Knygų mainai – naujas jų gyvenimas

Mažeikių viešojoje bibliotekoje dalijimosi knygomis lentyna pastatyta prieš dešimt metų. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Pasaulyje, Lietuvoje ir Mažeikiuose vis labiau populiarėja dalijimosi knygomis idėja. Nors skaitytojus aptarnauja atnaujinta viešoji biblioteka ir jos filialai, kur galima išsirinkti patinkančių skaitinių, mažeikiškiams nesvetimos ir kitokios knygų mainų formos.

Užsienyje – sena tradicija

Mažeikių viešosios bibliotekos kolektyvas bene prieš dešimtmetį bibliotekos fojė pastatė knygų lentyną su užrašu, drąsinančiu skaitytojus jiems patinkančias knygas neštis namo.
Pasak viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Irenos Atkočaitienės, jau nuo seno užsienio šalių bibliotekose gyvuoja tradicija skaitytojams dovanoti senas knygas. Dar 1993 metais pašnekovė lankėsi Danijos Bornholmo bibliotekoje, kurioje tokia lentyna buvo. Iš ten ši idėja ir parkeliavo į Mažeikius.
„Vėliau turėjome tokį „Mainų fondą“. Jame buvo sukaupta tarybinio laikotarpio knygų, kurių bibliotekai ir jos filialams nebereikėjo. Nutarėme jas dovanoti: gal kam nors pravers. Ilgainiui ir gyventojai pradėjo atnešti ir dėti į lentyną savo nebeskaitomas knygas. Tad ta idėja pasitvirtino“, – sakė pašnekovė.

Naujas gyvenimas

Mainus, kuomet vieni atiduoda, o kiti knygas pasiima ir parsineša namo, I. Atkočaitienė vadina nauju jų gyvenimu.
„Faktas, kad kartais iš ryto atėjus į darbą ta lentyna būna pilna, o kai eini vakare namo – jau tuščia, iškalbingas. Vadinasi, kažkam tos knygos mielos ir reikalingos“, – sakė pavaduotoja.
Pašnekovė paaiškino, kad bibliotekose knygos nurašomos dėl to, jog sensta, nusidėvi fiziškai arba „morališkai“ – savo turiniu nebetinka šio laikmečio skaitytojams. Antra, jeigu bibliotekininkai senų knygų nenurašytų, gaudami vis naujų, visų leidinių neturėtų kur sutalpinti.
„Pas mus knygos išbūna ir skaitytojams tarnauja dešimt metų ir tik po to dalį jų nurašome. Užsienio šalių bibliotekose fondai atnaujinami kas trejus metus. Tuo tarpu Lietuvoje iki tokio dažno ir gausaus fondų atnaujinimo – labai toli“, – paaiškino I. Atkočaitienė.
Pašnekovė patikino: labai skaitoma yra mokomoji literatūra, knygos, kuriose atspausdinti nesenstantys klasikos kūriniai. Tad jeigu jos ir yra nudriskusiais viršeliais, nenurašomos. O tas, kurios lentynose skaitytojų nepajudinamos prastovi daugybę metų, tenka nurašyti nenudėvėtas.

Populiarina skaitymą viešumoje

Prieš kelias savaites dalijimosi knygomis, skaitymo viešumoje populiarinimo akciją inicijavo ir gyventojus nustebino Mažeikių moterų klubo „Lions“ narės.
Jos įvairiose miesto vietose – ant suolelių, autobusų stotelėse, gydymo įstaigose, parduotuvėse –palieka knygų su organizacijos lipdukais, kviečiančiais skaityti, o perskaitytą knygą palikti toje pačioje vietoje, kurioje žmogus ją rado, arba padėti į kitą lankomą vietą.
Prie šios akcijos prisideda bei ją palaiko ir Viešosios bibliotekos kolektyvas. Darbo dienomis, kuomet lauke geras oras, 13–15 valandomis norintiesiems paskaityti atveriamas bibliotekos kiemelis, padedama knygų.
„Šiemet – bibliotekų metai. Pagalvojome, kad būtų labai gražu bendromis jėgomis paskatinti gyventojus daugiau skaityti ne tik užėjus į biblioteką, bet ir viešose vietose. Na, o kaip tas iniciatyvas žmonės priims, parodys laikas“, – kalbėjo I. Atkočaitienė.
Pašnekovė nuogąstauja tik dėl to, kad po atviru dangumi paliekamos knygos nuo lietaus gali sušlapti.

Idėja: bibliotekėlė ligoninėje

Savivaldybės tarybos narė sediškė Genoveita Gricienė jau metus puoselėja idėją Sedos ligoninėje įsteigti nedidelę bibliotekėlę ir stengiasi, kad šis sumanymas taptų realybe. Ji šiuo klausimu sako turinti ir ligoninės administracijos pritarimą bei palaikymą. Yra ir žmonių, žadančių padovanoti savo knygų. Bėda, kad dažnas šiandieninis žmogus vis neranda laiko peržiūrėti savo bibliotekos ir surinkti paaukoti tinkamų knygų.
G. Gricienės nuomone, knygos ligoninėje reikalingos dėl to, kad neretai ligoniai negali vaikščioti, tad į miesto biblioteką nenueis, o ir knygų gali prisireikti tuomet, kai valdiška biblioteka nedirba.
„Žinote, seni, ligoti žmonės dažnai nurašomi: ai, savo jie jau nugyveno, nieko jiems nebereikia. O iš tiesų senatvėje, kai nebelieka tokio dažno bendravimo su žmonėmis, kai trūksta artimo ryšio, tampa neišvengiama vienatvė. Pasineri į save ir žiūri, kad tau reikia knygos.
Žmogus yra žmogus – niekada nevėlu grįžti į save, apmąstyti nueitą kelią, o kartais ta knyga gali tapti ta užuovėja nuo liūdnų minčių apie mūsų nugyventą gyvenimą“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.

Vertybėms lemta išlikti

Tie, kurie gali padovanoti knygų bibliotekai, kviečiami jas nunešti ligoninės socialinei darbuotojai Linai.
G. Gricienė turi ką pasakyti skeptikams, teigiantiems, jog spausdintos knygos ir laikraščiai išnyks ir jas pakeis elektroniniai leidiniai.
„Manau, kad neišnyks nei knygos, nei laikraščiai, nes visuomet buvo ir bus skaitančių žmonių. Galbūt popierinius leidinius mėgstančio jaunimo ir nėra tiek daug, kiek norėtųsi, bet vis tiek yra ir bus. Jaunimas paskrajoja po pasaulį, bet pamato: kokias vertybes radai, tokias turi ir palikti. Tad su metais jie prie tų vertybių sugrįžta“, – sakė G. Gricienė.
Bambančius dėl to, jog pasidalijimas senomis knygomis tiesiog yra būdas jomis atsikratyti, sediškė ramina: knyga yra daiktas ir negerai, kai jų prikaupi per daug, kai jos nebetelpa lentynose.
„Metams bėgant atsirenki, ką skaityti tau labiausiai patinka ir kokias knygas rinksi bei saugosi. Gal  atsisakai meilės romanų ar kokių nors kelionių knygų, o pasilieki prie, sakykime, rimtų monografijų ar prie istorinių knygų? Tad kodėl to, ko nebereikia, neatidavus kitam žmogui?“ – samprotavo veikli sediškė.

Ne visi gali įsigyti

Visuomeninio judėjimo „Mažeikiai KITAIP“ nariai pavasarį taip pat pakvietė žmones pasidalyti savo knygomis.
Šio judėjimo lyderis, Savivaldybės tarybos narys Alvydas Balčiūnas prisiminė: tąkart žmonės sunešė bei paaukojo kelis šimtus naudotų knygų.
Judėjimo nariai pirko jų ir naujų. Visos jos perduotos viešajai bibliotekai, kurios darbuotojos turėjo peržiūrėti, kokios tai knygos, įvertinti, kurios knygos tinkamos bibliotekai, bei paskirstyti jas filialams ar tiesiog padovanoti žmonėms, kuriems tų knygų reikia.
„Susiejome tą akciją su gegužės 7-ąja, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Manau, kad dalijimasis knygomis yra gera mintis dėl to, kad naujos knygos iš tiesų yra brangios ir ne visi gali jų įsigyti. Ir nors kažkada žmonija sugalvojo tikrai labai gerą dalyką – bibliotekas, iš kurių galima parsinešti knygų, jas skaityti, o paskaičius, pasisėmus iš knygų minčių ir išminties, grąžinti, tai ne visai tas pats, kas turėti nuosavų knygų“, – kalbėjo A. Balčiūnas.

Idėja iš meilės knygoms

Dar vieną knygų mainų idėją – knygų namelį mažeikiškiams prieš trejus metus pasiūlė tuomet pirmakursė Vilniaus universiteto Kūrybos komunikacijos studijų programos studentė Živilė Tiškevičiūtė.
„Šis namelis, pastatytas šalia Gabijos gimnazijos, yra mano projektinis darbas. Gavome užduotį: kokį nors kultūrinį objektą integruoti į miesto erdvę.
Studijavau Vilniuje, tačiau norėjau kažką gražaus padaryti Mažeikiuose. Baigiau Gabijos gimnaziją, ten dirba mokytoja, kuri manyje išugdė didžiulę meilę knygoms, literatūrai. Taip ir užgimė idėja pasirūpinti, kad būtų įrengtas toks namukas“, – „Santarvei“ sakė idėjos autorė.

Kas vieniems nereikalinga, kitiems – atradimas

Amerikoje vadinamieji knygų nameliai, į kuriuos vieni gali saugiai ir tvarkingai padėti savo nebeskaitomas knygas, o kiti, norintieji jas perskaityti, gali pasiimti, veikia jau dešimtmetį. Skaičiuojama, kad tokių namelių visame pasaulyje yra įrengta apie 25 tūkstančius.
Mažeikiuose dabar jau retai apsilankanti Ž. Tiškevičiūtė sako vis paprašanti toje pačioje gimnazijoje besimokančio brolio užmesti akį, prižvelgti, ar sėkmingai ir ar ilgam namuke apsigyvena knygos.
„Jeigu kažkam knyga nusibodo, tapo nebereikalinga, tai nereiškia, kad kitam žmogui ji negali tapti atradimu. Taigi namuką ir apskritai knygų mainus galima išnaudoti taip, kaip žmogui norisi ir kaip reikia“, – pokalbį apibendrino pašnekovė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto