Kultūros centre – dvi parodos, pasakojančios lietuviams skaudžią istoriją

Kilnojamuose stenduose – nužudytų politinių kalinių istorijos, nuotraukos, dokumentai. Autorės nuotr.

Trėmimai, žudynės, suluošinti gyvenimai, talentingų žmonių žūtys karo sūkuryje – visam tam pradžią davė 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas.
Antradienio pavakarę Mažeikių kultūros centre buvo pristatytos dvi parodos, primenančios apie lageriuose nukankintų, nužudytų politinių kalinių likimus.

Laisvės troškimas – prigimtinis

Mažeikių kultūros centre atidarytos ir visuomenei pristatytos dvi kilnojamosios parodos – „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“ ir „Gulag’as. Vieno lagerio istorija“.
Pristatyme dalyvavo šias parodas parengusi istorikė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyriausioji muziejininkė Ramunė Driaučiūnaitė.
Pradėdama mažeikiškiams pasakoti apie lietuvių kančios ir kelio į laisvę istoriją, muziejininkė užsiminė apie Honkongo gyventojus, kurie, spaudžiami komunistinės Kinijos, kasdien prarasdami vis daugiau savo teisių bei laisvių, bet įkvėpti Baltijos kelio, 2019 metais stojo į savo – Honkongo kelią.
„Tai turbūt rodo, kad žmogaus prigimtis yra paženklinta laisvės, – kad ir kiek truktų priespaudos metai, vis tiek ateina ta diena, kai laisvė tampa pasiekiama“, – kalbėjo istorikė.

Laisvės proveržių buvo visada

Mažeikiškiams apie parodų atsiradimo kontekstą papasakojo istorikė Ramunė Driaučiūnaitė. Autorės nuotr.

Lietuva po 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašyto Molotovo–Ribentropo pakto ir 1940 metais prasidėjusios okupacijos, masinių trėmimų 50 metų gyveno tamsoje. Tačiau, nepaisant to, kur – ar tremtyje, ar lageriuose, ar pogrindinėse organizacijose, ar okupuotoje Lietuvoje tuo metu buvo mūsų tautiečiai, laisvės proveržių, kad ir trumpučių jos blyksnių, vis tiek buvo.
„Kažkas iškeldavo trispalvę, kas nors kur nors priklijuodavo kokį atsišaukimą. O ko vertos viešos jaunimo demonstracijos, pavyzdžiui, Romo Kalantos susideginimas Kaune. Jis juk susidegino ne šiaip sau, o dėl okupuotos Lietuvos. Dėl to, kad negalėjo gyventi tokioje santvarkoje. Laisvės proveržis būdavo visada – ar uždegant žvakelę ant Jono Basanavičiaus kapo, ar vilnijant galingiems sukilimams lageriuose“, – pasakojo R. Driaučiūnaitė.

Neįgaliais tapo per pusmetį

Mažeikiuose eksponuojama paroda „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“ yra skirta pirmajai sovietinei okupacijai – 1941 metų tremtims.
Joje pasakojamos 77 sušaudytų lietuvių politinių kalinių istorijos.
Pasak istorikės, Sverdlovsko srityje veikęs Gari lageris buvo miško pramonės lageris su nepakeliamai sunkiomis karo, bado, ligų sąlygomis. Ypač sunki politiniams kaliniams čia buvo pirmoji žiema. Kai 1942 metų vasario mėnesį vyko politinių kalinių medicininė patikra, daugumai buvo pripažintas neįgalumas. Tai reiškia, kad praktiškai per pusmetį buvę sveiki vyrai – policijos pareigūnai, teisininkai, mokytojai, ministrai – tapo neįgaliais. Šias diagnozes lėmė ne tik badas, šaltis, bet ir nepaprastai žiaurūs tardymai. Dienomis – miško kirtimo darbai, naktimis – tardymai, jei pareigūnams nepateiki tokių atsakymų, kurių jie tikisi ir reikalauja, – daugybė parų karceryje. Tokį kelią praėjo daug politinių kalinių. O paskui, sukurpus bylas, sutvarkius formalumus, tie 77 vyrai, tarp kurių du – kilę iš Sedos, buvo sušaudyti.

Pateikiami dokumentai, biografijos

Paroda „Gulag‘as. Vieno lagerio istorija“ lankytojus supažindina su 1946–1987 metais pataisos darbų kolonija, ilgainiui tapusia griežčiausiai Sovietų Sąjungos teritorijoje saugomu ypatingojo režimo lageriu, kuriame buvo kalinami įvairių tautybių disidentai, žmogaus teisių gynėjai, Helsinkio grupių nariai.
Parodoje atspindėti trys pagrindiniai lagerio raidos etapai: 1946–1954 m., 1954–1972 m. ir 1980–1989 m. Informaciją papildo politinių kalinių Andrejaus ir Ivano Gelių, Balio Gajausko, Levkos Lukjanenkos, Sergejaus Kovaliovo ir Vasilio Stuso biografijos.
Dvylikoje parodos stendų panaudota vaizdinė ir dokumentinė medžiaga iš Politinių represijų istorijos memorialinio muziejaus „Permė-36“ fondų.
Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*