Koronavirusas – priemonė visuomenės emocijoms užaštrinti

Tomas Kazulėnas įsitikinęs, kad vienas iš kertinių elementų, siekiant auginti brandžią ir atsakingą visuomenę, yra pasitikėjimas. Nuotr. iš organizacijos „Pilietinės Atsparumo Iniciatyvos“ archyvo

Globalioje informacinėje visuomenėje nėra sienų, todėl informacija pranešimų, straipsnių, vaizdo siužetų, komentarų socialiniuose tinkluose pavidalu mus pasiekia vos paspaudus kelis mygtukus. Ir nebūtinai ta informacija yra teisinga ir tikra.
Informacinis karas kaip reiškinys nėra naujovė. Tačiau pernai pasaulyje išplitęs koronavirusas tapo ne tik nauju išbandymu mūsų šalies gyventojams, bet ir nauju, dažnai naudojamu naratyvu, siekiant skaldyti, supriešinti visuomenę.
Įžvalgomis apie koronaviruso pandemiją – kaip propagandos ir informacinio karo įrankį – pasidalijo nevyriausybinės organizacijos „Pilietinės Atsparumo Iniciatyvos“ vadovas Tomas KAZULĖNAS.

– Jūsų atstovaujama organizacija drauge su būriu dezinformacijos ekspertų dirba visuomenės atsparumo dezinformacijai, melagienoms stiprinimo srityje, rengia mokymus, kaip tapti kritiškesniais tam, ką skaitome, matome, girdime.
Kokią vietą informaciniuose karuose šiuo metu užima koronaviruso tema?

– Virusas tapo dideliu išbandymu ne tik žmonių fizinei sveikatai, bet ir visuomenės informacinei sveikatai. Pernai drastiškai padaugėjo dezinformacinių atakų, kuriose šis virusas naudojamas kaip melagienų tema.
Žmonių pasimetimu ir baimėmis naudojamasi siekiant klaidinti ir sėti nepasitikėjimą. Kremliaus propagandinė mašina nuolat budi ir neleidžia atsikvėpti. Siekiama mažinti pasitikėjimą Europos Sąjunga, parodyti, kad žmonės nesolidarūs, nevieningi, silpni, susiskaldę.
Europos išorės veiksmų tarnybos vadovas Josefas Borelis paminėjo: „Dezinformacija žaidžia su žmonių gyvenimais. Dezinformacija gali nužudyti.“
Dezinformacijos, susijusios su virusu, ypač daug buvo jo plitimo pradžioje. Mažai informacijos apie virusą reiškia tai, kad buvo daugiau erdvės interpretacijoms.
Dabar jau aktualesni tampa naratyvai, susiję su skiepais ir vakcinavimu. Tad įvairiais kanalais ir sklinda pasakojimai, kad nepasiskiepiję medikai, socialiniai darbuotojai neva negalės dirbti, kad skiepai žmonėms palieka didelių fizinių pasekmių ir panašiai. Tokie teiginiai – vienas geriausių dezinformacijos pavydžių. Šiais pasakojimais sukeliamos visuomenės emocijos, prie jų pateikiamos atitinkamos nuotraukos, kurios, beje, su aptariamu įvykiu ar reiškiniu nėra susijusios. Ir dalis žmonių tuo vis dar lengvai patiki.

– Kokių dar aptinkate melagienų siužetų? Kaip paskleistos viešojoje erdvėje jos ima veikti?
– Jų daugybė: apie tai, kad virusas neegzistuoja arba kad apie jį jau buvo seniai žinoma, bet nieko nebuvo daroma.
Melagienose dažnai būna lašas tiesos, tačiau ta tiesa interpretuojama neteisingai. Iš tam tikrų faktų stengiamasi sukonstruoti sąmokslo teorijas. Tendencingai, įvairiais būdais stengiamasi sukelti kuo „aštresnių“ emocijų – išgąstį, pyktį, nerimą, apmaudą, nepasitikėjimą.
Kitas pavyzdys. Kadangi Baltijos šalyse NATO yra labai pasitikima, todėl ypač stengiamasi pasinaudoti NATO kariais ir karinėmis pratybomis. Buvo bandymų nukreipti visuomenę
prieš juos, apeliuojant, kad atvykstantys kariai iš kitų šalių užkrės visus vietinius.
Panašiai konstruojami pasakojimai apie Džordžą Sorošą, 5G bokštų ir koronaviruso sąsajas, čipus. Sąmokslo teorijos supinamos, o jose minimi „faktai“ prasilenkia su šiuolaikinėmis technologijomis. Bet dalis žmonių patiki, išsigąsta.
Nuolat matome daugybę bandymų paskleisti ir išplatinti tam tikrus naratyvus, o tuomet jau žiūrima,
kas „prilips“, pasieks visuomenę ir atliks savo darbą. Dauguma sąmokslo teorijų ir remiasi baime,
nepaaiškinamumu, abejonėmis. Todėl turime būti pasiruošę šviesti ir nuolat edukuoti žmones. Tai
mes ir stengiamės daryti su Pilietinio Atsparumo Iniciatyva.

– Viešose interneto vartotojų diskusijose yra atsiradusios tokios sąvokos: „sisteminis“ ir „nesisteminis“. „Sisteminiams“ priskiriami žmonės, suprantantys priemones, kurių šalies valdžia imasi, bandydama suvaldyti viruso plitimą, pasisakantys už skiepus. „Nesisteminiai“ – galvojantieji kitaip. Iš kur ir kodėl atsirado toks visuomenės skaldymasis, grupavimasis?
– Dažniausiai tai kyla iš nežinojimo, baimės, realios situacijos nesuvokimo. Kai viešoji informacinė erdvė yra perpildyta, žmonės nebeatsirenka, kas teisinga, o kas ne.
Lietuva šiuo aspektu neišsiskiria iš kitų Vakarų šalių. Tai yra XXI amžiaus fenomenas, kad žmonės
turi prieigą prie neriboto informacijos kiekio, galimybę kontaktuoti, diskutuoti, keistis mintimis su kitais žmonėmis, kurių net nepažįsta. Bet tai ir puiki vieta tarpti melagienoms, atsirasti informacijos burbulams – kuomet žmogų, kurio nuomonė tau neįtinka, galima pašalinti iš savo socialinės erdvės. Tokiu būdu atsiranda vadinamieji aido kambariai, kurie atspindi tavo paties nuomonę, bet kuriuose nėra turinčiųjų kitokią nuomonę, mąstymą.

– Kokiais kanalais žmogų šiandien dažniausiai pasiekia informacinio karo apraiškos, susijusios su koronavirusu?
– Kalbant apie Lietuvą ir Europą, šiuo metu ypač išvystyti ir populiariausi kanalai melagienoms
platinti yra socialiniai tinklai, ypač uždaros „Facebooko“ grupės. Kartais dezinformacija sklinda ir gandų pavidalu, iš lūpų į lūpas.
Žinoma, nereikėtų visai pamiršti ir tradicinės žiniasklaidos priemonių, kurias dažniau naudoja regionų gyventojai ir vyresni žmonės. O rusakalbėje informacinėje erdvėje lyderiaujančias pozicijas užima televizija. Kremliui pavaldi žiniasklaida ir televizija dominuoja Rusijos piliečių informacinėje erdvėje ir sėkmingai ją eksportuoja rusakalbiams užsienyje.

– Kartais susidaro įspūdis, kad prieš vadinamuosius „antivakserius“, klaidinančios informacijos skleidėjus, tarsi nieko nesiimama. Jų filmukai, reportažai, nors ir nepagrįsti jokiais mokslo faktais, susilaukia daugybės peržiūrų. Kaip suprasti tą nebaudžiamumą – ar čia žodžio laisvė, demokratijos apraiškos, kai visuomenei leidžiama pačiai pasirinkti, kur tiesa, o kur melas, ar tiesiog prasti mūsų šalies įstatymai?
– Tai turbūt yra viskas, ką išvardijote. Visais laikais buvo tokių, kurie netikėjo mokslu, bijojo to, ko nežino, nesupranta. Iš to ir kyla pasipriešinimas, kitokios nuomonės formavimasis.
Kaip minėjau, sąmokslo teorijos dažniausiai atsiranda uždarose grupėse, kur tam tikras žmonių skaičius
pateikia savas nuomones, nepagrįstus faktus, o kita dalis neįsigilina ir priima tai kaip tikrą informaciją.

„Pilietinio Atsparumo Iniciatyvos“ komanda dalyvauti savo organizuojamuose renginiuose kviečia karius, saugumo ekspertus, žurnalistų bendruomenės narius. Nuotr. iš organizacijos „Pilietinio Atsparumo Iniciatyva“ archyvo

Tai iš dalies yra demokratijos kaina, bet jei žmonės koordinuotai ir piktybiškai melagienas ima skleisti kaip tiesą, tuomet turėtų įsikišti ir teisėsauga.
Manau, kad Lietuvos įstatyminė bazė, net jei ir netobula, įgalina susitvarkyti su šiais iššūkiais.

– Iš kur atsirado „antivakseriai“, neigiantys koronavirusą? Kas nulėmė, kad medicinos klausimais patarimus socialiniuose tinkluose dabar dalija žmonės, nė nebandę laikyti biologijos egzamino, įžvalgas politikos temomis dosniai žarsto net neinantys balsuoti asmenys? Kodėl jais tikime?
– Pandemija užklupo dalį visuomenės nepasiruošusią, iškėlė į paviršių nemažai socialinių, ekonominių ir psichologinių problemų. Žmones apėmė baimė, nežinomybė dėl ateities, kitus apėmė panika dėl nestabilaus gyvenimo ir ateities. Jie tapo jautresni ir labiau pažeidžiami. Todėl ir atsirado puiki terpė sklisti sąmokslo teorijoms, alternatyviems faktams, kurie atliepė tų žmonių lūkesčius,
emocijas ir nuotaikas.
Nemaža dalis dabartinių „antivakserių“ tiki ir kitomis sąmokslo teorijomis. Jie linkę nepasitikėti Lietuvos institucijomis, balsuoti už abejotinos vertės politines partijas ir taip toliau.
Žmones, kuriuos galima sutikti neaiškiuose mitinguose, dažnai galima pamatyti ir „antivakserius“ vienijančiose grupėse „Facebooke“.

– Ar įmanoma sužadinti kritiškumo jausmą, jei esi jau subrendęs žmogus, moki vienintelę užsienio kalbą ir ta kalba yra rusų, jei nesi lankstus kitokioms nei tavo paties mintims bei nuomonėms?
– Vieno vienintelio ir teisingiausio atsakymo nėra. Nes ir žmonės, ir jų gyvenimai, požiūriai individualūs. Sunku pakeisti žmonių įsitikinimus, pažiūras, pasaulėžiūrą, jei jie nenori įsiklausyti.
Tačiau turime ir privalome dirbti, kad pasiūlytume informaciją, priešingą tai, kuri juos pasiekia.
Turime nuolat dirbti su visuomene, jai pateikti tikslią informaciją, nenuslėptus faktus ir rodyti
skaidrumą visur. Tik tada žmonės gali imti labiau pasitikėti visuomene, valdžia, institucijomis.
O mokytis naujų kalbų, mokytis naudotis kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu niekad nevėlu.
Manau, kad medijų raštingumas gali ne tik atsakyti į daugelį klausimų, bet ir padėti sužadinti smalsumą
domėtis informaciniu pasauliu, esančiu apie mus.

– Kaip išlaikyti šaltą protą matant, kokios diskusijos apie pandemiją, apie COVID-19 verda socialiniuose tinkluose, komentaruose po straipsniais šia tema? Ir kaip geriau elgtis – į tai nesivelti ar vis tik bandyti kalbėti argumentų kalba, ginti savo įsitikinimus?
– Čia taip pat vieno teisingo atsakymo nėra ir kiekvienas ekspertas turi savo nuomonę. Jeigu turi
nuomonę, pagrįstą faktais, patikimais šaltiniais, tuomet tikrai vertėtų ją viešinti, diskutuoti ir
stengtis įtikinti, tačiau jei nesi tikras, o nuomonę susiformavai tik iš nuogirdų, nereikėtų stengtis jos pateikti kaip fakto.
Skaidrumas ir proaktyvumas yra pagalba kovojant su dezinformacija.
Informacinėje erdvėje (ypač socialinėse medijose) gausi nedraugiška, melaginga informacija formuoja neišsipildžiusios ar net žlungančios valstybės įvaizdį. Tokio viešo diskurso formavimas paralyžiuoja visuomenės narius aktyviai dalyvauti valstybės valdyme, tikėti valstybe, demokratinio pasaulio vertybėmis, naryste ES. Todėl labai svarbu stiprinti jaunimo medijų ir informacijos raštingumą bei supratimą apie savo, kaip piliečio, įtaką valstybės gyvenimui ir politiniams sprendimams.
„Turėtume vaikus mokyti medijų raštingumo jau pradinėse klasėse“, – pernai paskelbė žurnalas
„Scientific American“. Turėtume nuo mažų dienų pradėti vaikams ugdyti kritinį mąstymą
kalbėdami, žinoma, jų kalba, pateikdami atitinkamus pavyzdžius, suteikdami įrankius patiems galvoti
ir atskirti, kas yra kas.
Nuo to prasideda visuomenės edukacija. Ir mūsų visuomenė jau pradeda jautriau reaguoti, neskuba
viskuo patikėti.

– Tai kokie būtų patarimai žmonėms, norintiems nepasimesti tarp informacijos gausos?
– Visuomet tikrinti pateikiamą informaciją, žiūrėti, skaityti, analizuoti antrą kartą. Būti tiesos ieškotojais arba kitaip – tiesiog smalsiais. Būti kritiškais tam, ką matome, ką girdime, kuo dalijamės.

Daugiau informacijos apie nevyriausybinės organizacijos „Pilietinės Atsparumo Iniciatyvos“ veiklą galima rasti čia:
www.cri.lt
https://www.facebook.com/CivicResilienceInitiative
https://www.instagram.com/civicresilienceinitiative/
https://twitter.com/CivicResilience

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto