Laižuva kviečia prisiliesti prie neblėstančių Vienužio pėdsakų

Paminklas A. Vienažindžiui, esantis Mažeikių senamiesčio parke,
skaičiuoja jau ketvirtą dešimtmetį.

Šešiolika paskutinių savo gyvenimo metų kunigas ir poetas Antanas Vienažindys praleido Laižuvoje. Jo gimimo 180-osioms metinėms ruošiasi ir Laižuvos bendruomenė, ir mažeikiškiai.

Metai buvo neramūs

Būsimasis kunigas ir poetas gimė 1841 metų rugsėjo 26-ąją Zarasų apskrities Anapolio palivarke, netoli Dusetų, ir nuo pat mažų dienų siekė mokslo – mokėsi Gipėnuose pas kaimo daraktorių ir Dusetų pradžios mokykloje. Būdamas penkiolikos jis pradėjo lankyti Panevėžio bajorų mokyklą. Nuo 1861 metų mokėsi Varniuose, buvusioje Telšių (arba Žemaičių) kunigų seminarijoje, po ketverių metų buvo įšventintas į kunigus.
Kunigo kelią A. Vienažindys pradėjo Šiaulėnuose (Radviliškio r.), po to kunigavo Krinčine (Pasvalio r.), Vainute (Šilutės r.), Breslaujoje (dabar Baltarusija). Kunigas garsėjo ne tik kaip geras pamokslininkas, bet ir kaip poetas: jo tekstai buvo perrašinėjami ranka, o dainos greitai plito po visą Lietuvą.
1876 metais jis atvyko į atkampų Žemaitijos pakraštį, nuskurdusią ir apleistą Laižuvos parapiją.
16 kunigavimo metų A. Vienažindys buvo priverstas rūpintis parapijos reikalais. Jis organizavo senosios bažnyčios remontą, o kai 1884 metų vasarą sudegė senoji bažnyčia, špitolė, altarija bei kiti trobesiai, kunigui teko ruoštis naujos bažnyčios statybai.

Sutempė parapiją

1891 metų rudenį Laižuvoje iškilo nauja gotiško stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia, kainavusi 30 tūkstančių sidabro rublių. Tuo metu Varšuvoje A. Vienažindžiui buvo diagnozuotas skrandžio vėžys. 1892 metų birželio 10 dieną bažnyčia buvo pašventinta, o rugpjūčio 29-ąją A. Vienažindys mirė.
A. Vienažindžio pastangomis pastatyta bažnyčia poetą pragyveno tik penkiais dešimtmečiais –1944 metų spalį vokiečiams traukiantis iš mūsų krašto, ji buvo susprogdinta.
Gyvendamas Laižuvoje, A. Vienažindys jau nekūrė, turėdamas laiko jis tvarkė tai, ką buvo parašęs (kūrybingiausiu laikotarpiu laikomi jo kunigavimo Breslaujoje metai). Beveik visą autentišką savo poetinį palikimą A. Vienažindys sukaupė rinkinyje „Dainos lietuvninko žemaičiuose“, jame – 26 eilėraščiai.
Liaudies palikimu laikomos tokios Vienažindžio eilės, kurioms buvo sukurtos melodijos: „Linksminkimos, linksminkimos“, „Pasakykai, panytėle“.
„Jis išskirtinis dviem aspektais – literatūros atžvilgiu – tai lyrikas, meilės dainius, kurio tekstai tapo liaudies dainomis, paplito po visą Lietuvą, antra – kaip kunigas, kuris buvo Laižuvos apylinkių moralinis autoritetas ir šviesulys. Senų laižuviškių prisiminimuose Vienažindžio kunigavimas virto legendomis: jis parapiją sutempė, buvo griežtas ir reiklus, jo laikais parapija buvo pakylėta, persiėmusi jo reikalavimų, jo požiūrio į gyvenimą – kaip gyventi, kaip tvarkytis. Ir už tai parapijiečiai jį pagarbiai mylėjo“, – pažymėjo lituanistė pedagogė Laima Skabickienė.

Muziejus pagerbė ir poetą

1997 metais Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinėje mokykloje buvo įkurtas muziejus, iš trijų ekspozicijų viena buvo skirta poetui. Čia buvo surinkti eksponatai, susiję su A. Vienažindžio atminimu: kūryba, literatūra apie jį, nuotraukos, išrašai iš Varnių kunigų seminarijos knygų su būsimojo kunigo egzaminų įvertinimais, Vienažindžio ranka rašytos inventorinės knygos kopija, atsiminimai, filmuota medžiaga iš jubiliejinių paminėjimų. Ekspozicijoje buvo ir trys muziejinės vertybės: A. Vienažindžio eilėraščių knygelė, išleista 1897 m., dievdirbio J. Karnetausko išdrožta Kristaus skulptūrėlė iš Kristaus kančios kelio, buvusi Laižuvos bažnyčios šventoriuje iki 1944 m., bei tvenkinyje surasti mažieji šventoriaus varteliai, nukaldinti 1878 m.
„Uždarius mokyklą, prieš ketverius metus visa muziejaus medžiaga buvo perkelta į miestelio seniūnijos pastatą. Manau, kad šiems eksponatams reikėtų didesnių patalpų nei dabar skirtos – juos būtų galima tinkamai išdėlioti, vis dėlto tai yra miestelio istorija“, – pastebėjo L. Skabickienė.

Poeto atminimas – gyvas

Be A. Vienažindžio kapo, Laižuvoje yra vietų, kurios mena poetą: tai ir liepa, prie kurios klebonas suklupo paskutinį kartą, ir senosios bažnyčios šventoriuje išsaugotos Kryžiaus kelio stočių vietos, ir tvenkinys, vietinių vadinamas „klebono prūdeliu“, prie kurio laisvalaikiu mėgdavo sėdėti poetas, ir akmuo, prie jo kunigas mėgdavo ramiai pasėdėti, parymoti.
„Senąją varpinę, kiek turėjome lėšų, sutvarkėme. Kelerių artimiausių metų planuose – Kryžiaus kelio stočių restauravimas. O dėl muziejaus – prasiplėsti nėra galimybių, kiek turime patalpų, tiek ir verčiamės. Visas su poetu susijusias vietas prižiūrime. Rudenį tikimės įrengti taką nuo liepos iki akmens, palei kapines, pro tvenkinį“, – „Santarvei“ sakė Laižuvos bendruomenės pirmininkas Antanas Taučius.
Poeto ir kunigo atminimas bus paminėtas paskutinę rugsėjo dekadą. 23 d. numatytas A. Vienažindį menančių vietų Laižuvoje lankymas, Viešojoje bibliotekoje vyks literatūrinis vakaras „Tada aš laimingas, kai jums dainuoju…“, 25 d. Laižuvos kultūros centre organizuojama konferencija „Parašė Vienužis/Pakuršėj prigūžęs“, 26 d. visi vėl kviečiami Laižuvą – į renginį „Vienažindžio liepai pamojus“.
Poeto atminimas įamžintas ir Mažeikiuose – 1987 m. vasarą senamiesčio parke atidengta Gedimino Jokūbonio sukurta A. Vienažindžio skulptūra.
Nuotr. autoriaus ir iš redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*