Pripažinkime, kad net sočiausi būdami, neliekame abejingi sklindančiam duonos, o tuo labiau konditerinių kepinių kvapui. Taigi ieškant Violetos Norkuvienės įmonės irgi šiek tiek pravertė šita patirtis. Mat parduotuvėje, kur prekiaujama pyragais, tortais, pyragaičiais, sužinojau, kad pati savininkė yra konditerijos kepinių specialistė, turi nedidelį konditerijos cechą, kur praleidžia bene daugiausia laiko.
KELIAS IKI SAVO VERSLO PRASIDĖJO… DĖDĖS PUODŽIAUS
DIRBTUVĖJE
Violeta Norkuvienės biografija panaši į daugelio žmonių, sovietmečiu įgijusių mokslą. Ji – kuršėniškė, baigė Vilniaus konditerijos mokyklą, dar metus dirbo skambiu pavadinimu Lazdynų restorane „Erfurtas“, o nuo 1978 m. atvyko į Mažeikius, kur ir įleido šaknis. Įsidarbinusi vieninteliame tuomet miesto konditerijos ceche, vėliau tapo atsakingąja brigadininke ir išbuvo ja apie dešimtmetį. Ceche dirbo apie 20 žmonių. Na, o menantieji nesenus laikus puikiai žino, kad konditerijos gaminiai parduotuvėse ilgai neužsibūdavo.
Keičiantis visai ūkio veiklai ir prasidėjus privatizacijai, nebeliko senosios darbovietės. Tada moteris įsidarbino „Putino“ restorano konditerijos ceche, bet kilo mintis verstis savarankiškai. Kaip pati sako, juk ir mokslus baigusi, ir patirties turėjo. Tad ir pamaniusi, jeigu cecho vadovas, neturintis jokio patyrimo, moka tvarkytis, tai kodėl nepabandyti pačiai?
Nusprendusi pasiryžo. Pas ją perėjo ir kartu dirbusios moterys. Uošvis atidavė dviejų kambarių butelį daugiabučiame name, ten pat kepdavo gaminius ir šviežut šviežutėlius patiekdavo į prekybą. Dabar jau apie dešimt metų, kai verčiasi savarankiškai.
Pasidomėjus, ar šeimoje dar kas nors pasirinko kepėjos ar virėjo darbą, moters nusijuokia: „Ne, esu pati mažoji, pati kvailoji.“ Nors šeimoje užaugo keturi vaikai, bet tik ji tapo kepėja. Viena sesuo mokytojavo Meškuičiuose, dabar pensininkė. Nė mama nebuvo didelė mėgėja šeimininkauti, tačiau moteris spėja, kad konditerės pasirinkimą lėmė…dėdės profesija, kuri, beje, pernelyg tolima. Nuo seno Kuršėnai garsėja savo molio meistrais. Jos dėdė (dabar jau amžinatilsį) buvo žinomas puodžius Jonas Vertelis.
Violetai nuo pat vaikystės patiko lipdyti gėles, lapelius. Taigi pamėgus lipdymą turbūt ir kilo noras kepti tortus, juos puošti. Tuomet stojant į konditerijos specialybę reikėjo laikyti piešimo egzaminą. „Nors tas egzaminas – tikras juokas, tokios iš mūsų dailininkės“, – sako V. Norkuvienė.
IR MAŽESNIEJI PARDAVĖJAI TURI SAVO PIRKĖJŲ
Dabartinių technologijų nepalyginsi su ankstesniais laikais. „Tada viską reikėjo ruošti pagal standartines receptūras. Dabar pačios galime galvoti, keisti, kurti. Be to, yra gatavų glazūrų, kitokios medžiagos“, – kalba konditerė. Ji teigia, kad savo gaminiams nenaudoja konservantų, tik natūralius produktus.
Nors nelabai dideliame mieste netrūksta konditerijos įmonių, o ir didieji prekybos tinklai dar turi atskirus cechus, V. Norkuvienė dėl to nesiskundžia. Žinoma, iš pradžių, kai kaimynystėje įsikūrė „Iki“, tokio didelio kaimyno bijojo, tačiau pasirodė, kad ištikimų pirkėjų išliko. „Turim savo pirkėjų, egzistuojam“, – teigia moteris.
Pasak jos, netgi būna taip, kad žmogus, nusipirkęs kitas prekes prekybos centre, palygina kainas ir konditerijos kepinio užsuka į jos parduotuvę.
„Lygiai taip pat mačiau ir Šiauliuose, kur didžiulio prekybos centro pašonėje yra maža parduotuvėlė“, – savo nuomonę pagrindžia ji. Tik apgailestauja, kad dabar, kai kepykla kuriasi atokiau nuo miesto centro, jau nebegali pirkėjui pasiūlyti karštų bandelių. Juk kad ir kaip greitai besisuktų vairuotojas, jos vis tiek į prekybą pateks ataušusios.
Kepyklėlė pastatyta uošvio žemėje. Mat šis, jau būdamas senyvo amžiaus, matydamas, kad marti ir sūnus kimba į gyvenimą, patikėjo jiems savo nuosavybę.
Parduotuvėje, kaip ir yra įprasta, galima iš anksto užsisakyti tortų. Violeta sako, kad anksčiau tortų pavyzdžius buvo pakabinusi ant sienos. Dabar tokią reklamą panaikino ir klientui pasiūlo pavyzdžių albumą.
Išauginusi du sūnus, jau ir močiute tapusi moteris sako, kad sūnūs nelinko į konditerijos paslaptis, nors jaunėlis, kol buvo mažesnis, kai ji ką nors kepdavo, nuolat smalsavo: ką darei, ką čia dėjai. „Galvojau, kad paseks mano pėdomis, bet tik tol, kol mažas buvo“, – sako Violeta.
Paprašius pasidalinti pyragų receptais, ji mielai sutiko, parinkusi labai paprastus, nereikalaujančius nei ilgo ruošimo, nei sudėtingų produktų.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Jeigu patingėsite eiti iki parduotuvės, siūlau paskanauti sausainių pagal jos receptus. Violetos Norkuvienės tortas išties atrodo viliojančiai.
