Kūčių ir Kalėdų tradicijos tarpukario Viekšniuose

Spalio pabaigoje Viekšniuose buvo surengtas vakaras-susitikimas, skirtas dvigubai sukakčiai – šiemet Vaistinės muziejus minėjo 30-ies metų veiklos jubiliejų, be to, sukako 165 metai, kai mieste įkurta vaistinė.
Į renginį gimtinėje atvykusi Viekšnių vaistinės savininko, provizoriaus Juozo Aleksandravičiaus duktė Zofija sakė: „Viekšnių vaistinės muziejus yra ne vien apie farmaciją. Jis pasakoja ir apie tarpukario Lietuvos inteligentų gyvenimą.“

Praėjus geram mėnesiui po šių sukakčių minėjimo, paskambino Viekšnių muziejų vadovė Inesa Stankienė ir pasakė, kad ruošiama filmuota medžiaga – Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės prisiminimai, kaip Aleksandravičių šeima ir kiti viekšniškiai laukdavo Kalėdų, joms ruošdavosi ir švęsdavo.

Džiugu, kad viekšniškiai pasistengė ir mes turime galimybę šiame numeryje paskelbti ponios Zofijos prisiminimus apie senuosius Viekšnius ir tuometes Kalėdų tradicijas.
Už tai dėkojame I. Stankienei, vaizdo medžiagą kūrusiam ponios Zofijos anūkui Martynui Navickui, ir, žinoma, pačiai pasakotojai, kuri kitą savaitę, gruodžio 23 dieną, švęs 95-ąjį gimtadienį.

Advento vakarai

Tie tamsūs vakarai, taip anksti sutemsta… Katalikų bažnyčia švenčia adventą. Prisiminimų daugybė. Per adventą mano vaikystėje susirinkdavo daug namiškių, dar prisidėdavo kas nors iš kaimynų. Visi rinkdavomės viename dideliame kambaryje, taupydavome elektrą, nes elektra buvo gaunama iš malūno. Kartais pritrūkdavo vandens Ventoje, tada lemputės labai menkai žibėdavo arba ir iš viso užgesdavo.

Dar turėjo mano tėveliai specialių lempučių, kurių galingumas buvo ne 220 vatų, bet 110, ir jos buvo labai jautrios. Jeigu staiga srovė padidėdavo, jos perdegdavo. Tad mes saugodavome, kad galėtume greitai išjungti. Arba rinkdavomės prie žibalinės lempos.

Iš kaimynystės ateidavo senutė Agnelė, kuri verpdavo – sukdavo ratelį, mindama pedalą, kartais pamokydavo ir mane, kaip rateliu naudotis. Tėvelis paprastai peržiūrinėdavo laikraščius, kol nutildavo visų susirinkusiųjų šurmulys. Tada jis atidėdavo laikraščius ir imdavo ką nors pasakoti.

Tėvelio istorijos

Tėvelis Juozas Aleksandravičius mokėjo nepaprastai įdomiai pasakoti ir žinojo labai daug įdomių atsitikimų. Tie atsitikimai mano prisiminimuose išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, vienas mėgstamiausių jo pasakojimų mums visiems buvo apie viename dvare Žemaitijoje turėtą prijaukintą mešką.

Ta meška labai draugavo su virėju, kuris prieš pusryčius nešdavo vandenį, o meška eidavo kartu su juo. Padėdavo nešti tą vandenį. Meškinui ant kupros uždėdavo naščius su dviem kibirais ir jie su virėju kartu pareidavo. Kartą meškinas pamatė, kaip virėjas, akmenį paėmęs, užmušė didelę musę. O kitą kartą grįždamas namo virėjas, kuris naktį, matyt, praleido be miego, atsigulė žolėje truputėlį pailsėti. Užmigo. O jam ant kaktos nutūpė didelė musė.
Meškinas nutarė gelbėti savo draugą. Paėmė akmenį ir stipriai trinktelėjo virėjui į kaktą. Na, pasekmės aiškios. Laukė visi dvare, kada virėjas pateiks pusryčius, o pusryčių nėra. Eina ieškoti ir atranda gulintį virėją – jau negyvą, suknežinta galva…

Dar vienas pasakojimas mums visiems labai įdomus būdavo: tas meškinas mėgo pasitikti svečius, atvažiavusius pakinkytais arkliais. Ir jis paprastai nulydėdavo vežėją, kad pastatytų arklius nuošalėj, kol ponai sueidavo į vidų. Kartą atvažiavo svetimas žmogus iš toliau, kažkoks pažįstamas, kaimynystėje gyvenantis. Jo arkliai nebuvo matę meškino ir, kai tas įsiropštė į vežimą, labai išsigando – pradėjo lėkti zovada, traukti vežimą su besivelkančiomis vadelėmis… Išlėkė į pagrindinį kelią, o kryžkelėj stovėjo didelis kryžius. Meškinas pajuto, kad bus blogai, nes tie arkliai taip lekia pasibaidę. Čiupo už kryžiaus, norėjo sustabdyt vežimą, bet tik išrovė tą kryžių ir sėdi vežime jį apkabinęs, ir toliau važiuoja…

O žmonės darbuojasi laukuose ir mato: važiuoja kažkoks turbūt vyskupas, vežime laikydamas kryžių. Tad puolė klauptis, žegnotis, maldą kalbėti. Galų gale kažkur toliau pasisekė meškinui sustabdyti tą vežimą, užkliuvus vadžioms už pakelės stulpelio.
Mums patikdavo šitas pasakojimas ir draugėms dar pakartodavome.

Ne tik pasakojimų būdavo, bet kiekvienas ką nors veikdavo. Prie žibalinės lempos nelabai ką galėjo daryti, daugiau tai būdavo šviesesniu laikotarpiu. O per adventą daugiausia būdavo pasakojimų ir apie įvairias baidykles, degančius liepsnelėmis pinigus, plėšikus.

Prisiklausius tokių istorijų, paskui būdavo taip baisu kur nors išeiti į tamsą, net į kitą kambarį nejauku eiti vieniems…
Uždegdavom kiekvieną savaitę vis po vieną žvakę. Pirmą advento savaitę ant vainiko – vieną žvakę, antrą – dvi žvakes, kol galų gale paskutinę savaitę jau degdavo keturios žvakės. Taip adventas ir praeidavo laukiant Kalėdų.

Ruošimasis šventei

Prieš pačias Kalėdas prasidėdavo didysis namų tvarkymas, valymas. Teisybę pasakius, kasdien nebūdavo taip jau dulkės valomos. Dulkių siurblių tais laikais nebuvo, tai rankomis drėgnu skuduru dažniausiai viską valydavo. Prieš Kalėdas jau visi įsitraukdavo į tą didįjį tvarkymą, o paskutinėmis dienomis ruošdavo valgius. Kalėdinius.

Kepdavo meduolius. Tradicinis kalėdinis valgis būdavo su medumi kepami pyragėliai – meduoliai. Juos dar papuošdavo glajumi iš šokolado arba malto balto cukraus, kad paskui galėtų ant stalo išdėlioti.
Kalėdų išvakarėse Bernelių mišių nebūdavo. Kūčių vakarą žmonės turėdavo ūkio darbų: šerdavo gyvulius, melždavo karves, išsimaudydavo pirtyje. Ir dėl to tik Kalėdų rytą rinkdavosi į Bernelių mišias.
Ir mes eidavome į bažnyčią tamsoj, anksti rytą, ir tiktai iš tolo šviesdavo dideli bažnyčios langai. O miestelis tamsus, kadangi gatvėse elektrinių lempų nebuvo ir jokių šviestuvų.

Keli etapai

Grįžtu į savo vaikystę. Mano vaikystės prisiminimus galima padalyti į kelis etapus. Iš tiesų iškilmingiausiai, gražiausiai švęsdavome adventą ir Kalėdas maždaug iki mano dešimties metų, tai yra iki 1940-ųjų. O tada, jau užėjus sovietams, nutrūko visas šventimas, vokiečiams okupavus Lietuvą, Kalėdų šventimas vėl atsigavo, nes ir patys vokiečiai švęsdavo, net karininkai.

Dar vienas etapas buvo po Antrojo pasaulinio karo, kada įsiviešpatavo ilgam laikui sovietinė okupacija. Tada jau Kalėdos buvo draudžiamos švęsti ir valdininkams, ir mokytojams, ir mokiniams. Bet, tiesą pasakius, dauguma vis tiek slapta namuose ir Kūčias valgydavo, ir eglutę Kalėdoms papuošdavo.

Aš truputį nepasitikiu savo atmintim ir kaip tik neseniai pasikalbėjau su dviem savo bendraamžėmis draugėmis, kurios patvirtino, kad viskas, ką aš pasakojau, taip ir buvo, taip ir jie švęsdavo.

Eglutė

Grįžtu į prieškario laikus. Taigi didysis valymas būdavo prieš Kalėdas, eglutę puošdavome tik Kūčių dieną. Mieste viešai jokios eglės nestatydavo ir langų ar kokių nors pastatų niekas nepuošdavo. Nebuvo tokios netgi tradicijos, nežinau, kaip dideliuose miestuose, gal ten ir kitaip, bet provincijos miesteliuose tikrai to nebuvo. Todėl ir nei vaistinės oficinos nepuošdavo, nei langų, vienintelis šventės pažymėjimas buvo eglė.

Statydavome didžiajam kambary, svetainėje, didelę eglę, o žaisliukus buvo parsivežusi dar Juozo Aleksandravičiaus motina Kerbedytė iš Rygos, kur jos augo su seserimi Liucija.

Ryga turėjo paprotį puošti egles su kuo daugiau žaislų, kadangi ten buvo šiek tiek vokiškų tradicijų. Ir ant mūsų eglutės kabojo keli stikliniai gražūs žaislai, deja, kadangi jie buvo stikliniai, per daugelį metų kai kurie jau sudužo ir neišliko.
Dar sidabro dažais puošdavome kankorėžius. Pritaisydavome siūlą ir juos taip pat kabindavome ant eglutės. Kabindavom pepinų veislės raudonų obuoliukų, saldainių, dar girliandas gamindavom iš spalvoto popieriaus.

Patys gražiausi papuošalai buvo mano dėdės – mamytės brolio, dailininko Vaclovo Ujeiskio iš spalvoto popieriaus pagaminti įvairūs gyvūnėliai. Ypač gražios žuvytės, kurių uodegytės ir pelekai buvo išlankstyti iš kitos spalvos popieriaus negu pati žuvytė. Deja, per laiką ir tų žaislelių neišliko.

Kūčios

Kūčių dieną – pasninkas, visi laukdavome iškilmingos vakarienės ir visą dieną nieko nevalgydavome.
Tradiciniai Kūčių valgiai panašūs kaip ir dabar: daržovių mišrainė, dar pas mus visada būdavo raudonųjų burokėlių sriubos su grybų pyragėliais. Aišku, sriuba be mėsos, be grietinės, liesa, o jos skonį pagerindavo džiovintais baravykais įdaryti pyragėliai.

Prie Kūčių stalo susėsdavome nemažas būrys. Kadangi pas mus namuose, ant aukšto virš vaistinės, gyveno kelios pas tėvelį vaistinėje dirbančios farmacijos mokinės, taip pat viena jau kvalifikuota farmacininkė-padėjėja, jos taip pat dalyvaudavo vakarienėje. O po vakarienės prasidėdavo didysis linksmumas, kada grįždavome į svetainę ir jau rasdavome po eglute padėtų dovanų.

Nebuvo papročio suaugusiems ką nors dovanoti, jų gaudavom vieninteliai mes, vaikai. Man mieliausia dovana, kada nors rasta po eglute, buvo medinės ilgos rogutės, kurios labai gražiai skriedavo nuo kalno.

Prie eglutės pabuvus, pasidžiaugus, mamytė sėsdavo prie pianino ir skambindavo kalėdines giesmes, o mes jas giedodavome. Tai buvo viena iš gražiausių, iškilmingiausių Kūčių vakaro valandėlių. Nueidavom ilsėtis nelabai vėlai, kadangi rytą labai anksti reikėdavo keltis ir skubėti į Bernelių mišias.

Kalėdos

Pirmą Kalėdų dieną pasninko jau nebuvo, tada pietums dažniausiai keptas kalakutas arba žąsis, kokie nors skanumynai, daržovių. O antrą Kalėdų dieną jau buvo paprotys lankyti vieniems kitus.

Pas mus tradiciškai ateidavo profesoriai Biržiškos, dažniausiai – Mykolas Biržiška su žmona Bronislava, Viktoras Biržiška, dar keli tarpukario Lietuvos karininkai, kapitonas Mačys su žmona, Jonas Gaudiešius su seserim Emilija, girininkas Povilas Vilkus, agronomas Antanavičius. Ir kai kurie dvasininkai taip pat užsukdavo į svečius. Tas svečiavimasis ilgai neužtrukdavo, kadangi ir svečiai skubėjo namo, juk ir pas juos kas nors lankydavosi, norėdavo pasveikint su Kalėdomis.

Ypač mane stebina, kad mes, mergaitės, jau truputį paaugusios, darydavome pasirodymą tokį – programą prie eglutės. Ir tie garbūs svečiai turėdavo kantrybės išklausyti mūsų deklamavimų, dainavimų, net pasižiūrėti, kaip mes šokam apie eglutę…

Iki šiol prisimenu, kad vieną dieną mane apėmė toks įkvėpimas ir aš dainavau solo prie eglutės –dainelę apie gegutę, liūdnai kukuojančią miške. Ir po tos dainos ponia Mykolienė (taip mes vadinome Biržiškienę) priėjo, apkabino mane, pabučiavo į abu skruostus ir padėkojo, kad šitaip įsijautusi sugebėjau padainuoti.

Naujieji metai nebuvo šeimose švenčiami, tas paprotys įsigalėjo sovietiniais laikais, kadangi neleisdavo švęsti Kalėdų.
O tais mano vaikystės laikais per Naujuosius metus valdininkai privalėjo vieni kitiems suteikti apsilankymą, vadinamą iškilmingą vizitą su pasveikinimu, kuris paprastai labai trumpai užtrukdavo. Dar šeimininkas kuo nors pavaišindavo, ar kokio antpilo, ar kokį nors sausainuką pasiūlydavo, ir eidavo vėl toliau pas kitą pasveikinti.

Trys Karaliai

Iškilminga šventė būdavo Trys Karaliai. Viekšniuose buvo paprotys, kad vyrai (matyt, jauni, dabar aš neprisimenu, kokie jie buvo) persirengdavo karaliais.

Vienas nusidažydavo veidą tamsiai, gal šokoladu, gal kakava, bet jis vaizduodavo negrų karalių. Kai jie ateidavo per gonkeles į vaistinę, aš visada mėgdavau žiūrėti. Man būdavo įdomu, bet aš jų labai bijojau, o jie sustodavo prie įėjimo ir užtraukdavo kokią nors giesmę, gal net ne giesmę, o dainą… O po to jau laukdavo atsilyginimo, dažniausiai pinigėlių. Taip jie apeidavo pagrindinių Viekšnių miestelio valdininkų ir inteligentų šeimas.

Slapta šventė

Sovietiniais laikais taip pat švęsdavome Kalėdas. Nebūdavo mokykloje atostogų. Kai jau kas mokėsi Vilniuj, kas Kaune, tada ten mes dažniausiai jas ir švęsdavome. O prieškario laikais Kalėdoms visi paprastai suvažiuodavo į tėviškę.

Bet, kas įdomiausia, mano bendradarbė gyveno priešais garsaus komunistinio veikėjo šeimą ir pro langą matydavo, kad ir pas juos dega žvakutės ant eglutės, nors žmogus vaizdavo didelį ateistą.
Vadinasi, tas paprotys buvo giliai įsišaknijęs širdyse.

Ir dabar

Mano šeima iki šiol puošia eglutę. Ir anūkai, ir proanūkiai – visi iki šiol dar susirenka mano namuose ir mes puošiame Kalėdų eglutę, ir giedame giesmes, ir aš paprastai turiu papasakoti dar kokius nors vaikystės prisiminimus…
Nuotr. iš Viekšnių vaistinės muziejaus archyvo
REDAKCIJOS PRIERAŠAS: Zofijos Aleksandravičiūtės- Navickienės pasakojimas adaptuotas tekstinei publikacijai.