Laima Nagienė: „Nesidomėti politika – vadinasi, nesidomėti gyvenimu apskritai“

Laima Nagienė Seime dirba pirmą kadenciją, politikė pripažįsta, kad dėl to tenka
įveikti nemažai išbandymų.

„Santarvė“ tęsia interviu su parlamentarais ciklą. Ne kartą kalbinome buvusius Seimo narius, užbaigdami mūsų priedo publikacijas pokalbiui pakvietėme prieš gerus metus į Seimą mažeikiškių deleguotą Laimą Nagienę. Nors susitarėme labiau kalbėtis apie pilietiškumo ir visuomeninės atsakomybės ugdymą, kitas visai tautai, piliečiams svarbias vertybes, tačiau politikos taip pat neišvengėme.

VIZITINĖ KORTELĖ
Gimė 1957-03-17, Vainuto kaime, Šilutės rajone.
1978 m. baigė Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo matematikos mokytojos specialybę, 2005 m. Kauno technologijos universitete – viešojo administravimo laipsnį.
Baigusi studijas, atvyko į Mažeikius. Iki 1982 m. dirbo mokytoja Sedos vidurinėje, vėliau Mažeikių vakarinėje vidurinėje bei Mažeikių 3-iojoje vidurinėje mokykloje – visose po vienus metus. Po to ketverius metus ėjo jaunimo organizacijos sekretoriaus pareigas, trejus metus buvo Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja.
Beveik trisdešimt metų – 1990–2019 m. – vadovavo Valstybinio socialinio draudimo Mažeikių skyriui.
Po praėjusių savivaldos rinkimų 2019 m. gegužę paskirta Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktore, iš šių pareigų atleista 2020 m. liepos mėnesį.
Patirties turinti politikė į Savivaldybės tarybą renkama nuo 2007 m. 2020 m. mažeikiškiai ją delegavo į Seimą. Ten ji dirba Švietimo ir mokslo bei Ateities komitetuose, eina Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas, yra 19-os parlamentinių grupių narė.

– Pokalbį vis tik norisi pradėti nuo darbo Seime. Pirmoji Jūsų kadencija, daug kas nauja. Su kokiais išbandymais teko susidurti? Kokius įvardytumėte svarbiausiais?
– Iš tiesų, išbandymų begalė. Didelė dalis jų, deja, išprovokuota nekompetentingo, infantilaus ir nebrandaus, dažnu atveju aklo ir kurčio visuomenės balsui Vyriausybės darbo ir Seimo valdančiosios daugumos akibrokštų.
Kitas sunkumas – naujas darbas ir adaptacija prie visiškai naujo ritmo. Žinoma, darbas opozicijoje sukelia savitų, bet įdomių ir provokuojančių dirbti intensyviau iššūkių.
Tarp mūsų dar gyva stigma, kad Seime parlamentarai tik sėdi ir nieko nedirba. Galbūt ir yra vadinamųjų etatinių sėdėtojų. Tačiau tokių žmonių kategorijai niekada nepriklausiau, o savo darbą čia suprantu tik kaip tarnystę žmonėms – giliausia to žodžio prasme. Apsiimu daug darbų, kartais net per daug, visi vakarai ir savaitgaliai taip pat skirti darbui. Žinoma, asmeniniam gyvenimui laiko labai mažai, bet dėl to tikrai nesiskundžiu.
Nors priklausau Švietimo komitetui, tačiau dėl gaunamų klausimų tenka gilintis ir į įvairias kitas sritis. Neįmanoma būti visų galų meistru, todėl labai svarbu tartis ir konsultuotis su įvairių sričių specialistais, institucijų atstovais. Pasiekti sutarimą ir priimti bendrus sprendimus taip pat yra didžiulis išmėginimas.
Išmanymas ir kompetencija yra ypač svarbūs Seime. Net ir pati, nuėjusi ilgą profesinį kelią ir sukaupusi begalę žinių, kartais įsitikinu: būtų dar geriau, jei daugiau žinočiau. Galiu patikinti: tie, kurie galvoja, kad į Seimą gali ateiti bet kas, labai klysta.
Žinoma, širdį be galo slegia visuomenės susipriešinimas ir nusivylimas valdžia, politika ir apskritai viskuo.
– Tie, kurie domisi Seimo darbu, tikrai žino, kad nesate pasyvi stebėtoja – aktyviai dalyvaujate diskusijose, jau teikėte ne vieno įstatymo pakeitimo projektą. Vis tik esate opozicijos atstovė. Ar tai neapriboja Jūsų iniciatyvų, rezultatyvesnio darbo?
– Taip, esu naujokė Seime, bet greičiausiai esu netipiška naujokė, linkusi ne tik klausytis, bet ir reikšti savo nuomonę ir užduoti klausimus, dažnai „nepatogius“. Kolegos nuolat stebisi ir replikuoja, kad labai aktyviai dalyvauju posėdžiuose. Ne kartą manęs ir Seime, ir kitose institucijose klausė, kelintą kadenciją einu Seimo nario pareigas (juokiasi-aut. past.).
Pradžia buvo tikrai nelengva – esi paliktas vienas visame kame susigaudyti, prireikė šiek tiek laiko, kad tiesiog elementariai išmokčiau naviguoti Seimo koridoriais, kad susigaudyčiau sudėtinguose darbo procesuose, kad užmegzčiau kontaktus su savo frakcijos bei kitų, taip pat – ir valdančiosios daugumos frakcijų, nariais. Visur kur pasitarnauja mano įgimta drąsa ir atvirumas, neskirstau kolegų į vienokius ar kitokius, žinau, kad su visais reikia susikalbėti, pirmiausia rasti žmogišką ryšį.
Esu opozicijos dalyvė, tačiau sąmoningai savęs nepozicionuoju tik opozicijoje, nes esu įsitikinusi, kad visai šaliai daug naudingesnis vieningas ir sutelktas daugumos ir opozicijos darbas, o toks darbas reikalauja kalbėti ir diskutuoti su visomis pusėmis. Galų gale tai yra politikos esmė – sugebėti derėtis ir susitarti.
Visada maniau ir esu linkusi tos nuomonės laikytis toliau: jei pateikiamas geras, visuomenei naudingas projektas, nesutikti su juo vien dėl fakto, kad jį pateikė konservatoriai ar liberalai, yra tiesiog neprofesionalu ir vaikiška. Arba atvirkščiai – taikyti nepagrįstas moralines nuolaidas opozicijos kolegų idėjoms.
Opozicijos vaidmuo ypač svarbus. Dėl jai priskirtos funkcijos – valdančiųjų kritikos – šalies valdyme išlaikome demokratijai būtiną pusiausvyrą. Praktiškai „sveika“ opozicija ir lemia skirtumą tarp demokratijos ir autokratijos. Be abejo, kritika turi būti kokybiška ir protinga, preciziškai pasverta. O nuklysti pigiais populistiniais keliais, užsilipus ant bačkos, rėkti gali bet kas, tam jokių gebėjimų ir kompetencijos nereikia.
Dirbant opozicijoje, žinoma, reikia gerokai daugiau atkaklumo, užsispyrimo, nes niekas nieko ant lėkštutės nepaduoda, kaip dažnai atsitinka būnant daugumoje, – kai Vyriausybė tavo pusėje, kai ministerijų darbuotojai parengia įstatymų projektus, kai komitetų pirmininkai į savo komitetų darbotvarkes įtraukia valdančiųjų projektus ir t. t.
Darbas opozicijoje taip pat reikalauja sugebėjimo užmegzti draugišką kontaktą ir ieškoti tavo poziciją palaikančių žmonių valdančiųjų daugumoje. Apibendrinant galima sakyti, kad šis darbas daug labiau ugdo, spaudžia labiau stengtis, išplečia akiratį.
Dar vienas teigiamas darbo opozicijoje aspektas yra tai, kad ji suteikia galimybę kritiškai vertinti valdančiųjų darbą. Ne paslaptis, kad tarp pačių valdančiųjų tam tikrais klausimais nuomonės išsiskiria, bet partiniai įsipareigojimai dažnai neleidžia nesutikti su dominuojančia daugumos nuomone.
Į klausimą, ar toks darbas riboja galimybes, atsakymas vienareikšmiškas: žinoma, tam tikra prasme riboja. Beje, net ir darbas daugumoje gali būti ribojamas pačios daugumos – tam tikrose situacijose ir tam tikrais klausimais. Apskritai gyvenime mes visi savo situacijoje esame nuolat ribojami. Man tai yra požiūrio ir nusiteikimo klausimas. Aš savo darbe, kaip opozicijos atstovė, dėmesį telkiu ne į apribojimus, bet ieškau galimybių.
– Į  Jus, kaip Seimo narę, pagalbos įvairiais gyvenimiškais klausimais kreipiasi daug gyventojų. Kaip sprendžiant juos sekasi bendradarbiauti su savivalda?  
– Deja, tenka pripažinti, kad tik labai maža dalis gyventojų kreipiasi dėl klausimų, kurie iš tiesų atitinka mano, kaip Seimo narės, kompetenciją, t. y. dėl įstatymų pataisų. Dažniausiai susiduriu su gyventojų problemomis, kurių jiems nepadėjo išspręsti Savivaldybė. Būna atvejų, kai kreipiamasi net dėl pačios Savivaldybės aplaidumo.
Situacija sudėtinga, nes pagal mūsų šalies valdymo sąrangą tokiais atvejais tiesiog neturiu įgaliojimų spręsti tuos klausimus ir esu kaltinama kišimusi į savivaldos reikalus. Parlamentinę kontrolę Seimo narys turi teisę atlikti tik Seimo steigiamose institucijose. Pats žodis „savivalda“ atspindi tai, kas įtvirtinta Konstitucijoje, – savivalda veikia savarankiškai. Jos darbo kokybė priklauso nuo vietos kontrolės organų, t. y. Savivaldybės kontrolieriaus tarnybos, ir, žinoma, nuo pačių gyventojų.
Ne tik mūsų rajone, bet ir visoje šalyje egzistuoja klaidingas supratimas, kad Seimo narys, juo labiau vienmandatininkas, pirmiausia privalo užsiimti rajono reikalais. Tačiau net Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Seimo nariui teikti pirmenybę savo atstovaujamam rajonui yra neteisėta.

Laima Nagienė pastebi, kad darbas opozicijoje turi ne tik minusų, bet ir pliusų.

Ne paslaptis, kad darbas su Savivaldybės vadovybe yra sudėtingas. Iškart po rinkimų Savivaldybės tarybos posėdyje pabrėžiau, kad jokių nuoskaudų užantyje nelaikysiu ir kad noriu dirbti kartu. Kiti tokių pažadų nedavė (juokiasi). Iš esmės tik su meru nuo pat kadencijos pradžios bendradarbiaujame ganėtinai sklandžiai. Kiekvieną savaitę grįžtu į rajoną, tenka nuolat bendrauti su gyventojais. Labai gaila, bet dažnai tenka girdėti atsiliepimų, kad Savivaldybės administracijos valdymas dar niekada nėra buvęs toks prastas. Vis tik turiu viltį, kad gyventojai, jei dar išvadų nepadarė, tai artimiausiu laiku jas padarys ir imsis atsakomybės už savo savivaldybę.
– Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, Seimo nario amžiaus vidurkis – apie penkiasdešimt metų. Savivaldybių tarybose taip pat dažniausia dominuoja vyresnio amžiaus politikai. Kaip manote, kodėl jauni žmonės mažai domisi politika, jų nevilioja politinė veikla?
– Viena vertus, tai ganėtinai normalu, nes apskritai bet kokioje visuomenėje aktyviai politika domisi vos apie vienas procentas žmonių. Be to, šiuo metu pergyvename neordinaraus nusivylimo politika ir politikais laikotarpį. Kaip tik manau, kad yra reali tikimybė, jog tokios aplinkybės išprovokuos jaunus žmones imtis atsakomybės ir aktyviai dalyvauti pokyčiuose. Jau matau tokių pokyčių apraiškas naujai formuojamoje Demokratų partijoje – ir mūsų rajone.
Manau, kad viena iš nesidomėjimo politika priežasčių yra mūsų šalyje vyraujantis žemas politinės kultūros lygis. Dažnokai girdžiu žmones kalbant, kad politikai nieko nedaro, tik politikuoja ir pešasi tarpusavyje. Tenka pripažinti, kad šito tikrai daug. Tikiu, kad pokyčiai įmanomi tik pradedant nuo savęs, nuo savo kultūros lygio kėlimo. Todėl pirmiausia stengiuosi atpažinti savo trūkumus.
Anksčiau galbūt trūko lankstumo, įsiklausymo, galbūt per daug buvo kategoriškumo. Matau, kad tokie įpročiai veda ne tuo keliu. Daug ką teko persvarstyti per šiuos metus ir pirmiausia pačiai keistis. Norisi savo pavyzdžiu ne atbaidyti, o įkvėpti kitus ir, žinoma, jaunus žmones. Tikrąja to žodžio prasme mūsų visų ateitis yra būtent jų rankose, o vyresniųjų užgyventa išmintis turėtų tarnauti kaip pagalba.
Pokyčiai iš tikrųjų vyksta. Tik mūsų kultūroje dar egzistuoja ryškus polinkis dėmesį sutelkti į neigiamus dalykus, todėl nepelnytai nepastebime, kad tapome daug bendruomeniškesni nei nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu. Natūralu, kad, ištrūkę iš sistemos, kurioje niekas neturėjo nieko savo, kurioje viskas buvo nacionalizuota, visi susitelkė tik ties savo asmeniniais poreikiais. Suvokti, kad daug daugiau asmeninės naudos gauni, kai visiems aplinkui sekasi, reikia laiko. Kaip tik dabar tokį laikotarpį ir išgyvename, kai žmonės pradeda suprasti bendruomenės vertę.
– Politika užsiimate jau daug metų. Kas, Jūsų supratimu, galėtų pakeisti situaciją, kaip jaunus žmones sudominti politika, skatinti jų dalyvavimą savivaldoje?
– Pokyčiai prasideda tik nuo kiekvieno asmeniškai, visur ir visada, kiekvienoje situacijoje. Kai asmeninės iniciatyvos – ne pavienės, jos akumuliuojasi, tada paprastai ir įvyksta akivaizdžiai pastebimi bei reikšmingi pokyčiai. Kol kas, kaip jau minėjau, esame nusivylimo viskuo ir visais fazėje. Galime įsitikinti iš istorinių pavyzdžių, kad paprastai kita fazė, įsitikinus, jog nusivylimas veda į niekur, būna tokia: atsiraitojamos rankovės ir imamasi realios veiklos.
Visų pokyčių esmė glūdi tik mūsų bendrame sąmoningumo lygyje, visuomenės požiūris ir aktyvumas – visų piliečių individualaus sąmoningumo suma.
Manau, kad iš dalies jaunų žmonių domėjimąsi politika stabdo jos kultūros trūkumas Lietuvoje ir ribotas jos suvokimas. Juk viskas aplink mus yra tik politikos, t. y. mūsų visų išmonės, kompetencijos, bendrų sutarimų ir sprendimų visumos, rezultatas. Nesidomėti politika, vadinasi, nesidomėti gyvenimu apskritai.
Dažnai tenka susitikti su jaunais žmonėmis ir būtent jų akyse matau šitą suvokimą. O pokyčiams reikia laiko ir labai daug užsispyrimo bei kantrybės.
– Sakoma, kad politika prasideda nuo pilietiškumo ugdymo. Esate svarbaus Seimo komiteto – Švietimo ir mokslo – narė. Kokia Jūsų nuomonė, ar darželiai ir mokyklos, tėvai pakankamai dėmesio skiria pilietiškumo, tautiškumo ugdymui, savo krašto istorijos, kultūros pažinimui?
– Formalaus pilietiškumo ugdymo poveikis labai ribotas, dažnai tiesiog neįtikinantis. Vaikai pilietiškumo išmoksta iš realių jų aplinkoje esančių pavyzdžių. Baisu pagalvoti, ko vaikai savo akimis ir ausimis išmoko, nugirsdami, kaip dirba dabartinė Vyriausybė, apie korupcijos skandalus, apie riaušes prie Seimo, matydami visuotinį susipriešinimą, būdami tuščių pakeiksnojimų apie niekada nedirbančią valdžią liudininkai. Norime, kad vaikai būtų pilietiški, kad jiems rūpėtų valstybė, tautiškumas? Tikras kelias to pasiekti – tai būti patiems tokiems – pilietiškiems, supratingiems, gerbti ir branginti savo tautiškumą, atminti savo protėvių patirtis.
Lietuvoje bendrojo ugdymo programos yra tikrai kruopščiai parengtos, jas rengiant remiamasi gera Europos Sąjungos švietimo patirtimi. Tačiau net ir ideali programa savaime neužtikrina rezultato. Esmė tokia, kad tas programas įgyvendina žmonės – mokytojai, o jų pasiekimams labai svarbios yra sąjungininkų – tėvų – pastangos. Tiek mokytojai, tiek tėvai tokių dalykų kaip pilietiškumas ir tautiškumas gali išmokyti tik savo asmeniniais pavyzdžiais. Taigi kol mes, suaugusieji, negyvensime pilietiškumo ir tautiškumo dvasia, mažai tikėtina, kad mūsų vaikai kažkokiu stebuklingu būdu to išmoks.
– Rodos,  nelaimės, išbandymai, krizės, nesėkmės turėtų  tautą suvienyti. Tačiau dėl išmėginimu tapusios pandemijos taip neatsitiko – susipriešinimo, rietenų, susiskaldymo nemažėja. Kodėl
– Tereikia atsigręžti į žmonijos istoriją – panašios masinės nelaimės ištinka vidutiniškai bent kartą per šimtą metų. Ir žmonių reakcija į jas būdavo panaši. Vyksta natūralūs psichologiniai procesai. Nelaimės yra savo prigimtimi gąsdinančios, sukeliančios stresą, išprovokuojančios žemiausius instinktus, kiršinančios. Net žmogaus atėjimas į šitą pasaulį yra skausmingas, tačiau to proceso rezultatas yra didžiausia laimė.
Kuo žemesnis žmonių sąmoningumas, tuo didesni nesutarimai kyla nelaimių akivaizdoje. Šis laikotarpis ypač sudėtingas, bet ir jį mes išgyvensime, išmokę skaudžias, tačiau labai reikšmingas pamokas, tapsime išmintingesni.
– Pokalbį užbaikime šventine nata. Pamąstykite apie kitus metus, tolesnę ateitį. Kokių žmonių rankose ją matote?
– Atsakingų ne tik už save, suvokiančių savo asmeninę pilietinę atsakomybę. Ir sąmoningų (šypsosi).
Nuotr. iš asmeninio archyvo

14 Atsakymų į “Laima Nagienė: „Nesidomėti politika – vadinasi, nesidomėti gyvenimu apskritai“”

  1. Cha parašė:

    Anot patarļės yla visada išlenda iš maišo, tik reikia palaukti.

  2. vilija parašė:

    Cia kaip tam tikros rūšies ale darbininke tam duoda,ir tam puola

  3. Lukas parašė:

    Ar tikrai verta tokiu būdu kviesti žmonęs balsuoti per kitus rinkimus?
    Politikas neturėtų sakyti, kad jeigu nesidomi politika – nesidomi ir gyvenimu, o jeigu kitiems ta politika nėra įdomi, pagalvokime ir apie tą visuomenės dalį. Kaip kitaip galėtumėt ją pritraukti.
    Žinoma, man tikrai lengva čia kažką sakyti, bet gyvenimas tikrai nėra vien politika.

  4. apgauta,nusivylusi rinkėja parašė:

    išvertė skūrą kai buvo komjaunuolė,dabar vėl tas pats , apgavo žmones..Tai kas ji tokia mano sau esanti…Bent apynasrį uzsidėk..

    1. Stanislovas parašė:

      O kad žmogus buvo komjaunuoliu, tai jau nurašytas visam likusiam gyvenimui? Tokia nusivylusi rinkėja ir nebalsavo už Nagienę, tai kokio velnio dabar purslus leisti?

  5. Šiaip to vietinis parašė:

    Ir kuris iš tų buvusių seimo narių padėjo pritraukti lėšų į rajono infrastruktūrą? Jurkus, Bartkevičius? Jei juos apibūdinti diplomatiškai, tai būtų absoliučiai neefektyvūs, bet jei liaudiškai – šu………triai.

  6. Danutė parašė:

    Pataisysiu,ne jaunimo,o komjaunimo sekretorė

  7. vietinis parašė:

    Sėdi Nagienė seimo uodegoje ir giriasi kaip „nušilusi,nusiplūkusi „ale dirba,bet nuveiktų darbų galimai nė su žiburiu nerasi.Sakytų bent realią tiesą;šokau šen šokau ten ir finale esu opozicijoje,kuri seime balso neturi.Prieš ją buvę rajono seimo nariai bent padėdavo pritraukti lėšų rajono infrastruktūros plėrai,o ši seimo narė to negalėdama padaryti ir pasigirti viešai pareiškia,kad seimo narys yra tik įstatymų ar jų pataisų kūrėjas.Na kam mūms tokia nauda?.Parsidavėlių žmonės nemėgsta už jų veidmainystę.Faktas kaip blynas įlėkė į seimo krėsla po valstiėčių vėliava ir gėdingai nuo jų pabėgo.Klausimas – ir už ką reikia gerbti tokias darbininkes?

  8. Pirma parašė:

    ir galimai paskutinė kadensija… išrinko tik dėl to, kad buvo su valstiečiais, bet po išdavyatės, vargu ar kas berinks…

  9. Taip parašė:

    Jei tamstai politika yra pragyvenimo šaltinis ,ponia,tai kaip nesidomėsit,o man ta jūsų politika kaip daugiau įsidėt į kišenes- nedomina

  10. Ona parašė:

    Parsidavėliai

  11. Piatras parašė:

    Politine prostitute pradejo aiskinti kuomi dometis. Va cia tai bent!

  12. Ūkininks parašė:

    O ko man domėtis? Kas dirba tą darbą ir išmano tegul ir domisi. Ponia Nagienė labai burokėliais domisi? Ar auto remontu?

  13. Vytautas parašė:

    Sėkmės darbuose!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video