašyti gydytojų receptai, tarp kurių – ir Viekšnių vaistininko išrašytas receptas pirmosios Lietuvos istorijos autoriui Simonui Daukantui“, – pasakojo Viekšnių muziejaus vedėja Danutė Končienė.
Anot jos, lankytojų nusistebėjimo šūksnius neretai sukelia čia eksponuojami senoviniai baldai, priklausę vaistininko šeimai, o išskirtinis susidomėjimas atitenka veikiančiam pianinui. Mažiausio pasaulyje kada nors pagaminto modelio muzikos instrumentas buvo nupirktas 1911 m. Rygoje, pianino klavišai – iš dramblio kaulo.
Vyksta edukacinė veikla
Viekšnių vaistinė atlieka ne tik pažintinę, bet ir kultūros traukos funkciją – čia vyksta kultūros renginiai, parodos. Veikla vykdoma ir dar vienoje svarbioje muziejaus dalyje – atkurtame vaistininko vaistažolių sode. Jame auginami vaistingieji ir prieskoniniai augalai, čia vyksta edukaciniai praktiniai užsiėmimai: „Pažintis su vaistažolių sodu“, „Vaistažolės nuo sodo iki puodelio“, „Inteligentijos kultūrinės tradicijos. Pažintis su kroketu“.
Pasak D. Končienės, muziejų neretai aplanko ir simbolinį testamentą parašiusi Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė, atvykdavo ir du Juozo Aleksandravičiaus anūkai. Gaila, bet praėjusių metų lapkritį vienas iš jų – Bronius Vytautas Navickas – mirė. Muziejus sulaukia ir vaistininko proanūkių apsilankymo.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
