Krepšininko kelias nusidriekė į Vladivostoką

Į vieną iš atokiausių Rusijos vietų sportinė karjera nuvedė 25 metų 205 cm ūgio mažeikiškį krepšininką Tomą Nagį: jis pasirašė vienų metų kontraktą su šiemet Rusijos superlygos čempionate debiutuojančia Vladivostoko „Spartak-Primorje“ komanda. Išvykdamas krepšininkas sutiko pasidalyti mintimis apie savo karjerą bei sportininko kasdienybę.
SVARBIAUSIA – UŽSIBRĖŽTI TIKSLĄ
Anot Tomo, krepšinio abėcėlės mokytis jis pradėjo būdamas vos kelerių metų. „Manau, kad didžiausią įtaką turėjo tai, jog augau sportininkų šeimoje: mama Laima ir tėtis Stasys kažkada jaunystėje rungtyniavo įvairiose krepšinio komandose. Suprantama, augdamas tokioje aplinkoje užsikrėčiau noru išmokti žaisti būtent šį žaidimą ir jau nuo mažų dienų visiems sakydavau, kad užaugęs būsiu krepšininkas“, – pasakojo mažeikiškis.
Šios jo svajonės išsipildė: Tomas 1999–2003 metais žaidė Klemsono universiteto komandoje, o jau kitais metais debiutavo Lenkijos pirmenybėse, kur du sezonus gynė Vloclaveko „Anwil“ klubo spalvas ir tapo šios šalies krepšinio vicečempionu.
Pasak krepšininko, kiekvienas žmogus gali įgyvendinti savo svajonę arba tikslą. „Nesvarbu iš kur esi: iš miesto ar iš kaimo, iš provincijos ar didmiesčio. Svarbiausia yra žmogui turėti gyvenime užsibrėžtus tikslus, jais tikėti ir atkakliai siekti jų diena iš dienos. Paskui pats, žmogus, stebiesi pamatęs, jog pagaliau tau pavyko.
Tiek krepšinio, tiek verslo pasaulyje ar dar kur nors kitur – viskas yra įmanoma. Mes (su vyresniąja seserimi Lina, kuri taip pat pasiekė atitinkamų aukštumų) labai dėkingi mamai, kuri tai mums įskiepijo nuo mažų dienų. Tereikėjo įdėti daug juodo darbo, ir anksčiau ar vėliau rezultatai pasirodė“, – sakė sportininkas.

AMERIKA NENUSIVYLĖ
Nemažai krepšininkų (tarp jų ir mažeikiškis, pasaulio jaunių krepšinio čempionas Artūras Jomantas –V. S.) savo metus, praleistus Jungtinėse Amerikos Valstijose, vadino „prarastu“ sezonu. Tačiau Tomo nuomonė apie šią šalį liko kitokia. Pasak vaikino, prisiminimai apie JAV šilti ir geri, jis nepasakytų nė vieno blogo žodžio apie ten praleistus metus.
Sportininkas džiaugėsi, jog nusprendė vykti į šią šalį ir, jeigu reikėtų rinktis dar kartą, tai pakartotų.
„Didžioji kelionė anapus Atlanto prasidėjo man vos sukakus aštuoniolika metų. Pirmus metus studijavau Montgomerio mieste (Alabamos valstijoje), kur baigiau vidurinę mokyklą. Tuo pačiu metu su komanda spėjau laimėti Alabamos valstijos krepšinio čempionų žiedus, tai buvo pirmą kartą mokyklos istorijoje“, – pasakojo Tomas.
Po tokio sėkmingo pasirodymo jaunasis krepšininkas atkreipė į save daugelio universitetų krepšinio komandų dėmesį ir sulaukė daug pasiūlymų studijuoti ir kartu rungtyniauti Nacionalinėje studentų krepšinio lygoje (NCAA), užsitikrinant stipendiją ir visišką išlaikymą.
„Apsispręsti buvo gana sunku, tačiau pasirinkau Klemsono universitetą, kuriame tuo metu rungtyniavo žinomi lietuviai krepšininkai Artūras Javtokas ir Andrius Jurkūnas. Ketverius metus šioje mokymo įstaigoje ne tik žaidžiau, bet ir įgijau verslo marketingo specialybę. Džiugu, kad per tuos metus ne tik įgijau specialybę, žaidžiau mėgiamą žaidimą, bet ir daug sužinojau apie Ameriką, jos kultūrą, pažinau amerikiečių gyvenimo stilių, bendravimo būdą, sutikau labai daug žymių ir nuostabių žmonių“, – džiaugėsi mažeikiškis.

LENKIJOS KREPŠINIS NENUSTEBINO
Po Amerikos, Tomo sportinės karjeros kelias nusidriekė į Lenkiją, Vloclaveko „Anwil“ klubą. „Lenkijos krepšinis niekuo neišsiskyrė. Šios sporto šakos tradicijos ten nėra tokios gilios kaip Lietuvoje. Tačiau savo padėtimi jų krepšinio lyga yra šiek tiek panaši: pas mus dominuoja Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“, Lenkijoje – Sopoto „Prokom Trefl“ ir Vloclaveko „Anwil“, – pripažino T. Nagys.
Krepšininko nuomone, Vloclaveko ekipa buvo gana pajėgi, turėjo daug jaunų, ambicingų vietos žaidėjų, kuriuos papildė keletas legionierių iš JAV bei žaidėjų iš Europos (joje, be Tomo, dar žaidė Gintaras Kadžiulis ir Kęstutis Marčiulionis – V. S.).
„Krepšininkai, matydami, kaip profesionaliai savo pareigas atlieka ekipos vadovybė ir treneriai, taip pat stengėsi iš visų jėgų: Lenkijos krepšinio čempionato finale mes sugebėjome rimtai pasipriešinti Sopoto komandai ir pralaimėjome mačą tik 2:4. Pastaroji juk pateko tarp šešiolikos geriausiųjų Eurolygos ekipų, joje žaidė žinomi Lietuvos krepšininkai Tomas Pačėsas, Tomas Masiulis ir Darius Maskoliūnas“, – sakė krepšininkas.
Be viso kito, didžiausią įspūdį Tomui Vloclaveke paliko sirgalių palaikymas: per kiekvienas varžybas namuose tribūnos būdavo sausakimšos, nors sporto salė talpina net septynis tūkstančius žiūrovų.
Tačiau Tomas mano, kad legionieriaus, kaip ir visų krepšininkų, duona nėra lengva. „Dauguma žmonių įsivaizduoja: „Oi, kaip jam gerai… Žaidžia krepšinį… Uždirba daug pinigų… Laikraščiai ir televizija rodo bei rašo apie juos… Daug keliauja ir t.t.“
Bet žmonės nemato mūsų sunkios ir nuobodžios kasdienės rutinos: pusryčiai, trys valandos treniruočių rytą, pietūs, dviejų valandų poilsis, trys valandos treniruočių vakare, vakarienė. Po to pažvelgi į laikrodį ir matai, kad jau vienuolikta valanda vakaro. Profesionalaus sportininko gyvenimas nėra toks lengvas, juk organizmas turi būti atsparus dideliems fiziniams krūviams“, – sakė krepšininkas.

TRAUMOS STENGIASI NEPRISIMINTI
Vienos iš rungtynių su Sopoto komanda Tomui baigėsi trauma. Iki jų pabaigos likus kelioms sekundėms (nors „Anwil“ užtikrintai laimėjo rungtynes 91:69 – V.S.), mažeikiškis pašoko kovoti dėl kamuolio ir ore buvo stumtelėtas varžovų žaidėjo Gorano Jagodniko. Puolėjas krito ant parketo ir aikštelę galėjo palikti tik padedamas draugų.
Vietos sirgaliai po rungtynių sukėlė tikrą chaosą: išreikšdami pasipiktinimą G. Jagodniko veiksmu, jie į aikštelę pradėjo mėtyti įvairius daiktus. Tomui Masiuliui į galvą buvo pataikyta plastmasine kėde, krepšininkas, rankomis užsidengęs galvą, gulėjo daugiau kaip 20 sekundžių ir tik vėliau pakilo bei, lydimas ekipos draugų, nuėjo į persirengimo kambarį.
„Kas buvo, tas buvo, to jau nebepakeisi. Nutiko taip, kad, vos atvykęs į komandą, susilaužiau koją ir išėjau iš rikiuotės. Bet po kurio laiko Amerikoje ją „suremontavo“, ir dabar jaučiuosi puikiai, stengiuosi tų juodųjų momentų neprisiminti. Ką galiu pakeisti – tai yra šiandien ir ateitis“, – viltingai kalbėjo mažeikiškis.

PERMAINOS NEGĄSDINA
Apie permainas savo gyvenime ir naująjį kontraktą Tomas juokavo: „Aš vienišas Rusijoje tikrai nesijaučiu. Ši ekipa draugiška, be manęs, čia dar yra legionierius iš JAV bei iš Serbijos ir Juodkalnijos. Rusai čia visi savi, jaučiuosi kaip senais, tarybiniais, laikais. Su komanda pasirašiau tik metinę sutartį, toliau pagyvensim – pamatysim, kaip susiklostys man šis sezonas rungtyniaujant Rusijos aukščiausioje lygoje su tokiomis komandomis, kaip Maskvos CSKA, „Dinamo“ ar Kazanės „Uniks“ (pirmąsias rungtynes lygos debiutantai spalį žais su Maskvos CSKA krepšininkais – V. S). Esu optimistas ir tikiuosi, kad viskas bus gerai“.
Tolesnius savo planus krepšininkas apibūdino paprastai: „Kiekvieną dieną stengiuosi siekti užsibrėžto tikslo tiek krepšinyje, tiek asmeniniame gyvenime. Esu maksimalistas ir stengiuosi iš gyNuotraukos iš asmeninio albumo venimo paimti kiek galima daugiau. Visgi tai yra Dievo dovana man būti šioje žemėje ir šiame pasaulyje. Kol sveikata leis, tol sieksiu aukštumų krepšinyje, na, o vėliau reikės prisiminti savo specialybę ir žinias verslo pasaulyje“.
Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content