Savo eilėmis su „Santarvės“ skaitytojais dalijasi kraštietė Liudvika Skeivaitė.
Pavasario žeme
Jau obelys bunda,
Jau vaikšto rūkai –
Kiekvieną sekundę
Vis mainos laukai.
Lengviau man ir miela
Keliauti žeme –
Viduržiemio gėlą
Nuplauti eime.
Nuprausime veidus
Šaltinių šviesa,
O saulė palaidos
Bėdas mūs visas.
Ir obelys vėlei
Kaip nuotakos bus,
Pavasario vėjai
Gaivins jų lapus.
O žiedlapių lietūs
Baltai mus nulis –
Man būsi saulėtų
Laukų obelis.
Išaugtas laikas
Mes išaugome laiką –
Tarsi rūbą vaikai.
Bet, deja, pasitaiko –
Ateities nematai.
Štai pasikeičia mintys –
O sparnų joms nėra.
Tik bandai prisiminti
Vakarykščias žaras.
Juk negrįžti negali
Praeitis atgalios,
Nors iš naujo po šalį
Senos godos skrajos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
