Dažnas anesteziologą įsivaizduoja kaip gydytoją, kuris „kažko“ suleidžia ant operacinio stalo gulinčiam ligoniui arba ant veido uždeda kaukę, ir pastarasis ramiai užmiega. Toli gražu taip nėra.
VšĮ Mažeikių ligoninės anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vedėjui Alfredui Mikalauskiui ilgam įsimins ne viena anestezija, kai išėjus iš operacinių bloko ir atslūgus nervinei įtampai su palengvėjimu sau ištari: o juk galėjo baigtis ir blogai.
KĄ TIK „IŠKEPTAS“ SPECIALISTAS
Kalbamės su skyriaus vedėju A. Mikalauskiu ligoninės operacinių bloke, kur gydytojas, neišeidamas iš patalpos, kartais išbūna šešias, aštuonias ir daugiau valandų.
Šiąnakt jis budėjo reanimacijos skyriuje. Dabar, dieną, tęsia budėjimą operacinėje. Traumatologai operuoja vyriškį, kuriam iš čiurnos reikia išimti pooperacinius implantus. Dėl paties ligonio kaltės, laiku jų neišėmus, prasidėjo aplinkinių audinių uždegimas.
Anesteziologas nuskausmino vyriškiui koją, ir dabar jis nejaus skausmo apie šešetą valandų.
…Dar mokydamasis Luokės (Telšių r.) vidurinėje mokykloje Alfredas svarstė, ką pasirinks – teisę ar mediciną. Nors nuolat skaitė „Socialistinę teisę“, bet paskutiniu momentu apsisprendė ir išvažiavo į Kauną studijuoti medicinos. Galbūt lemiamam žingsniui įtakos turėjo draugo žodis.
Kartą neįstojęs, kitais metais, kad būtų drąsiau, jis prikalbėjo kartu stoti ir Alfredą. Tik vieną ketvertą (tada buvo penkiabalė sistema, – B. P.) atestate turėjusiam vaikinui pasisekė iš karto, o draugas taip ir netapo mediku, trečią kartą apsistojo ties inžinerija.
Rugpjūtį bus dvidešimt vieni metai, kai studijas baigęs jaunasis specialistas atvažiavo į Mažeikius.
Atvyko pagal paskyrimą, nesirinkdamas, nes anesteziologų tada labai trūko, o Alfredas, anot jo paties, buvo ką tik „iškeptas“ specialistas. Be to, tada Mažeikiai buvo laikomi perspektyviu miestu.
VIENA JAUNIAUSIŲ SPECIALYBIŲ
Šiandien Mažeikių ligoninės anesteziologijos-reanimacijos skyriuje dirba keturi anesteziologai. Jie teikia nuskausminimo paslaugas kasdien operuojančių chirurgų, traumatologų, akušerių-ginekologų brigadoms. Anot A. Mikalauskio, anesteziologija – viena jauniausių specialybių Lietuvoje, neskaičiuojanti dar nė penkių dešimtmečių. Kas lėmė jos atsiradimą?
Anksčiau anesteziologo darbą atlikdavo chirurgai. Nuskausminimas buvo netobulas: nuskausminamuosius vaistus (vietinius anestetikus) į operuojamą vietą suleisdavo pats chirurgas.Tačiau dėl silpno jų veikimo nuskausminimas „nutrūkdavo“ operacijos metu.
Ligoniui ėmus jausti skausmą, chirurgas būdavo priverstas kartoti procedūrą.
„Daugėjant operacijų, tobulėjant operacinei technikai ir operacijų apimčiai, chirurgams vis sunkiau sekėsi suderinti operacinį darbą ir nuskausminimą. Tada jiems į pagalbą atėjo operacinės seserys-anestezistės, kurios su eteriu darė nuskausminimo stebuklus.
„Eterio erai“ pasibaigus, atsirado pirmieji profesionalūs anesteziologai“, – pasakoja pašnekovas. Jo kolega A. Mikalauskas – vienas pirmųjų Kauno Akademinių klinikų chirurgų, kuris operuodamas ligonį pats atliko sudėtingą nuskausminimą. Tai buvo 1958-ieji metai. Tačiau ne kiekvienam chirurgui taip sekėsi, ir tai liko tik istorija.
Chirurgai suprato viena: be anesteziologų pagalbos chirurginių aukštumų jiems pasiekti nelemta.
ANESTEZIOLOGŲ GALI IR NELIKTI
Anesteziologų darbas yra sunkus ir labai atsakingas. Šių dienų anesteziologas ne tik atsako už profesionalų ligonio nuskausminimą, bet ir tinkamą jo paruošimą operacijai, kas neabejotinai yra operacijos sėkmės garantas.
Bendravimas su ligoniu prieš operaciją, išsamus susipažinimas su jo sveikata leidžia anesteziologui tinkamai pasiruošti nedelsiant pašalinti galimus sveikatos sutrikimus operacijos metu.
Šiuo atveju ligonių gyvybės išsaugojimą lemia nebe minutės, o sekundės.
Tada galvojimui laiko nebelieka: turi dirbti profesionaliai ir greitai. Ypač tai svarbu, kai ligonis operuojamas skubiai, kai jis nėra pakankamai ištirtas ir galbūt labai ligotas.
„Iš esmės mūsų darbas, vertinant pagal psichoemocinę būseną, yra vienas sudėtingiausių. Ligonio bendravimas su anesteziologu nesibaigia kartu su operacija. Operacinių bloke įrengtoje pooperacinėje palatoje operuoti ligoniai stebimi tų pačių anesteziologų iki visiško jų gyvybinių funkcijų atsistatymo“, – dėsto Alfredas savo darbo abėcėlę.
Dabar jau yra pasiekta, kad ligoniai po operacijų specialiomis nuskausminimo priemonėmis parą ir ilgiau išlaikomi narkozės būsenos. Vaizdžiai tariant, guli ligonis po operacijos, skaito sau laikraštį, o apie skausmą net neužsimena. Tuo rūpinasi ne chirurgas ar kitas kuris medikas, bet anesteziologas.
Alfredas sako, kad anesteziologai dirba be galo daug, darbo grafikas sudėtingas, laisvo laiko nelieka. Kadangi uždarbiai nėra dideli, iš vieno etato nepragyvensi.
„Dirbdami ilgas valandas, stengiamės iš paskutiniųjų deramai išlaikyti savo šeimas“, – teigia gydytojas. Taigi nieko nuostabaus, kad dabar daug anesteziologų išvažiuoja dirbti į užsienį. Tuo labiau kad anesteziologui, kaip ir radiologui, kalbos mokėjimas nėra būtinas. Todėl sunku spėti, kaip viskas atrodys po dešimtmečio.
Pasak Alfredo, jeigu požiūris į mediciną nesikeis ir medikų padėtis negerės, senieji specialistai jau nebedirbs, o jauni čia tikrai nebeateis.
DARBAS DĖKINGAS, BET RIZIKINGAS
Skyriaus vedėjas labai džiaugiasi savo kolegomis, aukštos klasės specialistais anesteziologais, įvaldžiusiais visus nuskausminimo būdus, taikomus net klinikinėse ligoninėse. Šiuo metu ligoniai jau gali rinktis nuskausminimo būdus: būti visiškai užmigdytam (tai vadinama bendrine nejautra) ar prašyti gydytojo anesteziologo, kad būtų nuskausminta viena koja, ranka ar, tarkim, pirštas. Pastarasis būdas vadinamas regionine nejautra.
„Mūsų darbas dėkingas, nes mes padedame žmogui nejausti skausmo, o ligoniai to labiausiai bijo. Rizikingas, nes atsakome už ligonio gyvybines funkcijas ir jų palaikymą operacijos metu“, – taip savo darbą apibūdina anesteziologas.
Medicina kasdien žengia į priekį. Siekdami, kad neatsirastų žinių spragų, mažeikiškiai nuolat domisi naujovėmis, ne kartą stažavosi užsienyje.
Prieš trejus metus Varšuvoje vyko Europos regioninės anesteziologijos kongresas, kuriame Lietuvai atstovavo tik trys anesteziologai. Tai buvo Alfredas Mikalauskis, jo kolega Audrius Ribinskas iš Mažeikių bei vienas vilnietis.
Domėjimasis naujovėmis davė rezultatų: mažeikiškiai daro daug anesteziologinių „stebuklų“, kurių nepraktikuoja kitos ligoninės.
„Jeigu šiandien ligoninė neturėtų anesteziologijos, nebūtų ir chirurgijos. Nesigiriant galima pasakyti, kad mes chirurgams padedame susikurti aureolę“, – šypsosi Alfredas.
MĖGIAMIAUSI „ARKLIUKAI“ – ŽVEJYBA, KNYGOS IR KELIONĖS
Paklaustas apie laisvalaikį, mėgstamą užsiėmimą, Alfredas tik liūdnai šypteli: „Labai mėgstu pažvejoti, paskaityti. Kad ir labai norėčiau, daugiau niekam nelieka laiko“. Kiek svėrė didžiausias laimikis?
Anot mediko, pačios didžiausios žuvys pabėga. 10 kilogramų lydeką, sužvejotą Plinkšių ežere, galbūt ir galima vadinti rekordu, tačiau tai buvo seniai. Tada, kai gydytojas turėdavo daugiau laiko. Metams bėgant darbas tapo sudėtingesnis, kilo reikalavimai, daugėjo popierių ir dokumentų, pareiginių instrukcijų, reglamentuojančių kiekvieną veiksmą.
Grįždamas prie knygų, Alfredas mini savo mėgiamiausius rašytojus E. M. Remarką ir E. Hemingvėjų, kelionių knygas, kurias skaito nesirinkdamas. Pakelia nuo savo darbo stalo J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ ir sako, kad ši juoko knyga visuomet jį gelbsti. „Per televizorių niekada nežiūriu „muilo“ operų, dažniausiai įsijungiu „Discovery“ kanalą. Labai mėgstu keliauti. Kur nors išvykęs, nesiskiriu su fotoaparatu arba vaizdo kamera. Dar senais laikais skersai išilgai išmaišiau visą Tarybų sąjungą, aplankiau Krymą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvau išvažiavęs į Lenkiją, Čekiją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją“, – po įtemptos darbo dienos šiek tiek pagyvėjusiu balsu pasakoja gydytojas. Prisipažįsta esąs neabejingas ir muzikai. Mielai klausosi seno gero roko: „Pink floyd“, „Nazaret“ atliekamų kūrinių.
Alfredas augina dvi dukras. Ar pakanka mergaitėms jo dėmesio, ar jos domisi tėčio profesija? Pasak Alfredo, dukrų netraukia mediko specialybė. Greičiausiai todėl, kad mato, koks įtemptas ir sunkus mediko darbas. Tėtį namuose jos mato retai. Į darbą jis išvažiuoja, kai jos dar miega, o kai sugrįžta, mergaitės taip pat dažnai jau ilsisi.
Nuolatos būdamas užsiėmęs, Alfredas vis dėlto daro išvadą: „Kuo žmogus mažiau turi laiko, tuo jis labiau susikoncentruoja, tampa organizuotesnis, neleidžia sau atsipalaiduoti ir sugeba padaryti daug daugiau. Tai, žinoma, atima daug sveikatos, bet toks jau tas mūsų gyvenimas“.
Nuotr. iš asmeninio albumo
