Krepšininkas karjerą sieja su savojo rajono komanda

Krepšinį pradėjo žaisti Mažeikiuose, miesto komandose žaidžia iki šiol, tikisi, kad ir baigs karjerą mūsų mieste. Taip galima apibūdinti 23-ejų metų 200 centimetrų ūgio 95 kilogramų svorio krepšininko Pauliaus Budreckio sportinį kelią.


KOJĄ KIŠO JAUDULYS
Dabar Nacionalinės krepšinio lygos čempionate lemiamos kovos – keturios ekipos kaunasi dėl dviejų kelialapių į finalą. Tarp jų, po atkaklių ketvirtfinalio dvikovų, kuriose rezultatu 3:2 nugalėjo Klaipėdos „NaftąUniversitetąLaivitę“, ir „Mažeikiai“.
„Prieš sezoną du kartus su jais žaidėme, per sezoną dar du kartus, ir visus keturis kartus nugalėjome, nebuvo sunku. Tačiau tai, kas dabar vyko, nuo ankstesnių pergalių skiriasi kaip diena nuo nakties – viskas prasideda iš naujo, kiekvienos rungtynės lemia tavo komandos likimą. Nors gerai pažįsti varžovus, žinai, kur kas bėgs, tačiau jaudulys pakiša koją, ir viskas išdulka iš galvos“, – prisipažino Paulius.
Kodėl tokiu dideliu skirtumu pralaimėta išvykose (18 ir 25 taškais), mažeikiškiui sunku buvo atsakyti: „Abejose pralaimėtose rungtynėse du kėlinius tampėmės, tampėmės, o po ilgosios pertraukos pradėjome siausti po aikštelę, kiekvienas stengiasi traukti komandą, tačiau niekam nesiseka“.
Pasak krepšininko, pusfinalio varžovas Prienų „Rūdupis“ (antradienį jau sužaistos išvykoje pirmosios rungtynės, šiandien žaidžiamos antros) – patyrusi komanda, vien pavardės ir titulai tą byloja. Tačiau, anot Pauliaus, tai dar nieko nereiškia: „Tie autoritetai tokie pat žmonės. Kad ir Kęstutis Šeštokas. Atrodo, vien nuo jo titulų gali svaigti galva, tuo tarpu išeini žaisti ir matai, kad gali rungtyniauti kaip ir su bet kuriuo kitu varžovu. Tokius varžovus, kaip, beje, ir bet kurį kitą, privalai gerbti, bet ne bijoti. Juk ir jiems per pirmąsias rungtynes, kaip ir per visą seriją, drebės rankos, kai kiekviena klaida gali būti lemtinga, todėl manau, kad abiejų komandų galimybės prasimušti į finalą – vienodos“.
Pirmadienį, kaip teigė krepšininkas, mažeikiškiai treniruotėse jau stumdėsi taip, kaip puolime žaidė prieniškiai, tačiau tai dar nieko nereiškia: „jie rengia naujovių, mes turime „slaptų planų“. Jie tai žino, mes tai žinome, tačiau, kaip sako treneris Aloyzas Rudys – „žinoti neužtenka, reikia visus planus ir įgyvendinti“.
RUNGTYNIAVO
IR MĖGĖJIŠKAI
Krepšinį vaikinas žaidžia nuo dešimties metų: būrelius keitė vieną po kito, kol mama nuvedė į krepšinio ir pasakė, kad tai paskutinis būrelis, į kurį veda. Dvejus metus Paulių treniravo Renata Martinkienė, po to komandą, kurioje žaidė Marijus Norkus, Tadas Klimas, Artūras Jomantas ir kiti, treniravo Algimantas Giedra.
„Atrodo, nėra jokio skirtumo, su kuo komandoje rungtyniauji, tačiau labai gerai, kai su vienu žmogumi žaidi beveik visą laiką. Tą galiu pasakyti apie mus su Marijumi: žinai, kad kitas neatsirastų toje ar anoje vietoje, tuo tarpu aš žinau, kad Marijus ten bus, ir galiu drąsiai kreipti ataką į tą pusę“, – pasakojo mažeikiškis.
Dvyliktoje klasėje, kaip sakė Paulius, simboliškai jis žaidė „Naftos“ ekipoje, o kitais metais ji subyrėjo. Po mokyklos baigimo vaikinas vyko ir į Klaipėdos „NaftąUniversitetąLaivitę“, ir į VDU krepšininkų atrankos stovyklas, tačiau niekur neužsikabino. Įstojęs mokytis į Vilniaus Gedimino technikos universitetą pramonės inžinerijos (šią vasarą gins bakalauro darbą – V. S.), pusę sezono žaidė Vilniaus „Perle“, tačiau po pusmečio metė ir tik mėgėjiškai rungtyniavo rajono pirmenybėse už „Rekolą“. Kitą sezoną mažeikiškis jau padėjo savo miestui – Regionų krepšinio lygoje atstovavo „Mažeikiams“.
„Su Henriku Rumša kiekvieną savaitgalį grįždavome į Mažeikius atstovauti komandai. Atlikęs praktiką „Kvistijoje“, palikau joje dirbti, perėjau į neakivaizdines studijas. Šį sezoną teko išeiti ir iš darbo: Nacionalinės krepšinio lygos lygis gerokai aukštesnis, krepšinio žinių „senojo bagažo“ nebeužtenka, reikia intensyviai treniruotis du kartus per dieną, todėl nusprendžiau pasišvęsti krepšiniui. O pradėjus žaisti, ir noras atsirado“, – sakė Paulius.
SEZONO PABAIGOJE
PASIREIŠKIA
NUOVARGIS
Pirmųjų rungtynių su klaipėdiškiais Paulius nežaidė, gydėsi sumuštą kojos raumenį.
„Smulkių traumų, kai negali rungtyniauti savaitę ar dvi, jau nebeskaičiuoju. Vis dėlto krepšinis – kontaktinis sportas, būna ir grumtynių, be to, netyčia koją krypteli, ir turi traumą. Ir dabar skauda tai čiurna, tai nugara. Sezono pabaigoje iš lovos jau ne išlipi, bet iškrenti kaip senis“, – prisipažino mažeikiškis. Sunkiausia trauma Pauliui buvo pernai, kai trūko blauzdos raumuo ir apie pusmetį negalėjo rungtyniauti.
Gal todėl, tik pasibaigus sezonui, krepšininkas sako mėnesį nieko nedarąs, stengiąsis pabūti gamtoje, pasyviai pailsėti, tik jau po to mėgėjiškai pažaidžia futbolą, eina į jėgos treniruoklių salę. Dėl vieno yra kategoriškas – atostogų metu krepšinio nežaidžia.
„Nesu šventasis, kaip ir dauguma sportininkų žinau, kada ir kiek galima švęsti. Ir po pergalingos serijos su komanda atšventėme patekimą į pusfinalį, tačiau rytojaus dieną visi buvome treniruotėse“, – tikino krepšininkas.
PO PRIPAŽINIMO –
TATUIRUOTĖ
Paulius beveik per kiekvienas rungtynes sirgalius nudžiugina dviem trim blokuotais varžovų metimais. Kai Regionų krepšinio lygoje buvo išrinktas daugiausia metimų blokuojančiu žaidėju, ta proga pasidarė krepšininko tatuiruotę ant kojos.
„Specialiai šiam elementui nesitreniruoju, patinka ir tritaškiai metimai, ir dėjimas į krepšį iš viršaus, tačiau krepšininkai sako, kad turiu nuojautą ar kvapą blokui. Ir treniruotis niekada papildomai nesitreniravau: pas A. Giedrą buvo tokios alinančios treniruotės, kad jos jau tapo legenda visoje Žemaitijoje“, – juokėsi krepšininkas.
Jauniems krepšininkams Paulius pataria „nespjauti“ į papildomą darbą, nes neteko matyti nė vieno talentingo krepšininko, kuris nebūtų dirbęs papildomai.
„Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, vien Mažeikiuose jų nemažai. Kad ir Artūras Jomantas. Juk jis nei įspūdingo šuolio turėjo, metimas taip pat šlubavo, tačiau jis turėjo lyderio savybių, įžūlumo ir dar buvo darbštumo pavyzdys, o tai leido tapti vienu geriausių savo kartos žaidėjų.
Arba Andrius Mažutis. Jis visas laisvas dienas aukojo sportui. Ir neturėdamas ūgio, jis taip prikimba prie varžovo, taip jį išveda iš kantrybės, kad pasiekia savo“, – sakė sportininkas.
NUSITAIKĖ
Į MAKSIMALŲ TIKSLĄ
Atmosfera komandoje, lyginant su praėjusiais metais, anot krepšininko, šiemet gerokai pasikeitusi.
„Bendravimas buvo ir pernai geras, tačiau mums trūko vieno dalyko – pergalių. Jos įkvepia dirbti ir stengtis treniruotėse. Prie jų labai daug prisideda ir treneris Aloyzas Rudys: su juo dirbti lengva, nes jis reikalauja, kad viskas būtų ne tik maksimaliai padaryta, bet ir idealiai tiksliai“, – sakė krepšininkas.
Pasak jo, dabar komanda yra nusitaikiusi į maksimalų tikslą – kovoti ir laimėti finale, jeigu ne – tapti bronzos medalininkais. Atsimenant, kad praėjusį sezoną ekipa kovojo tik dėl išlikimo lygoje, ir tai labai daug.
Ateitį krepšininkas sako matąs tik Mažeikiuose: čia jis yra žinomas, jo galimybės – taip pat, todėl nesinori vėl iš naujo kitiems įrodinėti savo meistriškumo, dabartinė padėtis jį tenkina.
Į tradicinius klausimus krepšininkas atsakė glaustai: turi merginą, gyvena namuose su tėvais, vairuoja 1999 metų laidos automobilį „Audi A6”.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: „Esame nusitaikę į maksimalų tikslą“, – sakė krepšininkas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto