Mokyklas šiemet baigia pirmoji jau Europos Sąjungos šalių bendrijai priklausančios Lietuvos mokinių karta. Penkių Mažeikių rajono gimnazijų abiturientams Paskutinis skambutis nuaidėjo ketvirtadienį.
Gatvėje sutiktų mažeikiškių klausėme, kokių jiems minčių ir emocijų sukelia Paskutinio skambučio šventė.
 Elytė. Sigito Strazdausko nuotr. |
Elytė, mažeikiškė senjorė: – Savo Paskutinį skambutį jau ir pamiršau – tai buvo prieš daug metų. Kai dukra baigė mokyklą, džiaugiausi. Mano jau ir anūkas baigęs mokyklą. Tad tas Paskutinis skambutis iš vienos pusės yra džiugus. Iš kitos pusės, matant mieste besidžiaugiančius, švenčiančius Paskutinį skambutį abiturientus, kyla įvairių minčių. Kažkaip suskausta širdį dėl to, kur tiems vaikams reikės dingti. Šiais laikais Lietuvoje sudėtinga prasiskinti sau kelią. Taigi jaunuoliams, baigiantiems mokyklas, tai gal ir džiugios akimirkos, o tėvams irgi džiaugsmas, tačiau sumišęs su rūpesčiu, nes juk nemažai to jaunimo pakels sparnus iš Lietuvos. Visi – ir mes, vyresni, ir jaunimas, nori gyventi geriau. Valdžia gal ir norėtų, kad jie baigę mokslus sugrįžtų į savo gimtuosius miestus, bet neturi ko jiems pasiūlyti. |
 Dalia. Sigito Strazdausko nuotr. |
Dalia, virėjos padėjėja: – Iš tiesų Paskutinis skambutis yra graži, geras emocijas, prisiminimus kelianti šventė. Pamačius mieste šurmuliuojančius abiturientus, širdyje sukyla kažkoks virpuliukas – kartu ir džiugesys, ir liūdesys. Džiaugsmas džiaugsmu, tačiau po švenčių kyla ir rūpesčių. Tėvams šiais laikais išleisti savo atžalas į mokslus tampa nemažu iššūkiu. Kainuoja ir studijos, ir vaikų išlaikymas didžiuosiuose miestuose, nes juk dauguma nori išvažiuoti mokytis kuo toliau nuo namų ir įgyti kuo geresnę specialybę. |
 Antanas Charlapavičius. Sigito Strazdausko nuotr. |
Antanas Charlapavičius, laikinai nedirbantis: – Man Paskutinio skambučio šventė asocijuojasi su vieno gyvenimo etapo pabaiga ir kito etapo pradžia. Aišku, dar abiturientų laukia egzaminai, apsisprendimas kur mokytis, tačiau vis tiek ta šventė toks tarsi slenkstis, per kurį peržengę jie jau į mokyklą nebegrįš. Žodžiu, reikia ta švente pasidžiaugti. Abiturientai jau nebe vaikai, o suaugę žmonės. Suprantu, kad šiais laikais nelengva, bet vis tiek, norintiesiems susirasti kokį papildomą darbelį, kad ir kur nors besimokant, atsiranda daugiau galimybių. Pabaigę mokyklas jauni žmonės, kaip sakoma, gali savo gyvenimą patys pradėti imti į savas rankas – nuspręsti, ar nori mokytis, ar dirbti čia, Lietuvoje, ar išvykti į užsienį. |
 Antanas Murauskas. Sigito Strazdausko nuotr. |
Antanas Murauskas, skulptorius: – Paskutinio skambučio šventė kelia labai gerų emocijų. Prisimenu savo jaunystę, kaip mes su klasės draugais sutikome savo Paskutinį skambutį, kaip rašėme linkėjimus, svajones ir visus tuos užrašus sudėję į šampano butelį užkasėme po žeme. Kai po 25-erių mokyklos baigimo metų atkasėme, buvo smagu paskaityti. Jaunimui reikia pasidžiaugti. Aišku, ne ką mažiau svarbu, kad mes, suaugusieji, jaunuolius padrąsintume, paskatintume jaunimą stengtis dėl savo ateities, suteiktume vilčių, kad viskas bus gerai. |
 Osvaldas. Sigito Strazdausko nuotr. |
Osvaldas, gimnazistas: – Smagu matyti dabartinius abiturientus, besidžiaugiančius tuo, kad po dvylikos metų, praleistų mokykloje, joje jau paskutinės dienos. Esu dešimtokas arba kitaip – gimnazijos antros klasės mokinys. Tai man Paskutinio skambučio šventės dar teks palaukti porą metų. Bet iš tiesų laukiu, kol pagaliau baigsiu mokyklą, galėsiu pradėti studijuoti. Tikiuosi, kad po mūsų laidos Paskutinio skambučio bus ką prisiminti. |
 Judyta Tekingunduz. Sigito Strazdausko nuotr. |
Judyta Tekingunduz, Savivaldybės tarybos narė: – Sakyčiau, Paskutinis skambutis – nacionalinė tautos šventė ir ją švęsti turėtų visi, nesvarbu ar maži, ar dideli, nes su mokykla esame susiję visi. Prisimenu, kaip pati baigiau mokyklą. Pati dirbau mokykloje ir prisimenu, kaip mokiniai minėdavo Paskutinį skambutį. Ir kasmet, matant abiturientus, suvirpa širdis. Mes, lietuviai, turime vieną nacionalinį bruožą – stengiamės rūpintis viskuo ir visada. Taip pat ir tuo, kaip abiturientams rasti savo kelią. Reikia pasitikėti jaunais žmonėmis, nes jaunas žmogus visada žino kur eiti, kada eiti ir kaip eiti. Jie sugeba išsisukti iš tokių situacijų, kuriose mes, suaugusieji, sutriktume. Antras dalykas, jie yra naujos, verslios visuomenės atstovai ir moka gyventi šiame pasaulyje. Nesureikšminkime materialių dalykų: darykime pigiau ir bus gražiau. |
