Kultūros darbuotojui geriausias atlygis – žiūrovų aplodismentai

Daugiau nei du dešimtmečius Mažeikių kultūriniam gyvenimui atidavusios Kultūros centro direktorės Kristos Kinčienės biografijoje – daug apdovanojimų ir padėkų.
Ji pati išskiria du reikšmingiausius: prieš penkerius metus gautą Mažeikių krašto kultūros premiją ir praėjusių metų pabaigoje Kultūros ministerijos įteiktą apdovanojimą už aktyvią ir kūrybingą veiklą.


NELENGVA
PRADŽIA
K. Kinčienė kultūros sferoje pradėjo dirbti būdama dar visai jaunutė. Vos baigusi aštuonias klases, ji išvyko į Tauragę – į chorvedžių kursus, nes Šilutės rajone, iš kur ji kilusi, trūko meno vadovų. Kursuose Krista mokėsi metus, po to grįžo į gimtąjį Vilkyčių kaimą. Dar pilnametystės nesulaukusi, mokytojų padedama jaunoji vadovė parengė kaimo chorą ir su juo pasirodė respublikinėje dainų šventėje. Nuo tada kultūrinis darbas nebenutrūko.
„Pradžia buvo gana sunki. Ypač chorvedžių kursai, nes mokytis nuvykau vėliau, kai jie jau buvo įsibėgėję, bet sutelkusi visas jėgas ir išmonę pasivijau bendramokslius. Ir netgi baigiau geresniais įvertinimais nei jie“, – prisiminimais dalijosi K. Kinčienė.
Vėliau teko mokytis dar intensyviau – aukštojoje mokykloje.
IŠLIKO ATMINTYJE
Kartu su K. Kinčiene vartome senus albumus. Juose – nuotraukos ir iškarpos iš laikraščių. Moteris prisipažino kruopščiai sauganti tai, kas susiję su praeitimi.
„Istorijos nesuklastosi ir jos neišbrauksi, ji tokia, kokia yra. Tiesiog rinkau tai, kas susiję su kultūriniu gyvenimu, kur mes vykom ir dalyvavom“, – sakė K Kinčienė.
Iš daugelio straipsnių iliustracijų žvelgia ji pati arba jos vadovaujamų kolektyvų narių veidai. Dėmesį patraukia tai, kad daugelyje straipsnių, laikraščiuose spausdintų laiškų į K. Kinčienę kreipiamasi maloniniais žodžiais: „Miela Kristinėle“, arba „Mūsų kaimo pažiba – Kristinėlė“.
K. Kinčienė patikino, kad bendrą kalbą su žmonėmis greitai rasdavo tiek kaime, tiek mieste.
„Jei su žmonėmis gražiai elgiesi, tai ir jie su tavimi gražiai elgsis. Žinoma, būdavo ir sunkumų, ypač atėjus į naują kolektyvą, ir dar užimti vadovo postą“, – kalbėjo K. Kinčienė.
Moteris prisiminė 1975-uosius. Tada ji atvyko dirbti į Mažeikių rajono kultūros namus. Jie buvo įsikūrę senamiestyje, dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje.
„Kolektyvas buvo susigyvenęs, o aš atėjau gana jaunutė su naujomis idėjomis ir darbais. Kaip šiandien pamenu amžinatilsį dailininko Vytauto Mikniaus žodžius: „Tai gavom siuntinį iš Skuodo“. Bet netrukus susigyvenome ir dirbome petys petin“, – prisiminimais dalijosi K. Kinčienė.
TEKDAVO GUDRAUTI
Sunkumų pasitaikydavo ne tik kolektyve. Kultūros darbuotojus dažnai erzindavo valdžios kišimasis į rengiamas programas. Tarybiniais metais partijos komitetas reikalaudavęs supažindinti su scenarijais. Iš ten jie sulaukdavo nurodymų, kokias dainas galima dainuoti, o kokių ne.
„Dažnai sugudraudavome ir valdžiai parodydavome vieną scenarijų, o dirbdavome pagal kitą. Gelbėdavo tai, kad į renginius valdžios vyrai dažniausiai neatvykdavo, todėl ir nesužinodavo, kaip kas buvo“, – šypsodamasi pasakojo direktorė.
K. Kinčienei ir pačiai teko ragauti politiko duonos. 1995 metais ji buvo rajono Tarybos narė, bet po penkerių metų kadencijos nusprendė ir dabar patikino, kad į politiką negrįžtų. Sakė, kad politika ne jai – norisi ramiai gyventi.
Moteris prisipažino, kad darbe taip pat buvę akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir trenkus durimis išeiti.
„Kartais ruošiantis renginiui net verkti norėdavosi iš nevilties, bet jam praėjus viskas atlėgdavo ir atrodydavo, kad nieko baisaus neįvyko. Kad viskas gerai, patvirtindavo žiūrovų nuotaika ir aplodismentai“, – atviravo K. Kinčienė.
GELBSTI TALKOS
Kultūros centro direktorei teko ne kartą patirti kraustymosi sunkumus. Savininkui atsiėmus namą senamiestyje Kultūros centras persikėlė į buvusios kompresorių gamyklos pastatą.
„Atėjus ten buvo baisu net pagalvoti, kiek reikės pastangų, kol galėsim normaliai pradėti darbą. Juk net padoraus įėjimo nebuvo! Vietoj lango iškirtome duris, aptvarkėme patalpas ir jau po mėnesio organizavome renginius. Nemažai padirbėti reikėjo ir persikėlus į dabartinius kultūros rūmus, bet suorganizavę talką viską greitai padarėme… Talkos mus gelbsti ir dabar, kitaip neišsiverstume“, – sakė direktorė.
Anot K. Kinčienės, kultūrinis darbas yra gana nedėkingas ir nematomas. Iš šono daugeliui gali pasirodyti, neva mes tik šokam ir dainuojam.
„Tačiau taip nėra. Egzistuoja nemažai techninių dalykų, kurių eilinis žiūrovas nepastebi. Jis ateina pasigrožėti renginiu, ir tiek, o mums reikia atlikti juodąjį darbą“, – tvirtino K. Kinčienė.
VIENI ILSISI, KITI DIRBA
Kai visi žmonės ilsisi, kultūros darbuotojai pluša. K. Kinčienė sako nedaug prisimenanti laisvų šventinių ar poilsio dienų. Ypač darbo padaugėja ilgaisiais savaitgaliais.
„Nesinori kultūros namų laikyti uždarytų. Juk jie – bene vienintelė kultūros įstaiga rajone. Mažeikiai – ne sostinė, žmonės neturi laisvalaikio pasirinkimo galimybių, todėl stengiamės pritraukti žmones, kad jie turėtų užsiėmimą, ateitų į spektaklį ar koncertą, kultūringai praleistų laiką“, – pasakojo K. Kinčienė.
Direktorė, per 40 savo gyvenimo metų atidavusi kultūrai, ir šiandien nestokoja energijos, visur skuba ir suspėja. Porą dešimtmečių ji vadovavo kolektyvui „Sidabrinė gija“, organizavo renginius, statė spektaklius ir net pati rašė kupletus.
Pastaraisiais metais nemažai laiko atima įvairių projektų rašymas, dalyvavimas konkursuose.
„Norisi, kad kultūros centras klestėtų, tad ir stengiuosi kuo daugiau investicijų pritraukti. Šito reikia, kad galėtume išsilaikyti, pagerinti darbo sąlygas, kelti renginių kokybę“, – tikino direktorė.
Moteris tik apgailestavo, kad kartais kultūros darbuotojų triūsas ir rezultatai lieka neįvertinti ar net nepastebėti.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: K. Kinčienė sulaukė ne tik apdovanojimų – ji neseniai išrinkta Telšių apskrities kultūros ir meno tarybos pirmininke.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto