Jau žydi alyvos. Žmonės kažkokie linksmesni. Tie, kurie laukė lietaus, patenkinti, kad palijo ir tebelyja. Tie, kurie ruošiasi atostogoms, dar tiki, kad birželis bus šiltas ir saulėtas. Pavasaris gražus.
Turiu kelis atostogų planus ir tai mane džiugina. Vadinasi, galėsiu rinktis, nebebūsiu aplinkybių auka: svajonėms įgyvendinti paprastai pritrūksta arba pinigų, arba laiko, arba drąsos. O dažniausiai būna pernelyg daug tinginio.
Viena mano pažįstama sako apsinuodijusi lietuviais. Jai atostogos tikros, visavertės, jei pavyksta išvažiuoti iš šalies ir pasiklysti tarp kitakalbių žmonių, dar geriau – susidurti su nežinoma kultūra.
Kita šeima mano, kad mes visą laiką žiūrim kažkur į tolį ir nebematom svarbių dalykų, esančių po mūsų nosimis. Todėl jie sėda į automobilį, pasiima Lietuvos žemėlapį ir keliauja gimtinės keleliais, takais. Parvažiavę pripasakoja smagių dalykų, juolab kad abu turi nemažą giminę, galybę draugų ir pažįstamų iš studijų laikų, moka bendrauti ir yra daug kur laukiami svečiai. „Mūsų darbas toks, kad stinga įvairiapusiškesnio bendravimo, su kolegomis beveik visus metus kalbi apie tą patį, todėl norisi nors tą mėnesį pragyventi kitaip ir su kitais“, – prisipažįsta jie.
Man atostogos patinka dar ir todėl, kad galiu beveik nežiūrėti į laikrodį. Kurį laiką – net ir į kalendorių. Netikrinti prieš miegą, ar žadintuvas nustatytas, neplanuoti darbų ir į visa, kas vyksta šalia manęs ar su manimi, nežiūrėti lyg į žaliavą, molį, iš kurio galima (ir reikės) kažką nulipdyti.
Gera užsidaryti kokioje nors vienutėje ir savaitę kalbėtis tik su savimi. Po savaitės imi sau nusibosti ir palieki ramybėje visiems metams. Pasiilgsti dialogo. Norisi kam nors pasitarnauti ar paprašyti pagalbos. Staiga išsigąsti, kad per tą laiką, kol buvai „išsijungęs“, įvyko kažkas labai svarbaus, o tu likai už borto. Toks atostoginis pagirių sindromas. Ir neduok Dieve, susitikti kolegą ar užeiti į darbą. Visi užsiėmę, vieni pavargę ir žiūri į tave pavydžiai, kiti apskritai nekreipia dėmesio: vaikšto čia visokie trukdžiai, už kuriuos mes ariame. Teisini save, kad greitai tu arsi už juos, bet kolektyvizmo piliulė nuo to nesaldėja. Ne, geriau nevaikščioti įprastais takais! Geriau eiti ten, kur pastaruoju metu niekas tavęs negirdėjo, nematė ir nepateiks jokių sąskaitų.
Gal susitikti su senais draugais? Puiku, jei jie atostogauja, o jei dirba už du? Vėl kažkaip nepatogu – visą laiką jausiesi trukdantis užtarnautą poilsį.
Galite juoktis, bet virš atostogaujančiųjų tvyro kažkoks debesis, jie skleidžia kitokius impulsus. Štai Palanga. Basanavičiaus gatvė. Visuotinis nieko neveikimas – ir tiesiog odos poromis jauti tą visuotinį ilgesį: na, ką čia nuveikus? kur dar nusitrenkus?
Visi kurortai tokie. Prisimenu Karlovy Varus. Tarp gyventojų mes išsiskyrėme sparčiu žingsniu, beveik greituoju ėjimu, mat per toli nuklydome ir vėlavomės į autobusą. Aplinkiniai žiūrėjo į mus nustebę ir lyg smerkdami – kažkas staigiais judesiais drumsčia jų poilsį… Praėjo jau dešimt metų, o aš matau tuos žvilgsnius ir manyje vis dar tūno išdykėliškas juokelis bei noras sušukti: ehei, na ir kas, čia mūsų skubantis gyvenimas, mūsų klaidos, kurios verčia judėti greičiau, nes reikia spėti jas ištaisyti! Ir taip smagu judėti prieš srovę, prieš tą visaapimantį tingulį, atostogautojų žiovulį, laiką, tekantį srovele, kaip ir jūsų išgarbintasis mineralinis vanduo kelių šimtmečių dykaduonius menančiose gydyklose.
Nesakau, kad niekada niekada nesvajosiu apie tokias atostogas – lyg kepurnėtumeisi meduje. Nežinotum, ką veikti ir kur nusitrenkti. Gal kiekvienai atostogų rūšiai ateina savas laikas. Iš pradžių kūrėmės, remontavome namus, kasinėjome daržus bei sodus. Paskui, suvokę, kad aplinkos naujumas nebeįkvepia, puolėme keliauti. Po kurio laiko, supratę, kad gera ten, kur mūsų nėra, ėmėme ieškoti savęs. Vieni suradome ramų pasistumdymą nuosavame sode ar prie netolimo ežerėlio, kiti – sanatoriją Druskininkuose.
Gal dar yra alternatyvų? Kažkokių naujų atostogų praleidimo būdų? Kad vėl, kaip kažkada pirmąkart išbandęs k i t o k i a s atostogas, negalėtum nurimti ir degtum atradėjo aistra. Gal užteks fantazijos ir drąsos?
Dar liko savaitė. Dar vis tikiuosi.
Audronė
Kokių atostogų? Kitokių!
