Rasos Čergelienės nuotr.
Gegužės 9-osios vakarą į Mažeikius atvykusi dailininkė Sigutė Ach įkūrė tris valandas gyvavusią skaidraus ir atviro gyvenimo salą. Akvarelinių improvizacijų edukacinis renginys su menininke jo dalyvius sugrąžino į vaikystę, žaidimą, kvietė į viską žiūrėti laisvai, be išankstinio nusiteikimo, ragino interpretuoti. Naujieji Sigutės Ach mokiniai iš renginio parsinešė spalvingus akvarelės liejimo bandinius bei šviesą, sklindančią pro skaidraus dailininkės fantazijos pasaulio duris.
Grožis ir sparnai leidykloje
Oficialų grožio ir sparnų vaidmenį leidykloje „Nieko rimto“ turinčios Sigutės Ach kūrybines dirbtuves per pastaruosius keletą metų pamėgo įvairių Lietuvos miestų grožio mėgėjai. Tapo įprasta dailininkę matyti Vilniaus knygų mugės metu. Savo kūrybos pasaulį, jo linksmus, švelnius, sparnuotus gyvūnėlius ji dažnai įvardija kaip savo pačios kuriamą rezervatą, apsauginę zoną, kuri saugo ją pačią.
Taikingumas – nuolatinis jos poreikis bei tikslas.
Dailininkė Sigutė Ach. Rasos Čergelienės nuotr.
Atvirai apie savo gyvenimo svajones ir tikrovę pasakojanti Sigutė Ach nebijo sakyti, jog „taip ir neužaugusi“, nors šiandien jai – 43 metai, ji – dviejų jau didelių sūnų mama.
„Esu truputį Pepė Ilgakojinė, truputį Piteris Penas, truputį Karlsonas“, – taip apie save sakė dailininkė, minėdama mėgstamiausius vaikiškų knygų personažus.
Visų šių pasakų veikėjų bruožas – nesitaikstymas su suaugusiųjų apibrėžtu, dažnai sustabarėjusiu, gyvybę praradusiu pasauliu. Jai imponuoja šių personažų iracionalumas, nors ir prisipažįsta, kad piešti visada imdavosi tik po to, kai išvirdavo vakarienę, pasirūpindavo vaikais, vyru ar svečiais.
Už tai, ką yra pasiekusi, ji dėkinga savo draugui ir dabartiniam leidyklos vadovui Arvydui Vereckiui. Jo dėka dailininkės knygos neliko vien svajonėse.
Renkasi vertinti pozityviai
Savo iliustruotas knygas vaikams Sigutė Ach lygina su grietinėle: kiekvienos iš jų tiražas parduodamas nedideliais kiekiais, išperkamas tik per kelerius metus. Tačiau jų pardavimai – ne dailininkės rūpestis. Leidykloje jai sukurta oazė, kurioje Sigutė Ach saugoma nuo komercinių reikalų, jaučiasi laiminga. Jei ką nors ir sužino apie leidyklos verslą, tai tik dėl to, kad yra labai smalsi. „Labai gerai įsitaisiau ir galbūt esu vienas laimingiausių žmonių savo planetoje“, – sakė ji mažeikiškiams, dalindamasi savo džiaugsmu, kuris nusveria retas ašaringas jos gyvenimo dienas.
Savo kuriamą meną jį vadina iracionaliu ir spontanišku, tačiau jis, anot dailininkės, pagrįstas stipriai išjausta filosofija.
Savo gyvenimo keliu ir pasaulėvoka dailininkė ne tik pasitiki, bet ir vilioja į savo kuriamą pasaulį kitus žmones. Prislietus teptuku prie šlapio popieriaus paviršiaus, anot dailininkės, aiškėja, kad šioje žemėje niekas nėra iki galo suvaldoma, daug kas vyksta nežinia kaip: vienam žmogui tos gyvenimo akvarelės dėmelės susilieja vienaip, kitam gi – kitaip.
Ant popieriaus susiliejusių žinučių interpretacija, kaip ir dienos įvykių vertinimas – priklauso nuo mūsų valios. Kiekvieną tokią žinutę galima interpretuoti ir pozityviai, ir negatyviai.
Sigutės Ach pasirinkimas – visur ieškoti ko nors gero, bandyti pateisinti kiekvieną žmogų. To galima pasimokyti ir liejant akvareles dailininkės surengtuose seminaruose, į kuriuos žmonės, anot menininkės, ateina susitikti ne su dirbtuvių vadove, o su pačiu savimi. Todėl verta šį žaidimą žaisti nuoširdžiai – tik tada susitikimas su savimi bus naudingas.
Daržo ir ligų paskirtis
Po akvarelių liejimo kūrybinių dirbtuvių savo mintimis su renginio dalyviais pasidalijusi Sigutė Ach atvirai džiaugėsi savo gamtine daržininkyste, kuri dar vadinama „tinginio daržu“, dirvoje randamais sliekais, kurie yra geradariai jos augalams ir „naujoji religija“ jai pačiai. Ši veikla jai kuria jauseną, kad viskas, ką ji veikia darže – labai teisinga. Be to, toks darbas vasarą ją veikia raminamai, pakeičia jai nuobodų sporto klubą. Daržas, judėjimas atvirame ore jai teikia sveikatos.
Savo ligas ji vertina ne mažiau pozityviai: jei apsirgai, vertink kaip progą pagalvoti apie tai, kam neradai laiko, džiaukis tau duotu laiku susitikti su Didžiąją Esatimi: „Įjungia temperatūrą ir kalbasi su tavimi on line. Tokiais dalykais tikiu“, – dalijosi savo išmintimi dailininkė. Liga, anot jos – ženklas, kad turi apriboti savo puikybę, kuri tau kužda, jog gali nuversti kalnus, atsiliepti į kiekvieną prašymą. Tenka pripažinti, kad gali ne viską ir apsiriboti.
Į klausimą, kas pravirkdo ar skaudina, Sigutė Ach sakė, kad ją labiausiai žeidžia, kai su kuo nors susipyksta. Kartais pasitaiko, kai jos ir kieno nors nuomonės nesutampa, net kraštutinai. Tokiais atvejais tenka ieškoti kompromiso. Laikotarpis iki susitaikymo su kuo nors jai – kančios metas.
Visuomenė dailininkei neatrodo tobula. Ir tokioje aplinkoje ji tegalinti daryti tai, ką daranti dabar – būti Sigute Ach. Vadina save švarintoja plačiąja prasme: „Man patinka, kai išsišvarina santykiai, emocijos. Net jeigu tai pyktis, svarbu, kad ta emocija išsigrynintų, įgytų tikrąją spalvą, būtų aišku, kad pikta dėl to ar kito. Kai pykstu, stengiuosi išsiaiškinti. Spalva – tai judėjimas“.
Sisitikimas su Sigute Ach „Rosso“ restorane daugeliui jo dalyvių – jau nebe pirmas viešosios įstaigos „Edukacijos Ambasadoriai“ renginys, kuriame lengva užmiršti, jog gyveni atkampiame Lietuvos rajone.
