Kovų meistras mano, kad karatė – tai gyvenimo mokykla

Per Baltijos šalių karatė čempionatą auksinio jubiliejaus proga kardu buvo apdovanotas šalies karatė asociacijos prezidentas, vienas iš karatė pradininkų mūsų rajone Vidmantas Butnorius.
Karatė sportas trijose pasaulio šalyse – Sovietų Sąjungoje, Čilėje ir Kinijoje, 17 metų buvo uždraustas, tačiau, pasak mažeikiškio kovų meistro, tai nesustabdė jaunuolių, kurie panoro tapti tikrais kovotojais. MASKUOTASI KITU PAVADINIMU
„Sportuoti pradėjome neturėdami nieko: nei patalpų, nei literatūros apie šį sportą, vien filmus, kuriuose vaidino Briusas Li. Bet žodis „karatė“ reiškė, kad tu esi tikras kovotojas ir nieko nebijai. Net negaliu prisiminti, kaip susitikome su Vytautu Bergmanu bei Henriku Gedgaudu-Trockiu ir nusprendėme užsiiminėti Rytų kovos menais“, – pasakojo V. Butnorius.
Pradžia buvo 1976 metais (nuo 1973 iki 1990 metų karatė Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo uždrausta, – aut. past.), kai, prisižiūrėję filmų, vaikinukai pradėjo užsiiminėti „sveikatingumo gimnastika u-šu“. Oficialiai patalpų šiam užsiėmimui nebuvo galima gauti, tad, anot Vidmanto, treniravosi ne viename daugiabučio rūsyje, kol, pasipiktinus kaimynams, tekdavo ieškoti kito prieglobsčio.
„Tačiau tada mes (užsiėmimus lankė 8–10 vaikinų) buvome jauni, sunkumai negąsdino: fizinį pasirengimą tobulinome bėgdami į Žemaitijos gatvės dvylikaaukštį laiptais, kiekvieną rytą pradėdavome krosais pavenčiuose. Apie varžybas nebuvo nė kalbos, džiaugėmės tik tuo, kad milicija į mūsų užsiėmimus žiūri pro pirštus“, – sakė prezidentas.

MAŽEIKIŠKIAI DRAUDIMŲ NEIŠSIGANDO
Mažeikiškiai neišsigando valdžios draudimų ir jau 1989 metais „Vyčio“ pavadinimu įregistravo šotokan karatė klubą. „Žengėme tada labai drąsų žingsnį: klubo emblemai panaudojome vyčio siluetą. Nors kiek nerimavome, tačiau atgarsio iš teisėsaugos institucijų nesulaukėme.
Tais pačiais metais pirmą kartą su programa pasirodėme vakaronėje tuometiniame Komunalinių įmonių kombinate. Nuoširdus palaikymas ir plojimai dar labiau paskatino gilintis į šią sporto šaką“, – teigė Vidmantas.
Tais pačiais metais mažeikiškiai vyko į Pasaulio kovos menų festivalį Rygoje, iš kur grįžo su laureatų diplomais. Nuo tada, pasak V. Butnoriaus, ir prasidėjo rimtas karatė studijavimas: šiame festivalyje buvo užmegzti ryšiai su karatė meistru iš Čekijos Janu Pyteku, kuris tapo pirmuoju rimtu mažeikiškių karatė mokytoju.
„Kai sužinojome, kad į Lenkiją vesti seminaro atvyksta karatė šotokan stiliaus įkūrėjo sūnus Keneti Funakoši, niekas mūsų nebesulaikė. Čia patyrėme pirmąjį stresą: susirinko apie 150 juodojo diržo karatistų, tuo tarpu mes, pradedantieji, nežinojome nei kur atsistoti, nei ką daryti. Tačiau viskas baigėsi gerai: debiutantai pasirodė ne per blogiausiai ir įgijo taip reikalingo patyrimo bei daug metodinės medžiagos“, – prisimena V. Butnorius.

KARATĖ – GYVENIMO MOKYKLA
„Daugeliui karatė asocijuojasi su žodžiu „muštynės“. Iš tikrųjų sportininkai visą agresiją, pyktį išlieja treniruočių metu, kartu išmokdami valdyti save, kontroliuoti savo elgseną. Galima drąsiai teigti, kad klubas per visą gyvavimo laikotarpį išugdė daug – klubo treniruotes lankė beveik trys tūkstančiai mažeikiškių – fiziškai sveikų, drausmingų ir mandagių jaunuolių, kurių nemaža dalis siekė aukštųjų mokslų“, – pasakojo kovotojas.
Treneris ir dabar geru žodžiu prisimena aukštų sportinių rezultatų pasiekusius auklėtinius: Deivydą Vyniautą, Kęstutį Valančiauską, Ričardą Muraškauską, Liną Pušinską, Vaidą Steckį, Nerijų Vaitkų, Gvidą Kenstavičių ir kitus.
„Karatė sportą pavadinčiau gyvenimo mokykla. Čia ugdoma ne tik fizinė forma, drausmė, bet ir treniruojama paauglio psichologija – per kelias akimirkas reikia sumodeliuoti savo tolesnius veiksmus, atspėti, ką planuoja priešininkas ir rasti idealų sprendimą. Su tuo susiduriame ir realiame gyvenime, todėl treniruotės praverčia“, – teigė V. Butnorius.
Be to, sakė prezidentas, vykdami į turnyrus jaunuoliai išplečia savo akiratį: susipažįsta su kitų šalių kultūra, žmonėmis, jų gyvensena. Klubo sportininkai yra išvažinėję beveik visą Europą, buvusią Sovietų Sąjungą.

SEMINARAI PRIVERČIA PASITEMPTI
Vidmantas pirmasis šalyje apsigynė ketvirtąjį juodojo diržo daną. „Karatė šiuo metu yra dešimt danų. Aukščiausiąjį, dešimtą, daną pasaulyje turi tik keturi meistrai. Norint išlaikyti šį lygį kiekvienais metais tenka važiuoti į japonų meistrų rengiamas vasaros stovyklas, trunkančias nuo trijų dienų iki savaitės. Jose esame gainiojami be gailesčio. Gal tai ir padėjo pasiekti laimėjimą veteranų sporte (dėl draudimų jaunystėje varžybose dalyvauti neteko): Olandijoje vykusiame pasaulio čempionate kumitė rungtyje pasidalijau antra trečia vietomis, tapau Baltijos čempionu“, – sakė prezidentas.
V. Butnorius teigė ateityje didžiausią dėmesį skirsiąs sportinio karatė propagavimui, jo masiškumui. „Šiame karatė stiliuje nėra kontakto – sportininkas atlieka smūgį, tačiau turi sugebėti jį sulaikyti, neatlikti iki galo. Tai padės išvengti traumų, o dvikovos grožis, techninis karatė elementų atlikimas nuo to nenukentės“, – sakė jis.
Vidmantas pasidžiaugė, kad pavyko išugdyti mažeikiškių trenerių naują kartą, tai Rolandas Volkovas ir Artūras Gerikas. Jie sėkmingai įveikė reikalavimus licencijai gauti ir įgijo teisę vesti užsiėmimus jauniesiems sportininkams. „Tai leidžia tikėtis, kad karatė sportas mūsų mieste ir toliau klestės“, – sakė V. Butnorius.
Nuotrauka iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto