L. Pocevičienė: „Spektaklis – tai ne paveikslas, kurį galima pasikabinti. Jis sudėliotas iš daugybės

Telšių Žemaitės dramos teatras – vienas seniausių Lietuvoje, žinomas kaip daugiausia nominacijų pelnęs mėgėjų teatras, garsus ir už Lietuvos ribų. Jis – tarptautinės teatrų organizacijos AITA-IATA narys, turintis gana spalvingą beveik 100 metų istoriją. Teatro pradžia galima laikyti 1907-ųjų rugpjūtį, kai Masčio ežero pakrantėje buvo suvaidintas pirmasis spektaklis. Šiuo metu teatre kuriama moderniojo šokio, poezijos teatro, nacionalinės realistinės, komedinės dramaturgijos kryptimis, organizuojami tradiciniai festivaliai. Atgavus Nepriklausomybę, teatre vaidina trys aktorių trupės: suaugusiųjų trupė, jaunimo studija „Aglija”, vaikų ir jaunimo studija „Savi”.


Žemaitės dramos teatras pasirinkimo galimybe išties yra privilegijuotas. Kiekviena trupė ar režisierius turi savo stipriąsias puses: suaugusiųjų trupė „Amplua” mėgsta liaudišką dramaturgiją; jaunimo studija „Aglija” pasižymi įdomia interpretacija, scenine tvarka; vaikų ir jaunimo studija „Savi” – aktualumu.
Visoje Lietuvoje Telšiai garsėja gerą skonį turinčia publika, aktyviu teatriniu gyvenimu, kūrybingais režisieriais. Viena iš jų – jau per du dešimtmečius su scena nesiskirianti Telšių Žemaitės dramos teatro režisierė, teatro ekspertė-konsultantė, respublikinės B. Dauguviečio premijos laureatė, mokytoja metodininkė, vaikų ir jaunimo studijos „Savi” vadovė Laimutė Pocevičienė. Su ja kalbėjomės po premjerinio spektaklio „Adelės CV”.
Vaikystės ir studijų metai
Laimutės gimtinė – Židikai, miestelis, apgaubtas bajoraitės Marijos Pečkauskaitės- Šatrijos Raganos auros. Čia su broliu Stasiu lankė rašytojos vardu pavadintą mokyklą. Jau ir anuomet Laimutė buvo tikra aktyvistė: po pamokų bėgdavo į teatro būrelį, iš jo – nusivaliusi grimą – tiesiai į krepšinio aikštelę. Be to, dar pakakdavo jėgų ir akordeonu pagroti… Svajojo apie labai konkrečias žurnalistės, teisininkės arba aktorės profesijas. Tėvams jos noras tapti aktore susižavėjimo nė kiek nekėlė. Pasak jų, tai labai nerimta profesija… ir dar merginai!
Laimutės mama pažinojo rašytoją M. Pečkauskaitę, dažnai sutikdavo ją miestelyje ar bažnyčioje. Žmonės rašytoją labai gerbė, o ir patys Židikai jos dėka tapo šviesesniu, kultūringesniu Žemaitijos miesteliu.
Dar ir dabar L. Pocevičienė, turėdama galimybę, apsilanko gimtinėje. „Atvažiuoju į Židikus lyg į vaikystę”, – pasakojo pašnekovė.
Baigusi vidurinę mokyklą, mergina įstojo į Vilniaus universitetą. Čia ėmė studijuoti lietuvių kalbą. Norėjosi mokytis Klaipėdoje – vis arčiau namų, tačiau buvusi lietuvių kalbos mokytoja įtikino pakeisti nuomonę. Meniškai Laimutės sielai lituanistikos studijų neužteko. Ji pradėjo lankyti prie Vilniaus kiemo teatro organizuotas aktorinio meistriškumo pamokas.
Ketvirtame kurse ištekėjo už Antano Pocevičiaus, kuris tuo metu mokėsi Telšių kultūros mokykloje. Taip būsimoji režisierė su vyru atkeliavo į Telšius.
Mylėti tai, ką darai
Darbas teatre prasidėjo nuo poezijos spektaklių. Būtent Antanas ir Laima Pocevičiai sukūrė vienintelį tuo metu poezijos teatrą. Buvo pastatyti įsimintini scenos veikalai „Rekviem beprasmiškai žuvusiems”, „Atverk duris – aš ateinu su meile ir šviesybe”, „Kilti ir kelti”, „Mona”, „Žemaitėškee žuodee paukšteles čiolb”, „Liūdesys yra laisvas”.
Žemaičių kalba, pati Žemaitija – režisierei labai svarbūs dalykai, tad vėliau vienas po kito gimė žemaitiški spektakliai „Piršlybos”, „ Stebuklingas dvaras”, „Amerika pirtyje”, „Magdelė”. L. Pocevičienės režisuotus spektaklius matė ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos, JAV, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Anglijos, Kaliningrado srities žiūrovai.
Kiekvieną režisūrinį darbą Laimutė atlieka su dideliu atsidavimu ir meile. Jos gyvenimo moto – „Svarbiausia mylėti tai, ką darai”. O siekti tikslo padeda kantrybė, kūrybiškumas, siekis darnos ir pilnatvės, meilė artimiesiems ir Dievui. Tai, pasak Laimutės, „yra mano gyvenimo sparnai”.
Jau daug metų režisierė dirba su Telšių kunigų seminarijos klierikais ir vyskupijos licėjaus mokiniais. Bendradarbiavimo rezultatas – Motinos dienai skirti spektakliai, koncertai ar poetinės kompozicijos.
Žmogus visada turi galimybę tobulėti
Režisierė L. Pocevičienė – ne tas žmogus, kurį ilgesniam laikui galėtum nulaikyti vienoje vietoje. Jai viską norisi atlikti maksimaliai gerai. „ Prieš statydama spektaklį perskaitau krūvas knygų, įvairių dokumentų, – pasakojo režisierė. – Ypač įdomu studijuoti archyvinę medžiagą, gilintis į kiekvieną ano meto detalę. Man archyvas – tobulas teatras!”
Moteris nuolat dalyvauja įvairiausiose stažuotėse, kursuose, seminaruose. Jau pabuvota Maskvoje tarptautiniame režisierių seminare „Stanislavskio sistema šiandien”, stažuotasi pas profesorių M. Čiumačenką, išklausyti kursai Norvegijoje, Vokietijoje, Londone, drauge su kitais 17 šalių atstovais dalyvauta stažuotėje Izraelyje, internacionalinėje holokausto studijų mokykloje.
Laimutė – ne tik režisierė, bet ir spektaklių scenarijų, įvairių projektų autorė. Už puikų darbą, atsidavimą savo profesijai, už kūrybos rezultatus ji apdovanota įvairiomis premijomis, padėkomis, diplomais, Telšių apskrities geriausio kultūros darbuotojo nominacija, Klaipėdos universiteto Didžiojo Gintaro ordinu.
Studijos vaikai – šeima
1994 m. L. Pocevičienė įkūrė ir vadovauja vaikų bei jaunimo teatro studijai „Savi”. Režisierė sako, kad „su jaunais žmonėmis dirbti ypač smagu. Jie moderniškesni nei suaugusieji, mėgsta eksperimentuoti. Labai džiaugiuosi ir jauno direktoriaus atėjimu į mūsų teatrą”.
Režisierės vadovaujamą studiją „Savi” lanko vaikai nuo 7 iki 18 metų. „Man studijos vaikai – kaip šeima. Vienas kitą labai gerai pažįstame, juk daug laiko praleidžiame kartu. Mokau vaikus ne tik mechaniškai išmokti tekstą, bet ir improvizuoti, nuolat keistis. Ypač džiaugiuosi, kad dirbu su gabiais, intelektualiais vaikais. Jie – tarsi atsvara įvairiems asocialiems reiškiniams, gatvės gyvenimui. Dirbdamas tampi ne tik vadovu, bet ir nuolatiniu psichologu, grimuotoju, kai kada ir aukle ar gydytoja. Juk spektaklis – tai ne paveikslas, kurį galima pasikabinti. Jis sudėliotas iš daugybės žmonių nervų…”
Jau išugdytas ne vienas esamas ar būsimas aktorius. Tai – Mažojo teatro aktorė Valda Bičkutė, Muzikos ir teatro akademijos studentas, režisieriaus R. Tumino mokinys Vilius Malinauskas, Klaipėdos universiteto dėstytojo ir režisieriaus G. Padegimo studentė Agnė Banytė bei to paties universiteto masinių renginių režisūros studentai Simona Gudavičiūtė ir Karolis Pronckus.
Sugebėk grožį matyti visur
Jau trečią dešimtmetį L. Pocevičienė gyvena ir dirba Žemaitijos sostinėje. Telšių miestui, jo iškilioms asmenybėms skirtas ne vienas spektaklis ar kompozicija. Ypač savitas ir stiprus sceninis veikalas „Telšiai – dovanų kalva”, pastatytas su studijos „Savi” jaunaisiais aktoriais. Anot teatro kritikų, „tiesiog stebėtina, kaip jautriai papasakota dokumentinė istorija, radus tinkamą sceninį veiksmą, gali prikaustyti žiūrovą. Už taupaus teksto slypi žmonių likimai, o papasakota istorija tokia įtaigi, kad abejingų salėje nepalieka”.
Režisierė labai myli savo darbą. Pasak Žemaitės dramos teatro direktoriaus A. Butkaus, „ji nuolat išgyvena dėl kiekvieno ilgamečio darbuotojo, paliekančio teatro sceną. Laimutė nepamiršta bent mažyčiu dėmesio žiedeliu pagerbti tuos, kurių jau nebėra. Ji nesišvaisto žodžiais, bet dirba. Labai daug ir su meile”.
Kiekvieno spektaklio kūrimas – ilgas ir sudėtingas procesas, trunkantis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. O kai viskas praeina, tuomet užklumpa emocinė duobė. Tokiais atvejais režisierė ieško atsvaros gamtoje, knygose, medituoja. L. Pocevičienė labai mėgsta keliones, gerus filmus. Puikiais aktoriais laiko Meryl Streep, Clint Eastwood, dainininkę Björk, įtaigiai suvaidinusią filme „Šokėja tamsoje”.
Anot režisierės, „gyvenime daug puikių dalykų, ir grožį galima matyti visur. Svarbu tai puoselėti ir prisiimti atsakomybę. O jei tikėsi Likimu, mylėsi artimuosius ir kitus, šalia esančius žmones, jei nebijosi gyvenimo duobių, bet pasistengsi jas apeiti – tikrai išsipildys tai, ko nori”.
Ir net jeigu kažkas netikėtai uždaro duris, galima paprašyti, kad atidarytų langą…
Vida CIUNIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo.: Žemaitės dramos teatro režisierė L. Pocevičienė (dešinėje) po premjerinio spektaklio „Adelės CV”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*