Kompozitoriaus šimtmečiui paminėti – knyga

Sausio 31-ąją vienam ryškiausių Lietuvos kompozitorių – Vytautui Klovai būtų suėję 100 metų. Be to, šiemet sukanka 70 metų nuo jo operos „Pilėnai“ premjeros.

Šios dvi sukaktys – proga atsigręžti į kūrėją, kurio muzika paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje.

Iš Tirkšlių kilusio kompozitoriaus ir pedagogo jubiliejaus paminėjimo renginiai šią savaitę subūrė muzikos mylėtojus bei kultūros bendruomenę Mažeikiuose, Tirkšliuose, Vilniuje.

Antradienio vakarą Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje įvyko muzikologo Pauliaus Andriuškevičiaus knygos „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom. Vytautas Klova“ pristatymas.

Iš Mažeikių kilęs muzikologas, trijų knygų autorius atsakė į keletą „Santarvės“ klausimų.

– Kokia yra istorija – kas Jus paskatino tyrinėti Vytauto Klovos biografiją, kūrybą, o ilgainiui ir parašyti knygą? Gal iš dalies ir tai, kad esate kilęs iš Mažeikių ir su V. Klova esate kraštiečiai?

– Pati pradžia buvo 2019-ieji metai, kai mane su Vytauto Klovos žmona – Jūrate Kloviene supažindino buvęs Mažeikių muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas, kuris taip pat buvo ir mano muzikos mokytojas.

Ir nuo to laiko prasidėjo mūsų pokalbiai, diskusijos, kaip reikėtų paminėti V. Klovos šimtmetį. Tai nebuvo vien tik diskusija apie knygos rašymą, taip pat dar kildavo visokių minčių apie jo sukurtų muzikos kūrinių populiarinimą, sklaidą, Klovos kaip asmenybės žinomumą, nes dauguma visuomenės narių kompozitorių žino tik iš operos „Pilėnai“.

Na, gerai, galbūt dar keletas žmonių prisimintų Vytauto Klovos sukurtas dainas, atliktas dainų šventėse.

Aš Mažeikiuose Muzikos mokyklą baigiau 1999-aisiais ir, tik praėjus 12 metų, 2011 metų sausio 1 dieną, mokykla buvo pavadinta Vytauto Klovos vardu.

Susipažinus su J. Kloviene, pirmiausia užkabino jos pasakojimai apie V. Klovos tėvus, senelius, prosenelius, nuotraukos, darytos prieš šimtą metų, išlikę dokumentai.

Klova yra kilęs iš vaistininkų šeimos. Tėvai buvo vaistininkai ir senelis iš mamos pusės – taip pat. Senelis turėjo vaistines Maskvoje, Sankt Peterburge, Kijeve, kur gimė jo mama Emilija, kol pagaliau apsistojo Tirkšliuose. Visa Klovų giminė sukosi aplink Žemaitiją: Skuodas, Palanga, Mažeikiai.

– Kelerių metų Jūsų darbas sudėtas į knygą „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom. Vytautas Klova“?

– Knygos rengimas truko apie penkerius metus, su pertraukomis. Pati sudėtingiausia buvo pradžia, nes sutapo su koronaviruso pandemijos laikotarpiu. Tai reiškia, kad negalėdavau eiti į Vytauto Klovos namus – jo asmeninį archyvą. O tame pačiame name gyveno jo žmona Jūratė ir dukra Vaiva.

Buvo daug telefoninių pokalbių.

– Esate trijų knygų autorius. Kuo iš kitų dviejų išsiskiria naujausioji – dedikuota V. Klovai?

– Pirmoji mano knyga – enciklopedinis žinynas apie lietuvius muzikus, gyvenusius nuo XVI amžiaus iki 1991-ųjų, Nepriklausomybės atkūrimo. Knygoje chronologine tvarka yra sudėtos pusantro tūkstančio muzikų gimimo ir mirties datos, jų profesijos. Pirmasis paminėtas – XVI a. pr. Eišiškių apylinkėse gimęs raštijos darbuotojas, giesmių autorius ir leidėjas Stanislovas Rapolionis (Rapailionis).

Antroji knyga – Pasaulio chorų enciklopedija. Joje aprašyta apie šimtas chorų iš įvairių pasaulio šalių ir jų vadovų biografijos. Tarp jų – ir Mažeikių kultūros centro mišraus choro „Draugystė“ istorija.

Naujausia knyga yra dedikuota konkrečiam žmogui – V. Klovai. Knygą stengiausi parengti kuo spalvingesnę, kad tai nebūtų vien tik tekstas, bet kad joje būtų ir kompozitoriaus artimųjų ir jo paties nuotraukų, iliustracijų su jo piešiniais, tapybos darbais, scenomis iš jo operų.

Taip pat yra ir jo pirmojo 1942 metais sukurto kūrinio – pjesės fortepijonui „Žvaigždutė“ ir trijų arijų iš įvairių operų natos, asmeniniai dokumentai. Iš viso įdėta apie 100 iliustracijų.

– Kaip apibūdintumėte, kokio „kalibro“ kūrėjas buvo V. Klova ir kokį pėdsaką jis paliko Lietuvos muzikiniame pasaulyje? Ar šiandieninė visuomenė žino, supranta ir įvertina jo kūrybinį palikimą, indėlį?

– Mažeikių kraštas turėtų didžiuotis, kad turi tokią iškilią asmenybę, tik Lietuva labai mažai apie ją žino.

Nekalbant apie jo kūrybą, labai įdomi yra V. Klovos vaikystė ir jaunystė – ikistudijinis laikotarpis, kas buvo jo tėvai ir seneliai. Turbūt apie tai daugiausia galėtų papasakoti tirkšliškiai.

Mažai kas žino, kad pirmiausia V. Klova studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute – piešė, tapė, kūrė dekoracijas spektakliams ir panašiai. Tik po metų, metęs Dailės institutą, jis pradėjo studijuoti muziką Juozo Gruodžio konservatorijoje.

V. Klova pirmiausia yra žinomas kaip operų kūrėjas. Jas yra sukūręs šešias. Ne vienas jį yra pavadinęs lietuviškuoju Verdžiu. Tai daugiausia operų sukūręs kompozitorius Lietuvoje.

Opera „Pilėnai“ yra jo populiariausias kūrinys, sukurtas 1955, pastatytas 1956 metais. Skaičiuojama, jog opera „Pilėnai“ buvo pastatyta apie 300 kartų įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir užsienyje.

Be operų, kompozitorius yra suharmonizavęs ir išplėtojęs apie 100 lietuvių liaudies dainų, sukūręs apie 100 dainų poetų tekstais, chorinių kūrinių. Įvairių dainų – apie 250 ir visos jos lietuvių kalba.

Šiuolaikinio kompozitoriaus mąstymas yra apie tai, jog jei nori, kad visas pasaulis dainuotų tavo dainas, tai yra du variantai: rašyti pasaulietines dainas anglų kalba arba sakralinę muziką, giesmes lotynų kalba.

Lietuvių kalba yra ta kalba, kuria yra sunku prasimušti šiuolaikiniame pasaulyje, nors opera „Amerikoniškoji tragedija“ Rygoje buvo atlikta latvių kalba. Ne tik dainos, bet ir operų arijos lietuvių kalba yra išmėginimas užsienio solistams ar chorams. Juk kitų šalių operų teatrams yra paprasčiau atlikti Džiuzepės Verdžio ar Džiakomo Pučinio kūrinius su itališku tekstu ar Richardo Vagnerio operas vokišku tekstu. Kuo Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ yra blogesnė už Verdžio „Aidą“?

Dirbdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, V. Klova kūrė pedagoginio pobūdžio pjeses moksleiviams ir studentams. Artimai bendradarbiavo su liaudies dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“, kuris yra atlikęs nemažą dalį jo kūrinių.

Ne daug kas žino, jog jo penktoji opera „Amerikoniškoji tragedija“ pagal Teodorą Dreizerį nebuvo pastatyta Lietuvoje dėl sovietinės ideologijos peripetijų, bet 1969 metais ją buvo leista statyti Rygos operos teatre, kur opera išsilaikė 2 sezonus. Labai gaila, kad per tiek laiko – 57-erius metus – ši opera nebuvo pastatyta Lietuvoje.

Simfoninei orkestrinei ir kamerinei muzikai kompozitorius skyrė mažiausiai laiko, nors ir ten kūrinių melodijose galima rasti nemažai lietuvių liaudies dainų motyvų.

Pagal savo kūrinių apimtis, produktyvumą Vytautas Klova turėtų būti labiau žinomas, vertinamas, tik mažai kas iš profesionalių meno kolektyvų rodo tokią iniciatyvą. Pvz., kodėl Lietuvos nacionalinis operos ir baleto ar Kauno valstybinis muzikinis teatrai nesiima statyti jo kitų likusių penkių operų? Vytautas Klova tikrai yra nusipelnęs būti šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kurį pasaulyje daug kas žino.

– Ar buvo kokių įdomių netikėtumų, anksčiau nežinotų faktų, su kuriais susidūrėte ieškodamas informacijos apie šią asmenybę, tyrinėdamas? Kokių?

– Vienas iš kuriozų buvo Trakuose, kai Trakų pilyje buvo rodomas operos „Pilėnai“ spektaklis. To nežinodami kiti Trakų gyventojai iškvietė gaisrinę, nes pagalvojo, kad pilis dega.
Ačiū už pokalbį.

Nuotr. autorės ir iš Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvo