Kur ilsisi LDK generolo adjutanto Benedikto Adomavičiaus palaikai?

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnytėlė. Nuotr. P. Šverebo, 2022 m.

Palangos gintaro muziejaus lankytojus džiugina Laižuvoje kurį laiką dirbusio įžymaus auksakalio Juozapo Kristijono Štapelerio Sedos Šv. Jono Nepomuko koplyčiai sukurta gintaru ir dramblio kaulu puošta unikali monstrancija. Įrašas ir fundatorių herbai patvirtina, kad ją šventovei 1786 m. ar 1788 m. padovanojo Benediktas Jonas Nepomukas Adomavičius su žmona Magdalena [Sčalkaite]. Simboliai ir tekstas rodo, kad B. Adomavičius buvo karo vyras. Deja, duomenų apie jį tiek Lietuvos, tiek Lenkijos istorikai pateikia mažai. Suprantama, kad žmonių atmintis taip pat tokių tolimų laikų nesiekia, bet viena kita nuotrupa dar ataidi ir iki mūsų.

Istoriniai faktai

Dr. Rasa Butvilaitė, tyrinėdama Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčią, vietinių vadinama Mažąja, rašo, kad po ja buvo palaidoti ir bažnyčios fundatoriai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas, artilerijos generolas adjutantas B. Adomavičius su žmona.

Jie 1781 m. Sedos Sapiegų dvaro, kurį vyras administravo, teritorijoje pastatė koplyčią. Po dvejų metų ją perstatė, o vėliau visiškai aprūpino inventoriumi, suteikė išlaikymą ir per vyskupą išrūpino atlaidus. Po ja fundatoriai įsirengė rūsį-kriptą, kur ir buvo palaidoti. Mauzoliejus buvo didžiojo altoriaus kairėje pusėje. Iki 1900 m. bažnyčios perstatymo-sumažinimo tai žymėjo ant sienos pritvirtinta alavinė lentelė.
Remdamasi dokumentų įrašais, mokslininkė išsiaiškino, kad 1806 m. abu fundatoriai amžino poilsio jau buvo sugulę kriptoje. 1803 m. generolas dar rūpinosi bažnyčios apkalimu lentomis, išdažymu ir ištapymu. Išeitų, kad jis mirė tarp 1803–1806 m.

Žymus Žemaitijos istorijos tyrinėtojas lenkų istorikas Gžegožas Blaščykas, aprašydamas Lelijos herbo bajorus Adomavičius, mini ir Joną, apie kurį duomenys šykštūs. Įdomu, kad vėlesniais laikais šią giminę mokslininkas sutapatina su Adamkavičiais, kurie Mažeikių rajone turėjo ne vieną valdą. B. Adomavičių, kaip Šv. Jono Nepomuko bažnyčios fundatorių, mini ir istorikas Mečislovas Jučas.

Adomavičių giminės herbas Leliwa. Paimtas iš knygos: T. Gajl, Herby szlecheckie Rzeczypospolitej Obojega Narodow, Gdansk, 2006, p. 123.

Yra išlikęs ir skuodiškių skundas, kuriame jie kaltina administratorių B. Adomavičių, juos verčiantį vykti į Sedos turgus, kur prekyba esanti menka, o kelias tolimas. Neaišku, kaip į skundą reagavo Skuodo grafystės savininkai Sapiegos. Suprantama, kad B. Adomavičius taip siekė pakelti Sedos ekonominį lygį. Duomenis apie fundatorių bandyta išplėsti peržiūrint Sedos metrikų knygas.

Mirties metrikų įrašai

Sedos parapijos mirties metrikų knyga, apimanti 1783–1812 m. laikotarpį, yra išlikusi ir saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve. Atrodė, kad, peržiūrėjus man rūpimą laikotarpį, nesunkiai bus galima surasti tikslią generolo mirties datą.

Porą kartų atidžiai peržiūrėjau įrašus nuo 1803 m. iki 1807 m., bet jo mirties metrikos nepavyko surasti. Kai kurie įrašai buvo išblukę, bet juose aiškiai buvo galima įskaityti kitus duomenis, rodančius, jog tai tikrai yra ne mums rūpima asmenybė. Pavyzdžiui, nurodoma, kad mirusysis buvo palaidotas Grūstės kapinėse, arba aiškiai įžiūrima jo buvusi gyvenamoji vieta, vardas. Be to, prie tokių įrašų nėra lotyniškos santrumpos, kad mirusysis buvęs kilmingasis ar dauggalis ponas. Ieškodamas žmonos mirties įrašo, laikotarpį praplėčiau nuo 1792 m. iki 1803 m. Deja, rūpimos metrikos taip pat nepavyko surasti. Suprantama, kad šį laikotarpį perverčiau vieną kartą, todėl pražiopsojimo galimybė dar labiau padidėja.

Peržiūrėti įrašai leidžia daryti prielaidą, kad J. ir M. Adomavičiai tikriausiai mirė ne Sedoje. Kadangi B. Adomavičius buvo Skuodo grafystės Sapiegų dvarų administratorius, tuo metu jis galėjo gyventi ir kitame dvare, o palaikai buvo pervežti ir palaidoti jo paties pasistatytoje bažnyčioje. Suprantama, kad tokiu atveju jų mirties įrašai turėtų būti įtraukti į tos parapijos knygas, kur jie atsisveikino su šiuo pasauliu.
Tokių pavyzdžių gausu. Toli jų nereikia ieškoti. Pavyzdžiui, medicinos generolas Jurgis Petras Daukantas, miręs 1913 m. savo dvare Tiškuose (3 km nuo Sedos), buvo palaidotas priešais Mitkaičių koplyčią (Telšių r.), kuriai buvo padovanojęs 60 dešimtinių (daugiau nei 60 ha) žemės ir ten išsimūrijęs rūsį.

Bažnytėlė sovietmečiu

Jau po Pirmojo pasaulinio karo minima, kad po Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios perstatymo fundatorių kripta buvo užversta statybinėmis atliekomis. Suprantama, kad už geradarius nebebuvo laikomos ir šv. Mišios. 1948 m. bažnytėlė buvo uždaryta. Paskui, išgriovus jos įrangą, šventovė buvo paversta sandėliu, o apie 1975 m. joje buvo įrengtas elektra varomas malūnas.

Iš tikrojo Sedos malūno, kur buvo įkurtas Elektrotechnikos gamyklos cechas, į bažnytėlę pervežtos ir sumontuotos vienos girnos. Miltus naujajame malūne reikėdavo į maišus supilti kaip tik buvusioje fundatorių kriptoje. Aišku, kad tuo metu ten jokių palaikų nebuvo, todėl senieji sediškiai pradėjo kalbėti, jog buvusius grabus tikriausiai išvežė ir naktį užkasė Grūstės kapinėse. Kiti konkrečiai įvardijo, kad tuo metu Sedos komunaliniame ūkyje su arkliais dirbęs Vladas Lukošius tikriausiai žinąs tikslią vietą, kur perlaidoti fundatoriai. Kiti galvojo, kad jų karstai galėjo būti paguldyti Gadonų koplyčioje Grūstėje.
Svarstymas gan logiškas, nes bažnytėlėje su B. ir M. Adomavičiais buvo palaidoti ir antrojo Sedos dvaro savininkų Gadonų vaikai. Remdamasis šiais pasakojimais 2004-12-30 „Santarvėje“ Nr. 149 pats rašiau, kad generolas buvo perlaidotas Grūstėje.

Sedos Šv. Roko koplyčia prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios.
Nuotr. P. Šverebo, 2020 m.

Malūnas bažnytėlėje veikė gan trumpą laiką, nes iš JAV transliuojama radijo laida „Amerikos balsas“ pradėjo skelbti, kad Sovietų Sąjungoje vietoj bažnyčių įrengiami malūnai. To pavyzdys – Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia. Prasidėjus Atgimimui, 1988 m. rudenį Sedos miesto vykdomasis komitetas bažnyčią grąžino tikintiesiems. Tuomečio Sedos klebono Algio Genučio rūpesčiu, parapijiečių lėšomis ir pastangomis ji 1989 m. buvo suremontuota ir sukurta nauja vidaus įranga. Altoriui buvo panaudota išsaugota senoji šv. Jono Nepomuko skulptūra. Ta proga bažnytėlėje buvo pritvirtinta marmurinė memorialinė lenta, kurioje įamžintas ir šventovės fundatorius generolas B. Adomavičius.
Visą laiką kirbėjo mintis, kur dabar gali ilsėtis bažnytėlės fundatorių palaikai.

Liudininkų parodymai

Su buvusiu kaimynu Liudviku Kryžausku dažnai pakalbėdavome apie Sedos praeitį. Netyčia išsikalbėjus apie Mažąją bažnyčią, jis prisiminė, kad vieną kartą su draugais buvo įlindęs į jos rūsį. Jame matę du gulinčius karstus. Vienas buvęs didesnis, o kitas mažesnis. Ant didžiojo buvęs nutapytas koks tai kariškio siluetas. Pašnekovas jį apibūdino: „Kaip koks karininkas.“ Tik niekaip tiksliai negalėjo prisiminti, kada jie lindę. Jam atrodė, kad tuoj po karo. Kilo klausimas, kada ir kur iš bažnytėlės „iškeliavo“ fundatorių karstai.
Piršosi du variantai. Pirmas, kad prieš uždarant bažnytėlę, o antras – prieš įrengiant joje malūną. Bandžiau pakalbinti V. Lukošių. Jis tuo metu nelabai prigirdėjo, todėl nedaug ką galėjau išsiaiškinti. Prisiminęs, kad, įrengiant malūną, Sedos miesto vykdomojo komiteto pirmininku dirbo Petrovinas Bočkus, kartą užsukau į Ventą, kur jis tuo metu mokytojavo. Jam vadovaujant ne kartą teko įvairiose varžybose ginti Sedos garbę, todėl jis mane dar prisiminė ir pakalbėjome kaip seni pažįstami. P. Bočkus patvirtino, kad rūsyje, kai buvo įrengiamas malūnas, tikrai jokių karstų nebuvo aptikta.

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnytėlės relikvijorius, meistras J. Ch. Štapeleris (?), 1796 m. Nuotr. P. Šverebo, 2009 m.

Ilgametės Grūstės kapinių prižiūrėtojos Stanislavos Udrienės vyras Juozapas patvirtino, kad jų darbo metu nebuvo jokių slaptų palaidojimų nei kapinėse, nei Gadonų koplyčioje. Jos raktus giminaičiai susigrąžino tik dabartinės Lietuvos laikais.

Zakristijono pastebėjimai

Buvęs Sedos bažnyčios zakristijonas Povilas Gailiūnas kartą užsiminė, kad kai klebonas Juozas Šiurys įrenginėjo Didžiosios bažnyčios šildymo sistemą, tai visą kūrenimo įrangą sumontavo Šv. Roko koplyčios rūsyje. Joje buvo rasti du karstai. Juos, iškasę duobę, perlaidoję šventoriuje. Kasant tranšėją tarp koplyčios ir bažnyčios, buvo rasta labai daug palaikų. Jie taip pat buvo palaidoti toje pačioje duobėje. Dokumentai liudija, kad kilmingieji iki XVIII a. pačios pabaigos buvo laidojami po bažnyčia, o eiliniai parapijiečiai – apie ją. Caro valdžiai uždraudus laidoti miestuose ir bažnytkaimiuose, sediškiai pradėjo mirusiuosius laidoti Grūstės kapinėse.

Su P. Gailiūnu norėjau išsiaiškinti, ar ant karstų buvo kas nors nutapyta. Mano pašnekovas patvirtino, kad per storą dulkių sluoksnį sunku buvę ką nors įžiūrėti. Zakristijonas buvo įsitikinęs, kad jie tikrai buvę „išmaliavoti“. Jis parodė ir vietą, kur netoli koplyčios, jos kairėje pusėje, po baltu akmeniu palaikai buvo užkasti.

Prelatas J. Šiurys, tuo metu (1984–1988 m.) klebonavęs Sedoje, patvirtino, kad tikrai koplyčioje buvo rasti du susmukę karstai su palaikais. Zakristijonas padaręs jiems dėžę, į kurią sudėję palaikus ir palaidoję šventoriuje. Už visus pajudintus mirusiuosius klebonas dar atlaikęs Mišias. Prelatas paaiškino, kad šildymą bažnyčioje įvedė 1985 m., nes pirmą žiemą žmonės meldėsi šaltoje šventovėje, o antrą jau turėjo šilumą.

Darbai Dievui ir žmonėms

Pateikti liudijimai rodytų, kad generolo ir jo žmonos karstai pokaryje, prieš uždarant bažnytėlę, gal galėjo būti pergabenti į Šv. Roko koplyčią, esančią šalia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Šią versiją sutvirtina ir joje dabar esantis Mažosios relikvijorius, varpas, iki 1989 m. buvusi šv. Jono Nepomuko skulptūra ir Palangos gintaro muziejuje deponavimo teisėmis iš jos paimta monstrancija.

Tikriausiai minėtų fundatorių palaikai 1985 m. buvo perlaidoti šventoriuje. Matyt, kad pats B. Adomavičius, suteikdamas 1792 m. Šv. Jono Nepomuko bažnytėlei fundaciją, užprogramavo tokį savo likimą. Jis dokumente pažymi, kad tai darąs norėdamas padėti mirusiųjų sieloms ir „laikinus turtus, garbės dalykus, kurie laikui bėgant išnyksta iš žmonių atminties, geriau permaldauti įžeistą Dievo Didybę didinant Jo šventą garbinimą ir Jo patikėtus mums turtus atiduoti ir įsigyti Jo amžinuosius pažadus.“
Atrodo, kad dėsninga, jog šiandieną nežinome, kur ilsisi fundatorių palaikai, bet tai, kas buvo skirta Dievui ir žmonių sieloms, stebuklingai atlaikė ne vieno šimtmečio išbandymus.
Povilas ŠVEREBAS
istorikas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto