Laiškas Albinui Mariui Vaitkui

1944 m. spalio 7-osios Sedos kautynės – vienas tragiškiausių ir labiausiai nutylėtų mūsų krašto istorinių įvykių.

Žemiau – sediškės Genoveitos Gricienės tekstas – atviras laiškas rašytojui Albinui Mariui Vaitkui (Mariui Katiliškiui), kuris drauge su Tėvynės apsaugos rinktinės vyrais Sedoje priėmė sovietų armijos smūgį, paskui pasitraukė į Vakarus ir paliko romaną „Išėjusiems negrįžti“.

O kas vyko Sedoje nutilus pabūklams? Autorė fiksuoja kraupią ir autentišką anų dienų atmintį, vietos žmonių pasakojimus bei kelia iki šiol atvirą klausimą: ar deramai įamžinome tuos, kurių kūnai keliais aukštais suguldyti Sedos kapinių patvoryje?

„Rašau Tau, jaunam ir linksmam kareivėliui Albinui, kai dar nebuvai joks Marius Katiliškis. Noriu Tau papasakoti apie tuos, kurie po kautynių su rusų Bagrationo armija liko Sedoje. Pabandysiu laišką sudėlioti dalimis, bus Tau lengviau skaityti.

Kautynėms nutilus

Savo knygoje rašai, kad bėgdamas per klebono tiltą dar matei, kaip rusai, ant Varduvos kranto sustatę kulkosvaidžius, pliekia ugnį į Tavo likimo draugus, bandančius išplaukti. Sakė, jog  skęstančių kūnų buvo tiek daug, kad kiti bandė bėgti jais kaip lieptu. Deja, gyvų ten neliko. Varduvos vanduo tapo raudonas nuo jaunų vyrų kraujo. Srovė nešė kūnus. Tie, kurie perplaukė upę, buvo nušauti pievoje.

Kitą rytą, kai viskas aprimo, užgeso gaisrai, žmonės išėjo iš kiemų apsižvalgyti. Jau girdėjosi rusų kalba, vaikščiojo nuskurę kareiviai. O lietuvių kareivių kūnų buvo visur: ant šaligatvių, pagrioviuose, paupiuose, bet daugiausia – pievoje už Varduvos, ties bažnyčia. Visi buvo išrengti, be batų ir kraupiai baltavo. Žmonės dalį kūnų buvo išgriebę iš vandens, kiti dar kabėjo užkliuvę už medžių šakų…

Nauja valdžia nė vieno neleido laidoti. Į trečią dieną sediškiai, matydami, kad nieko gero iš to nebus, pradėjo patys rinkti kūnus. Jeigu prie kūno buvo koks dokumentas, jį nešė į kleboniją.

Jau niekada nesužinosime, kiek ir kokiose Sedos vietose buvote apkasų prikasę. Tik kokio septinto jausmo vedami jūsų vadai liepė iškasti apkasą ir senųjų Sedos kapinių patvoryje? Sunku suvokti. Kai vokiečiai šaudė žydus, liepdavo patiems duobę išsikasti. Ir jūs, nenorėdami to pripažinti, o gal ir sąmoningai, kapinių patvoryje išsikasėte sau kapo duobę.

Nereikėjo sediškiams nė svarstyti, kur dės surinktus žuvusiuosius. Juos vežė ir guldė į apkasą kapinių patvoryje. Galvas ant galvų, kojas ant kojų… Sukrovė mirusiuosius trimis aukštais. Gal kas ir suskaičiavo, gal kas ir sąrašą padarė. Niekas šiandien nežino.

Užkasė, rusų kareiviai išspardė sukastą kapo kauburį, užmindė kerziniais batais. Tarsi nieko čia ir nebuvo. Po kurio laiko ant palaidotų kareivėlių buvo pastatytas tvartas. Mat, Telšių gatvėje nacionalizavus žmonių trobesius ir pavertus juos daugiabučiais, tvartų trūko.

Apie tuos, kuriuos upė nunešė ar patys toliau nubėgo

Nedaug apie juos žinome. Bet šį tą papasakosiu. Apie du kareivėlius. Nuo Rokiškio.

Daug kam pasisekė išbėgti iš Sedos. Jie bėgo upės vingio link ties Gardės kaimu. Šaudė jau Žemaičių Kalvarijos pusėje. Žemai skraidė lėktuvai. Net medžių viršūnes lietė.

Gausi Gintalų šeimyna buvo susimetusi į gilų, aukšta žole ir krūmais užžėlusį griovį. Jie matė būrį bėgančių kareivėlių. Vienam ties Gintalų sodyba sprogmuo nutraukė koją. Jis šaukėsi pagalbos ir prašėsi nušaunamas. Draugai nubėgo, o kareivis šiaip taip nusišovė pats. Į gerklelę – taip ir pasakė šią istoriją man pasakojusi moteris.

Prie didelio kriaušės medžio Kostas Gintalas jį ir palaidojo. Kaimynas Mačernis sukalė šiokį tokį grabą, tik dangčio neturėjo iš ko padaryti. Tai veidą užklojo storu kartono gabalu. Dar ir kunigą iš Sedos parvedė. Kunigas pašventino šienu išklotą kapo duobę, švęstu vandeniu apšlakstė mirusįjį.

Vėliau toj vietoj Gintalas pastatė koplytstulpį, o kad kapas būtų kaip kapas, kaimynas ir bortelius iš Grūstės kapinių atvežė, kažkas juos keitė naujais. Perskaitęs dokumentus Gintalas sužinojo – Jurgis Vitkus, o gal Vitkevičius. Gintalai jį vadino Jurgeliu, sakė labai jaunas buvęs.

Atėjus Nepriklausomybei, įdėjo skelbimą į Kauno laikraštį. Atsišaukė giminės ir Jurgelio kaulelius Rokiškin išsivežė.

Kitas – Angelas Chmieliauskas nuo Duokiškio. Studentas. Tėvai mirė nežinodami, kur jų Angelas prapuolė, tik giminėms buvo lemta šventos žemelės nuo didžiojo kapo Sedoje užpilti ant tėvų kapo.

Šešis bevardžius kareivius šalia didžiojo kapo iš laukų perlaidojome taip pat tik šiais laikais.

Apie Vytautą Mačernį

Jis nebuvo kareivis. Artėjant frontui, jis su Donatu Banioniu, Eugenijumi Matuzevičiumi ir Pauliumi Jurkumi nutarė pasitraukti iš Lietuvos. Susilaukė spalio 7-osios, kai frontas visiškai priartėjo. Rusams užėmus Sedą, susišaudymas vyko jau Žemaičių Kalvarijos pusėje. Vienam draugui neatėjus, kitam išėjus jo ieškoti, Vytautas vežime liko vienas, jį kliudė sviedinio skeveldra, o gal ir iš lėktuvo šaudė ar bombardavo…

Jau mirusį arklys nuvežė į Jurkų kiemą. Kitą dieną, motinai parvežus sūnų į Šarnelę, ramu dar nebuvo. Ir jį, kaip kareivėlius Sedos kapinių patvoryje, užkasė ant kalnelio, netoli namų. Be šarvojimo, be budynės… Per visą sovietmetį Vytauto Mačernio vardo, kaip ir žuvusių kareivėlių, neminėjo, poezijos nespausdino. Konstantino Bružo rūpesčiu buvo pastatytas antkapinis paminklas. Autorius – akmenkalys Vladislovas Raštikis. O žmonės ėjo ir ėjo takeliu per Mačernių kiemą ir atmintį išsaugojo.

Apie išėjusiųjų atminimą

Pasibaigus sovietmečiui, į Sedą ėmė atvažinėti jau gerai pagyvenę, bet dar tvirti vyrai. Jiems ėmėsi vadovauti Vladas Kazlauskas. Vyrai susibūrė į Sedos kautynių klubą, net Sedos kautynių medalį padirbdino, sukūrė emblemą ir ženkliuką. V. Kazlauskas išleido dvi knygeles apie Tėvynės apsaugos rinktinę. Atvažiuodavo ir Valdas Adamkus.

Likusių gyvų kareivėlių pastangomis prie bažnyčios šventoriaus buvo pastatytas paminklas. Autorius – skulptorius Osvaldas Neniškis. Vyko didelės iškilmės. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino paminklą, dalyvavo daug valdžios vyrų, kareivėliai taip pat buvo suvažiavę. Prezidento V. Adamkaus tada nebuvo. Mat Lietuvos istorikai vis negali tinkamai įvertinti tų laikų įvykių – kaip čia taip: prie vokiečių, su vokiečiais – buvo leista lietuviams savo kariuomenę atkurti, po Lietuvos vėliava prieš rusų armiją stoti.

Blogiausia, Albinai, kad iki šios dienos Tavo karo draugai tebeguli patvoryje neįvardyti, nepagerbti. Tvartą nuo kapo nuardė, bet kapo kauburėlio, paminklo su pavardėmis taip ir nėra.

Tiesa, kapo gale, ant akmenėlio, yra metalinė lenta su iškaltomis pavardėmis. Jų apie šimtas, bet kodėl tos pavardės ir kodėl jų tik tiek… Nepaskelbti ir pulkų kareivių sąrašai. Visų jūsų, bevardžių, jaunas galveles dėl Lietuvos Tėvynės paguldžiusių, nežmoniškus atsitraukimo vargus iškentėjusių…

Dėkui Tau už puikiai parašytą knygą. Jauni, linksmi ir gražūs pramuštgalviai vyrukai buvote.“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas