Teorija, kad gyvenimą galima pakeisti, pakeitus požiūrį į jį – vienas svarbiausių mūsų dienų psichologijos atradimų.
Amerikiečiai ją greitai pritaikė vadinamajam „ekonomiškam“ mąstymui: galvok, kad tau seksis, ir tau išties ims sektis.
Pozityvizmo teorijų analize ir įvairiausio lygio veikalais šiandien užverstos knygynų lentynos. Pavadinimai vienas už kitą labiau gundantys. Pradėjęs teisingai mąstyti ir pliusu tvirtai pakeitęs minusą, gali praturtėti, pagražėti, įgyti pasitikėjimo savimi, pagauti už uodegos laimės paukštę ir visam gyvenimui pasodinti ją į narvelį – tavo pozityvią nuostatą.
Neseniai perskaičiau gerai žinomo lietuvių psichologo straipsnį, kuris šioms „popsinėms“ amerikietiškos laimės bei sėkmės idėjoms suteikė svaresnį pagrindą.
Kiekviename iš mūsų slypi du „aš“, labai tvarkingai pasidaliję pareigomis. Vienas pateikia idėjas, kitas toms idėjoms parenka įrodymus. Įdomiausia tai, kad antrasis visada atrinks tuos faktus ir argumentus, kurie pirmojo „aš“ idėją patvirtintų, o ne paneigtų. Taip jau sukonstruota mūsų psichika.
Atsižvelgdami į šiuos mūsų mąstymo ypatumus, pažaboti ir mokyti teigiamai mąstyti mes turime idėjų generatorių pirmąjį „aš“. Nes jei jis sugalvojo, kad esu nelaiminga, antrasis „aš“ tuoj klusniai pririnks argumentų, patvirtinančių šią teoriją.
Jei pasijusiu vieniša, nemylima, ignoruojama ar išnaudojama, ligota, nepastebėta, neįvertinta, užspęsta į kampą, antrasis „aš“ perbėgs visą mano gyvenimą arba pastarųjų savaičių įvykius ir suras galybę patvirtinimų tai teorijai pagrįsti.
Ir šito ne gana: jis ir toliau stebės mano gyvenimą kiauliškai subjektyviai, įsidėmėdamas kiekvieną smulkmeną, atmesdamas bet kokį „šviesos spindulėlį“, nes juk užduotis buvo patvirtinti negatyvią nuostatą.
Taigi ką darysime? Jei jus domina manoji patirtis, pirmiausia reikia stabdyti idėjų generatorių, kai tik jis pradeda zirzti ar nerimauti. Sunku blogą nuotaiką akimirksniu pakeisti gera, sakyčiau, tai net neįmanoma. Tačiau įmanoma pasakyti sau: ak, tau norisi pabūti nelaiminga, na, ką gi, pabūk.
Tas žvilgsnis iš šalies, „diagnozės“ nusistatymas truputį susilpnina smūgį. Prisipažinsiu, kartais nepavyksta akimoju pastebėti, kas darosi, ir įvaryti pirmąjį „aš“ į kampą. Reikia laiko deryboms su savimi pačiu, reikia atsisėsti, nusiraminti (kartais ir paverkti iš gailesčio sau, tai nieko bloga, elementari iškrova), reikia prisiminti (kai kas rekomenduoja net surašyti), kas gero pastaruoju metu atsitiko, kokios apskritai tavo teigiamos pozicijos (sekasi darbe, įveikei negalavimą, nesavanaudiškai padėjai žmogui ir jautei pasitenkinimą, savanaudiškai padėjai ir turėjai naudos, susitikai su senais draugais, kolegos tau pasakė komplimentą…).
Tų argumentų gali būti visokiausių – didelių ir nereikšmingų, tiesiog būtina akivaizdžiai pamatyti ir patikėti, kad Tavo Gyvenimas Nėra Blogas.
Bloga tik tavo nuotaika ir tu jai pasiduodi.
Nesakau, kad viską galima pakeisti iškart ir visam laikui. Bet tas, kuris niekada nebandė arba numojo ranka po pirmosios nesėkmės, neturėtų galvoti, kad yra nelaimingesnis už kitus.
Tik jo idėjų generatorius įprato nuolat formuluoti ne itin geras ir gera lemiančias idėjas. Ir jei rimti mokslininkai sako, kad gali būti kitaip, verta pabandyti, tiesa?
Audronė
Laimingas, nelaimingas – mūsų valia rinktis
