Kodėl loterijose sekasi ne visiems?

Šisbeitauskas

Kaip jums loterijos? Kurį laiką nepirkdavau jokių loterijų bilietų, bet paskutiniuoju metu vėl susigundžiau. Šiaip nesu azartiškas, bet kai neseniai parduotuvėje pamačiau žmogų, kuris tikrinosi savo bilietus, su pavydu žiūrėjau, kaip jo penki bilietai pasirodė esą laimingi ir jis išlošė trisdešimt tris eurus. Aplinkiniai svarstė: kažin kiek tų bilietų vyriškis buvo nusipirkęs, kad buvo tiek laimingų… Aišku, neklausiau, kiek žmogui iš to buvo pelno – kažkaip nepadoru rūpintis svetimais pinigais.
Po to kas savaitę įsigydavau vieną ar du bilietus, bet vis nesėkmingai. Neseniai turėjau tris bilietus. IR KĄ JŪS MANOT? Vienas buvo laimingas. Tiesa, tas laimėtas 1,5 euro neatpirko visų išlaidų, bet kažkoks azartas atsirado. Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė… Yra ir kitoks su viltimi susijęs posakis, bet tegu jis lieka neparašytas – gyvenkim optimistiškai.
Galvodamas apie loteriją, vis prisimenu kolegę, kuri beveik niekada nepirkdavo bilietų, bet jei pasiryždavo, visada kažką laimėdavo. Sovietiniais laikais buvo tokia momentinė sportloto loterija. Net kioskas, kuriame pardavinėdavo tuos bilietus, senamiestyje stovėjo. Tiesa, tie bilietai nebuvo pardavinėjami nuolat, bet kai kioskas dirbdavo, visada atsirasdavo eilutė. Mano kolegė, ilgai įkalbinėjama, ryžosi paaukoti vieną rublį ir tokį bilietą nusipirko. Sunku patikėti, bet iškart laimėjo net dvidešimt penkis rublius. Kiek kolegė pasakojo, loterijose jai sekėsi ir anksčiau, bet kažkodėl nelabai ryždavosi rizikuoti.
Man gražu žiūrėti, kaip dvi mano kaimynės močiutės sekmadienio pavakarėmis kartu susėda prie televizoriaus ir tikrina savo bilietus: atidžiai žymisi visus skaičius ir labai džiaugiasi, kai kartais pasiseka. Nepasakyčiau, kad jos yra azartiškos, bet tas buvimas kartu man gražus – taip ir laikas prabėga, o jei pasiseka laimėti, dar ir kažkiek džiaugsmo būna. Aišku, tai, kiek jos nuolat pirkdamos bilietus išleidžia, neatsiperka, bet vėlgi, viltis…
Iš tiesų, jei niekas niekada nelaimėtų, tai bilietų ir nepirktų, nebūtų loterijų, bet kai pamatai, kaip žmonės laimi automobilius, butus, dar daugybę įvairiausių prizų ir nemažas pinigų sumas, kažkaip norisi laimę išbandyti. Ir visada žiūrint tas laidas galvoje sukasi mintis: kodėl vieni laimi, o man taip nesiseka? Kita vertus, visiems juk ir negali sektis…
Šiandien į posėdį rinksis mūsų Savivaldybės taryba, turėsianti galutinai patvirtinti, kam skirti praėjusių metų rajono Garbės piliečio vardą. Komisijos sprendimas sukėlė nemažai diskusijų – vieni už išrinktą kandidatą, kiti – prieš, bet taip jau būna, kad Taryba paprastai balsuoja už tą, kuris yra komisijos pasiūlytas.
Toje pat ceremonijoje, kai teikiamas Garbės piliečio vardas, bus pagerbta ir daugiau mažeikiškių. Teko atsidurti posėdyje, kuriame buvo svarstomos šios kandidatūros. Keistokai man pasirodė viena Tarybos narė, kuri į posėdį atėjo nelabai pasiruošusi, – bent jau man kilo toks įspūdis, kai ji paprašė perskaityti nuostatus, už ką šios nominacijos skiriamos. Bet palaukit – visų komisijų nariai turi galimybę iš anksto susipažinti su medžiaga, tad kodėl trukdomas kolegų laikas ir prašoma to, kas yra iš anksto visiems pateikta? Ta pati Tarybos narė paprašė perskaityti visų pasiūlytų nominantų pavardes. Ir vėlgi, man susidarė įspūdis, kad kai kurios pavardės tai moteriai nieko nesakė – gerai bent tai, kad ji nepaprašė kiekvieno kandidato apibūdinti.
Dabar norisi pakalbėti apie paprastesnius dalykus. Tai savotiška mūsų laiptinės problema – ne istorija. Laiptinėje seniai kabo įspėjimas, kad čia rūkyti negalima, bet kai kurie penktame aukšte gyvenantys kaimynai to visai nepaiso – traukia dūmą, ir tiek. Negana to, nuorūkas meta pro langą, o jos nugula ant laiptinės stogelio. Tad šis, laikui bėgant, tapo savotiška pelenine. Kažin kada tie nedrausmingi rūkaliai teiksis savo nuorūkas susirinkti ar nušluoti? Tebūnie tai jų sąžinės reikalas.
Dabar apie didžiąją politiką. Kažkaip sunkiai prisimenu, kad kas būtų tiek ilgai išsilaikęs žiniasklaidos akiratyje, kaip Greta Kildišienė, jos (?) „roveris“, asmeniniai kailiniai, sumodeliuotas paltas ir anglų kalbos mokėjimas… Ai, dar pamiršau Ramūną Karbauskį. Garantuotos dvi apkalbų savaitės. Jei ne daugiau. Savotiškas rekordas.
Dar viena tema – JAV prezidento inauguracijos iškilmės ir jo pirmieji darbai, paėmus šalies vairą į savo rankas. Ta istorija nėra tokia įkyri kaip pirmoji – D.Trumpas dar nieko ypatingo nespėjo prisidirbti. Nebent susiginčijo su žiniasklaida, ar į jo, ar į Obamos inauguraciją buvo atvykę daugiau stebėtojų. Kažkoks vaikiškas lenktyniavimas – kuris „kietesnis“.
Kauniečiai džiaugiasi renovuota miesto autobusų stotimi – tokios neturi nė sostinė. Mažeikiuose autobusų stotis taip pat renovuota – viskas, kas reikalinga keleiviams, berods yra. Gaila, kad iš jos keleivių ne tiek jau ir daug. Tad nėra ir ko girtis.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto