Krašto kultūros premija šiemet įteikta dailės mokytojui Aleksandrui Novakui.
„Ar aš to nusipelnęs – pasverti labai sunku. Kas padaryta per daugelį darbo ir kūrybos metų – sunku suskaičiuoti. Kur kas lengviau įvertinti pastarųjų metų darbus – gal už tai premijos ir nusipelniau“, – „Santarvei“ sakė Pavasario vidurinėje jau daugelį metų mokytojaujantis vyriškis.
DARBAS PERSIPYNĖ SU
VISUOMENINE VEIKLA
Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Angelė Rupkutė, balsuodama už A. Novako kandidatūrą Krašto kultūros premijai gauti, argumentavo, kad svarbiausia yra ne tik darbinė, bet ir visuomeninė jo kaip dailininko veikla. Mokytojas įkūrė meno galeriją mokykloje, kurioje jis dirba, „Sodros“ pastate, nuolat rengia parodas Savivaldybėje, įkūrė rajono menininkų klubą „Akvamarinas“.
Premijos laureatas nuolat dalyvauja įvairiuose dailininkų pleneruose, organizuoja vaikų dailės stovyklas, vykdo kultūrinę ir švietėjišką veiklą.
Aleksandras sako, kad gimtuosiuose Šiauliuose baigęs vidurinę bei Dailės mokyklas, dėl tolesnio mokymosi abejonių neturėjo: žinojo stosiąs į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti dailės.
Vėliau dailės mokytojo darbas glaudžiai susipynė su visuomenine veikla, meniniu vaikų ugdymu, meno propagavimu.
LIKO PAVASARIO
VIDURINĖJE
A. Novakas dar studijuodamas pradėjo dirbti, baigus institutą, ten pat, Šiauliuose, prasidėjo ir darbas mokykloje.
Daugelis kurso draugų pedagoginę veiklą metė, dirba kitose srityse: tapo profesionaliais dailininkais, pasirinko tautodailę, įsteigė savo įmones – dizaino ar amatų.
Į Mažeikius Aleksandras su šeima atvyko prieš 21 metus. Neslepia, kad dėl materialinių dalykų: Šiauliai – uždaras miestas, butą galėjo gauti tik tarybinių karininkų šeimos, o Mažeikiuose vyko gyvenamųjų namų statybos.
Dirbo Švietimo skyriuje, įvairiose mokyklose, o paskui apsistojo Pavasario vidurinėje.
„Žmogus vis ieško, kur jam geriau, tad sudėjęs visus pliusus nusprendžiau, kad čia man geriausiai: turiu laisvę dirbti, reikštis kaip menininkas“, – savo apsisprendimą motyvavo mokytojas.
ATSISAKYTI NEGALI
A. Novakas sako nenorįs turėti daug pamokų, nes atlyginimas už jas nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
„Dabar su mokykla jau apsipratau. Reikėtų atsisakyti 3–4 pamokų, bet kur dėl tiek rasi kitą žmogų? Yra dar vienas kolega, bet ir tas turi kitą veiklos sritį“, – neslėpė Aleksandras.
Mokytojui sunku pasakyti, ar jis labiau pedagogas, ar menininkas. Menui norėtųsi skirti daugiau dėmesio ir laiko, bet dailininkas apgailestauja, kad beveik nebeturi laiko kūrybai, todėl visas mintis kaupia į krūvą ir atideda vasaroms.
O atėjus vasarai vis atsiranda kitokių darbų.
„Kai dirbi dviejose mokyklose, norisi ką nors naujo, nemažo padaryti ir joms. Mokyklos prašo padaryti įvairių dovanėlių, suvenyrų, medaliukų – matau, kad tikrai reikia, tad negaliu atsisakyti“, – teigia mokytojas.
A. Novakas tvirtina, kad daile užsiimančių mokinių kūryba, priešingai nei šokėjų ar muzikantų, dažniausiai lieka neįvertinta, nes mokyklų vadovams svarbiau triukšmingi, jų įstaigas garsinantys renginiai.
„Jei būna koks renginys, su piešiniais nepašoksi. Tik muzikantai ir šokėjai gali organizuoti visiems matomus renginius, o mes dažniausiai liekame nepastebėti. Grandiozinių renginių nesinori, dailės renginiai, nors ir puikiai pavykstantys, visada būna tylūs – jie lieka nematomi“, – apgailestavo A. Novakas.
SU PRADINUKAIS –
NELENGVA
Šiuo metu Aleksandras dailės paslapčių moko ir Kazimiero Jagmino pagrindinės mokyklos vaikus.
Jiems taip pat norėtų skirti daugiau dėmesio, bet, vėlgi, dėl laiko stokos niekaip neišeina. Kai pradinėje mokykloje buvo mažesnės klasės, dirbti buvo geriau, ir rezultatų aukštesnių galėjo pasiekti.
„Dabar mažiukai – ne tokie savarankiški, tad su jais sudėtinga, reikia turėti daug kantrybės. Kai kuriems, ypač pirmokams, reikia darželio sąlygų, tenka būti taktiškam, mokėti prisitaikyti. Jie dažnai pradeda verkti, nes darželyje buvo išmokyti viską padaryti labai gražiai. Sunku jiems įdiegti supratimą, kad menas – ne tai, kad tu gražiai padarei, bet tai, ką tu sugalvojai savo“, – patirtimi dalijosi Aleksandras.
Tada ir prasideda: „neišeina, nemoku“, o jei tų vaikų daug, su kiekvienu neįmanoma, sudėtinga dirbti.
RENGINIAI
SU KOLEGOMIS
A. Novakas sakė, kad mažų gabių vaikų labai daug, bet jie išeina į kitas mokyklas ir ryšiai nutrūksta.
„Būna, kad vaikai, kurie čia mokėsi, žiūrėk, ir pasirenka dailės egzaminą, jiems neblogai sekasi“, – teigė pašnekovas.
Mokytojas pasakojo apie vieną, dabar Merkelio Račkausko gimnazijoje besimokančią mergaitę, pasiekiančią puikių rezultatų, dalyvaujančią parodose, konkursuose, tačiau ji jau ne jo mokinė. Su tokiais mokiniais palaikyti ryšius sunku: neatitinka tvarkaraščiai ir pan.
„O kiek tokių vaikų yra! Mokiniai nori dirbti pas mane, bet neturiu sąlygų priimti juos visus. Jei būtų ne pamokos, o užklasinis būrelis, būtų kitaip. Dabar tenka priimti tik gabiausius ir darbščiausius: tų valandų problema visada yra“, – apgailestavo A. Novakas.
Įvairias parodas, renginius mokytojas stengiasi organizuoti įtraukdamas ir savo kolegas – rajono dailės mokytojus. Jau keletą metų Mažeikių muziejuje pavasariais organizuojama bendra jų ir mokinių darbų paroda.
NAUJOVĖ –
EGZAMINAS
MUZIEJUJE
Šiemet mokytojas sugalvojo dar vieną naujovę: muziejuje vyko abiturientų dailės egzamino trečioji dalis – kūrybinių darbų pristatymas.
A. Novako nuomone, toks egzaminas suteikia solidumo: visada norėjosi, kad mokinių darbų parodos pristatymas būtų ne vien tik gražios pagiriamosios kalbos ar gėlių teikimas. Čia buvo galima išgirsti kiekvieno jaunojo menininko jo paties darbo pristatymą, sužinoti jo mintis. Per parodos pristatymus esą tikrai neišgirsi dailininkų kiekvieno paveikslo komentaro, o jei nenori klausytis, gali apžiūrėti kitus paveikslus – muziejaus patalpos tai leidžia.
„Mokytojai bijojo, kad toks egzaminas sukels šurmulį, trukdys mokiniams, bet nepamirškim, kad Mažeikiai ne koks Vilnius, ir į parodą ateina tik tie, kam tai rūpi ir yra įdomu: mokytojai, tėvai, klasės draugai. Viskas vyko tvarkingai, gerai, mokiniai kalbėjo išsamiai, įdomiai – tai ne kasdieninis įvykis. Kažką bandysim rengti ir kitąmet – dailės egzaminą kasmet renkasi apie 50 abiturientų“, – džiaugėsi pašnekovas.
MOKYKLOSE –
DAILĖS MOKYTOJŲ DVASIA
Mokytojo prieš daugelį metų įsteigta dailės mokytojų grupė „Akvamarinas“ baigia iširti. Ne todėl, kad mokytojai nebekuria: daugelis jų pasuko savais keliais – vieni įstojo į Tautodailininkų sąjungą, kiti atrado individualios kūrybos versmes.
Dabar kolegos bendrauja tarpusavyje, kartais sugalvoja, ką galėtų kartu surengti, parodyti visuomenei.
„Už rankutės kiekvieno vedžioti nesinori, o ir laiko tam reikėjo skirti nemažai. Šiek tiek gaila, nes tarp mūsų, mokytojų, yra daug talentingų, gabių žmonių, bet mokykla iš jų atima daug laiko ir jėgų. Kai kurios vidurinės ir pagrindinės mokyklos turi savo veidą, ir tai priklauso tik nuo ten dirbančių dailės mokytojų“, – įsitikinęs Krašto kultūros premijos laureatas.
Vyriškio nuomone, apie kai kurių mokytojų kūrybą visuomenė žino labai mažai, ir jei jie savo darbus parodytų – būtų tikrai įdomu ir netikėta.
PLANŲ DAUG
A. Novako iniciatyva Pavasario vidurinėje mokykloje įkurtoje Dailės galerijoje parodas rengia kitų rajonų mokyklų jaunieji kūrėjai, kai kurie žinomi menininkai. Gabiausių rajono mokinių kūrybinių darbų parodos eksponuojamos „Sodros“ Mažeikių skyriuje įkurtoje „Pavasario“ galerijoje.
„Reikalų tvarkyti atėję žmonės čia gali susipažinti su mokinių darbais. Ir ateityje stengsiuosi, jog žmonės pamatytų, kad įstaigos gali būti ne vien tik kabinetai, bet ir kai kas daugiau“, – apie ateities planus kalbėjo A. Novakas.
Dailės mokytojo galvoje nemažai ir kitų ateities planų. Rudenį norėtų surengti rajono moksleivių, ne tik dailės, bet ir kitų dalykų mokytojų kūrybinių darbų parodą, dar neįgyvendinta jo sena mintis – papuošti originaliais vaikų darbais Kazimiero Jagmino pradinės mokyklos aplinką.
„Kartais būna apmaudu, kai ką nors gražaus sugalvojęs, pasiūlau šią idėją kolegoms. Bet šie, pajutę, kad jiems reikės kažką daryti, nepritaria“, – apgailestavo A. Novakas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: A. Novakas teigė, kad žinia apie Krašto kultūros premiją jam
buvusi didelė staigmena.
