Kunigas Tomas Kaulius: „Savanorystė – tarsi atjautos pratybos“

Su Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos kunigu, filosofijos doktorantu Tomu Kauliumi kalbamės apie artėjančias šventes. Ir labiau apie tai, kaip kiekvienas mūsų galėtų prie šv. Kalėdų stebuklo prisidėti savais mažais darbais ar asmeniniais pokyčiais, tarp kurių šiandien bene svarbiausias, pasak kunigo, yra gebėjimas atleisti ir atsiprašyti.
O apie gerus darbus ir savanorystę… Įsiklausykime į T. Kauliaus patarimą: „Pasirūpinti likimo nuskriaustaisiais – dar viena galimybė tapti geresniems. Tad laukiant švenčių linkime daryti gerus darbus iš tyros širdies, o ne noro parodyti, kokie esame ypatingi.“

– Kokios labdaringos veiklos vyksta mūsų bažnyčioje? Ar prieš Kalėdas jos suintensyvėja?
– Mūsų parapijoje veikia „Carito“ organizacija, padeda organizuoti bažnytines šventes, pagerbia senjorus, lanko ir išklauso juos, padeda spręsti jų problemas.
Bažnyčia per „Caritą“ bendrauja su gyventojais, informuoja juos apie socialinio gyvenimo pokyčius. Prisideda vykdant projektus, bendradarbiauja su kitomis vietos organizacijomis ir dalyvauja jų veikloje.
Prieš šv. Kalėdas parapijos „Caritas“ skelbė „Dosnumo krepšelio“ iniciatyvą. Pripildyti krepšelius maisto buvo kviečiamos įmonės, įvairios įstaigos ir organizacijos, mokyklos, darbo ar draugų kolektyvai, taip pat ir šeimos, pavieniai asmenys. Negendančių maisto produktų pripildytus „Dosnumo krepšelius“ „Carito“ savanoriai nešė vienišiems, sergantiems, įvairių kitų sunkumų patiriantiems žmonėms, šeimoms su vaikais.

– Kartą kunigas po išpažinties prieš šventes man pasiūlė atlikti du gerus darbus. Kokių mažų gerų darbelių, jūsų nuomone, būtų galima atlikti prieš Kalėdas?
– Prieš šventes Bažnyčia ragina atlikti konkrečius gerus darbus. Ypač aktualizuojama savanorystė. Savanorystė – tarsi atjautos pratybos. Tai gailestingosios meilės treniruotė pamatyti stoką artimiausioje aplinkoje: užuot gręžus žvilgsnį nuo vargstančio žmogaus, pagal išgales jam padėti.
Prieš šv. Kalėdas Bažnyčia kviečia visas miesto bendruomenes prisidėti prie konkretaus meilės artimui darbo, stiprinti vietos bendruomenių ir „Carito“ bendradarbiavimą rūpinantis pažeidžiamiausiais. Kviečia padėti, su kiekvienu žmogumi susitinkant veidas į veidą. Kviečia didinti socialinį jautrumą, buriant vietos bendruomenes solidarumui su stokojančiaisiais savo aplinkoje.

Daryti gera smagu, o kai dosnumui pakviečiame artimuosius, draugus, pažįstamus žmones ar laiptinės kaimynus – dar smagiau, nes drauge galime padaryti daugiau. Žmonėms, kuriems suteikiama konkreti pagalba, tai yra ne tik materiali paspirtis, bet ir mūsų visų nuoširdus dėmesys patiriantiems sunkumų: sergantiems, vienišiems, stokojantiems.
Kaip sakoma Luko evangelijoje (6, 38), duokite, ir jums bus duota. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.

– Biblijoje pabrėžiama, kad geri darbai turi būti daromi tyliai, nesiskelbiant, nesireklamuojant. Kodėl tai svarbu?
– Būkime jautresni namiškiams, raskime laiko juos išklausyti, pasakyti gerą žodį. Gal niekas mūsų ir neliaupsins už tai, niekas to nematys, bet kartais tylūs darbai yra daug vertingesni.
Ne veltui sakoma, kad geri darbai daromi tyliai. Gerų darbų nebūtina skelbti. Geri darbai, kaip ir laimė, mėgsta tylą. Padėjai žmogui – padarei jį laimingą bent tam kartui. Ir tai jau yra gerai, ir tai jau yra sveikintina.
Ko daugiau reikia tam, kuriam padedi? Na, nebent nurodyti gyvenimo gaires, kuriomis reikėtų sekti, kad „išsikapanotų“ iš sudėtingų ar prastų gyvenimo situacijų. Kitaip tariant, duoti į rankas meškerę, kad jis susižvejotų sau mažesnį ar didesnį laimikį. Jeigu iškart duodama „žuvis“, t. y. duodama viskas, ko tik reikia, tai nėra vertinama taip, kaip turėtų būti vertinama. Bet kai leidžiama žmogui pačiam siekti, pakyla ne tik jo ūpas, bet ir atsiranda noras būti savarankiškam, gebančiam išgyventi sudėtingais laikais ar tam tikrais gyvenimo laikotarpiais.

Padėkime vieni kitiems, ištieskime pagalbos ranką, nelaukime, kol nutiks kas nors netikėta ir negera. Padėti – paprasta ir lengva, o dėkingos akys atperka viską: visus vargus, jei tokių pasitaiko, ir visas darbo valandas, net jei jas tarsi išplėšiame iš laiko, kurį būtume galėję skirti savo šeimai, savo mylimiems žmonėms.

– Dar vienas svarbus dalykas ir „geras darbas“ prieš Kalėdas ir visus metus – gebėjimas atleisti ir atsiprašyti. Manau, kad daugelyje gyvenimo sričių gebėjimas atsiprašyti yra nunykęs.
Kodėl šie dalykai yra svarbūs, bet kodėl kartais yra sunku atsiprašyti savo artimojo, taip pat – jam atleisti?
– Viena iš priežasčių – tai, kad atsiprašymas yra susietas su nusižeminimu. Taip, šiek tiek nusižeminti pripažįstant savo klaidas tikrai reikia ir tai sukelia mums pažeidžiamumo jausmą, paliečia mūsų ego. Kita vertus, mokėjimas nuoširdžiai atsiprašyti yra naudingas asmenybės brandai, puikiam bendravimui su žmonėmis.
Atsiprašydami ar atleisdami parodome, kad mokame prisiimti atsakomybę, išreiškiame pagarbą kitam žmogui, pasiryžtame nekartoti tų pačių veiksmų kitą kartą, tampame sąmoningesni, stiprėja empatija.
Nevalia smerkti to, kuriam per sunku ar skaudu atleisti, verčiau užjausti kenčiantįjį dėl tokio aštraus skausmo. Nevalia tikėtis ar reikalauti atleidimo kaip supakuoto rezultato, verčiau jį kantriai brandinti, kol stulbinamai pražys.

Šiame pasaulyje atleidimas visada yra sunki ir trapi pergalė. Net suteikus atleidimą nereiškia, kad abi pusės galės vėl kartu sugyventi, draugauti kaip anksčiau ar pasitikėti vienas kitu. Atleidimo pilnatvė yra ne kas kita kaip susitaikinimas, įpareigojantis abi puses. Atleidimo kely pasyvumas nepriimtinas. Idant susitaikymas visiškai įvyktų, reikia, kad nuskriaudusi pusė bent pripažintų skriaudą, dėl jos gailėtųsi ir norėtų atitaisyti padarytą žalą, kiek tai įmanoma.
Tai reiškia, kad visiškai įvykdytas atleidimas yra neatsiejamas nuo teisybės bei teisingumo. Iš tiesų, jei vyrauja nuoširdus noras atkurti ryšį, kaip tame ryšyje būtų galima nepaisyti teisingumo? Atleidimas neabejotinai pranoksta teisingumo atkūrimą. Taigi verčiau santykį išgydyti abiejų pusių pokalbiu. Toks pokalbis – nelengvas, bet būtinas. Jis panašus į barjerą, skirtą užkirsti kelią destruktyviam gaisrui. Tačiau verta atminti, kad pats Dievas esti atlaidumas ir gyvenimas.
Taigi tikintiesiems atsiranda papildomas ramstis, nors nebūtinai patogiausias.

– Nors dauguma švenčia Kalėdas su artimaisiais, kai kuriems žmonėms šventes tenka sutikti vieniems. Kur tada rasti vilties ir stiprybės?
– Tai nėra bloga patirtis. Tenka sutikti nemažai žmonių, kurie per šventes būna vieni. Tačiau jei norime pajusti bendrystę, per adventą galima nueiti į bažnyčios organizuojamus rekolekcijų renginius, kurių metu atsitraukiama nuo įprastos veiklos, susitelkiama dvasiniam gyvenimui.
Be to, kartais mes per daug sureikšminame vienatvę – gyvenantieji po vieną dažnai labai harmoningai priima savo situaciją. Sunkiau išgyvena tie, kurie neturi artimųjų. Vienišam galima jaustis ir dideliame būryje žmonių.

Tarp vienatvės ir vienišumo negalima dėti lygybės ženklo. Vis tik nebūkime abejingi, apsižvalgykime – galbūt kaimynystėje išties gyvena vienišas, bendravimo išsiilgęs žmogus, kurį būtų galima pakviesti per šventes į svečius.
Pasirūpinti likimo nuskriaustaisiais – dar viena galimybė tapti geresniems. Tad laukiant švenčių linkime daryti gerus darbus iš tyros širdies, o ne noro parodyti, kokie esame ypatingi.