Klubas „Olmobilis“: automobiliai čia prikeliami antram gyvenimui

Pasak Egidijaus Maigos, senus automobilius restauruoti būtina su meile, skuba tokiame darbe kenkia. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

Antrus gyvavimo metus skaičiuojantis Mažeikių senovinės technikos klubas „Olmobilis“ turi savo viziją – siekį suburti daugiau senos technikos mėgėjų bei įsigyti patalpas, kuriose mažeikiškius būtų galima supažindinti su senoviniais automobiliais.

Idėja – suburti bendraminčius

Praėjusių metų balandžio 1-ąją įregistruotas klubas šiuo metu vienija penkis narius, turinčius aštuonis senovinius automobilius.
„Idėja dirbti su senoviniais automobiliais kilo tuo metu, kai dirbau mašinų remonto dirbtuvėse Švedijoje. Man teko užduotis – atnaujinti tris senovinius automobilius.
Kai pamačiau savo rankų darbo rezultatą – kaip iš seno, rekonstruojamo automobilio mašina pavirsta į gražią, gamyklinę transporto priemonę – pačiam tapo malonu. Tokiais atvejais ypač džiaugiesi savo darbu. Be to, grįžti į tą laikmetį, prisilieti prie praeities“, – apie savo pomėgį kalbėjo klubo prezidentas Egidijus Maiga.
Pasak jo, prieš trejus metus bendrovės „Jubana“ vadovas Julius Banys prisipažino turįs kelias senas mašinas. Tuomet ir prasidėjo rekonstrukcijos bei remonto darbai, kurie pamažu išaugo į idėją suburti klubą. Šiuo metu klubo tikslas – suvienyti bendraminčius, surinkti juos į būrį, nes tai, kad mažeikiškiai turi senovinių automobilių, galima pamatyti per įvairias šventes.
Pasak E. Maigos, susivienyti sunku – ne vienas atsikalbinėja, kad nėra laiko, brangus dalyvio šventėse mokestis, geriau detalę kokią nusipirks ir panašiai.

Seniausias klubo automobilis – 1941 metų laidos „Chevrolet“, kuris vis dar rieda mūsų keliais. Autoriaus nuotrauka

Vairuoti – sunku

Pirmasis klubo automobilis jau iškeliavo iš Mažeikių. Kaip sakė E. Maiga, tai buvo įdomus projektas – 1937 metų gamybos automobilis „Studebaker Diktator“ – iškeliavo į Šveicariją. Seniausiais šiuo metu klubo turimas automobilis – 1941 metų dvejų durų kupė „Chevrolet“.
„Kai išlipi iš šiuolaikinio automobilio, tokias mašinas vairuoti sunku – nėra vairo stiprintuvo, stabdžių stiprintuvo. Tik vienintelis mūsų turimas 1977 metų laidos „Lincoln“ automobilis yra kiek priartėjęs prie šiuolaikinių: elektriniai langai, šildomos sėdynės, veidrodžiai, yra net autopilotas, trūksta tik oro pagalvių.
Tiesa, jis ir kuro gerokai „suryja“ – šimtui kilometrų reikia apie aštuoniolikos litrų benzino. Tais laikais benzino oktaninis skaičius buvo 72–76, tad dabar į šiuolaikinį benziną pilame iš Vokietijos gaunamą akcizuotą priedėlį, kuris sumažina jo oktaninį skaičių“, – sakė E. Maiga.
Tarp klubo automobilių – 1972 m. „Porshe“, kuris, pasak klubo vadovo, išvysto 150 km per valandą greitį (daugiau buvo baisu mėginti); 1956 m. „Mercedes Benz“, tokių Lietuvoje yra tik du (pirmasis, vis dar nebaigtas rekonstruoti, yra Šiauliuose).
„Mersedesas yra mersedesas – jau tada buvo naudojamas centrinis visų taškų ir mazgų sutepimas – nereikėjo vaikščioti, kaip buvo įprasta tais laikais su vadinamuoju „štauperiu“ ir tepti visus taškus. Jau tada buvo elektrinė pakeliama važiuoklė bei salono minkštumas – vienu žodžiu, komfortas tame automobilyje buvo toks pat, kaip kas yra važiavęs nuo 1980-ųjų gamintuose ir ne vieno turėtuose vadinamuose „agurkiniuose“ mersedesuose“, – sakė E. Maiga.

Nors automobilių salonai yra patogūs, pasak klubo narių, vairuoti, persėdus iš šiuolaikinės mašinos, yra sunku. Autoriaus nuotrauka

Didelio remonto nereikia

Senovinių automobilių restauravimas, pasak 26-erių metų darbo patirties turinčio E. Maigos, yra kruopštus darbas – jeigu tai darysi atmestinai, be meilės, nieko ir nepasieksi.
„Baigiau kursus Lenkijoje, įgijau senovinių automobilių restauravimo sertifikatą, tad dabar galiu džiaugtis savo pomėgiu.
Detalių šioms transporto priemonėms galima gauti, internetas šiuo metu visagalis, tiesa, viską parsisiunčiame iš užsienio, Lietuvoje mažai kas turi senovinių detalių. Padeda detalių katalogai. O ir gamino tada mašinas sąžiningai. Praėjusią vasarą, nors ir važinėjome, praktiškai nereikėjo imtis jokių didelių remonto darbų, tik kur ne kur tepaliukas truputį palašėjo – ir viskas“, – pasakojo mažeikiškis.
Viską atperka aplinkinių dėmesys tokioms išskirtinėms transporto priemonėms – žmonės mojuoja, šypsosi, fotografuojasi prie automobilių, neretai net praleidžia, išvažiuojant iš šalutinio kelio. Klubo nariai savo turimą techniką jau du kartus demonstravo Mažeikiuose vykusioje aviacijos šventėje, vyko į senovinių mašinų paradus Pasvalyje, Klaipėdoje, Biržuose.
„Norisi suburti tokių mašinų mylėtojus į būrį, važiuoti į Latviją, Estiją, Švediją, kur tokie senovinių automobilių pasirodymai, šventės yra itin populiarios. Taip pat turime idėją – gal Savivaldybė suteiks kokias patalpas mūsų technikai eksponuoti, kad visuomenė galėtų ateiti, pasidžiaugti, pasidomėti“, – kalbėjo klubo prezidentas.

Darbai veja darbus

Šiuo metu klubas jau yra įsigijęs 1952 metų laidos anglų dvivietį kabrioletą „MG“, turi rekonstruotą rusišką 1956 metų laidos motociklą „IŽ 49“, rekonstruojamas dar senesnis tos pačios markės motociklas. Bus bandoma atgaivinti 1936 metų gamybos motociklą „Triumf“, kurio detalės jau yra surinktos. Jau paruoštas važiavimui, tik reikia sutvarkyti nedidelius nesklandumus 1967 metų laidos automobilis „Jaguar“.
„Dabar rekonstruojame 1958 metų laidos „Mercedes benz“. Dirbtuvėse šiuo metu yra tik nusmėliuotas ir restauruotas jo rėmas, o pats kėbulas – Vilniuje, kur tvarkoma kabelių sistema. Šį limuziną renkame nuo varžtelių, jis yra visiškai plikas. Kas įmanoma, tą stengiamės restauruoti, ko nepavyksta – gaminame iš naujo“, – pasakojo E. Maiga.
Palankiai senovinių automobilių mėgėjus nuteikia ir valstybės požiūris – techninė apžiūra jiems privaloma tik kas penkerius metus. Ir ji labiau vizuali – patikrinami stabdžiai, šviesos ir pan.
Kitaip, pasak klubo vadovo, būti negali – žiemą šiomis mašinomis nevažinėjama, o ir vasarą jos nuvažiuoja gal kiek daugiau kaip penkis šimtus kilometrų, tad lieka techniškai tvarkingos.

Tikimasi, kad prieš šių senovinių automobilių eilės greitu metu prisidės ir kitos technikos. Autoriaus nuotrauka