Edita savo lėlėms atiduoda dalelę savęs, todėl ji tikisi, kad jos kūriniai sušildys kitus. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Laižuviškė Edita Vasiliauskienė mūsų kraštuose garsėja savo neįprastais rankų darbo gaminiais. Prieš kurį laiko rajono gyventojus žavėjo jos pagaminti angelai, o dabar daugelio širdis užkariauja Editos sukurtos modelino lėlės.
Vienodų nėra
Tokių lėlių, kokias kuria ir gamina Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos mokytoja, niekur kitur ir nerasime. Jos universalios: tinka papuošti namų interjerui, pagyvina vaikų kambarį. Kiti lėlę pasikabina automobilyje, tad važiuojant ji linksmai linguojasi, kratydama žaismingas garbanėles.
„Mano lėlės yra skirtingos. Nė vienos nėra vienodos. Joms išskirtinumo suteikia ir tai, kad kiekviena turi savotišką palinkėjimą. Aš pati prie kiekvienos pridedu po palinkėjimą: nusišypsok, nusijuok, neverta liūdėti“, – pasakojo Edita.
Tarsi atgyja
Pasak Editos, idėja gaminti linksmas ir šilumą skleidžiančias lėlytes kilo po skaudžios nelaimės, kuri sukrėtė visą šeimą – per vieną dieną Edita neteko dviejų brangių žmonių.
„Buvo be galo skaudu ir norėjosi, kad bent kiti neliūdėtų. Kad aplinkiniai suprastų, koks gyvenimas yra trapus ir trumpas. Todėl reikia nepasiduoti liūdesiui ir niūrioms mintims“, – atviravo Edita.
Laižuviškė tikino kiekvieną lėlytę padaranti su meile, o ne konvejerio būdu.
„Pasiimu reikalingų medžiagų ir jau matau vaizdą: kokia ji bus, kokius rūbus vilkės, kokios spalvos bus plaukai ir kitos detalės. Darydama jas savotiškai pailsiu, sudedu į lėlę pačius šilčiausius jausmus. Paskui atrodo, kad paleidžiu ją savarankiškam gyvenimui. Lėlės tarsi atgyja“, – savo dirbinių gaminimo džiaugsmais dalijosi Edita.
Viską daro pati
Pasak moters, bene daugiausiai laiko užtrunka, kol padaro lėlių galvas, nes jas reikia išdžiovinti ir nupiešti veidukus su linksmais bruožais. Pati piešia ir strazdanėles, ir riestą nosytę. Kiekviena lėlytė spinduliuoja šiluma, į ją pažvelgus tikrai nesinori liūdėti – mažylė iš modelino kiekvieną priverčia nusišypsoti.
„Aplinkiniai pastebėjo, kad visos jos kažkiek panašios į mane. Gal taip ir yra, juk tai mano kūrinys“, – svarstė Edita.
Lėlininkė sugalvojo originalų būdą savo darbams pateikti. Lėles ji susodina ant įvairaus dydžio dėžučių, kurias papuošia dekupažu (dekupažas – tai daiktų dekoravimo įvairiais piešinėliais technika, žodis kilęs iš prancūziškojo decouper – iškirpti, išpjauti – aut. past.).
„Kiekviena lėlė turi savo dėžutę. Jos yra viena prie kitos derinamos ir viena kitą papildo. Savo lėles dažniausiai dovanoju, todėl į dėžutę pridedu to, ką tas žmogus mėgsta, pavyzdžiui, saldainių“, – sako Edita. Moteris priduria, kad jos lėlėmis kartais puošiamos ir vaikiškos kuprinės.
Tinka visiems
Edita iš pradžių gamino angelus, tačiau tas etapas jau praeityje. Dabar pagrindinis dėmesys – tik linksmuolėms lėlėms, kurios artėjant didžiosioms metų šventėms taps dar spalvingesnės ir šventiškesnės.
„Lėles labai smagu daryti, nes atrodo, kad ir pats nustoji senti. Būdama tarp lėlių jaučiuosi susigrąžinusi dalelę vaikystės. O su vaikyste daugelį žmonių turbūt sieja patys gražiausi prisiminimai“, – samprotavo Edita.
Be to, lėles visi myli, tiek mergaitės, tiek berniukai. Jas galima dovanoti ir jauniems, ir seniems.
Nemėgsta raganų
Edita neslėpė, kad jos lėlės per pusmetį, kai tik pradėjo gaminti, jau iškeliavo ir už Lietuvos ribų. Mažeikiškiai net po kelias veža kaip suvenyrus.
„Yra prašančiųjų, kad pagaminčiau raganas, bet atsisakau, nes jos man nepriimtinos. Juk jos tokios pilkos, niūrios, jokio džiaugsmo nesimato jų akyse“, – savo nuomonę dėstė pašnekovė.
Edita sako gaminanti ne tik lėlytes mergaites, bet ir berniukus. Tačiau tai daro itin retai.
„Mergaites maloniau daryti, nes galima daugiau parodyti savo išmonės renkant šukuosenas, rūbelius, o berniukų drabužėliams didelės fantazijos nereikia. Juk jie dažniausiai vilki kelnes ir marškinukus“, – šypsodamasi pasakojo Edita.
Sulaukė pripažinimo
Lėlininkė stengiasi neprisirišti prie savo kūrinių. „Lėles stengiuosi atiduoti į geras rankas. O dovanodama lėles likimo nuskriaustiems žmonėms tarsi pasisemiu stiprybės ir dar su didesniu įkvėpimu kimbu į darbus. Man to darbo jau reikia, reikia galimybės išlieti šiltus jausmus ir jais pasidalinti su kitais. Tarsi saulės spindulėliais…“ – sakė Edita.
Laižuviškė spėja, jog lėlės žaismingos dar ir dėl to, kad jos pagrindinė padėjėja ir patarėja yra jaunesnioji dukra Gabija. Mergaitė ne tik noriai gamina papuošimus lėlėms, bet ir dalyvauja įvairiuose rankdarbių konkursuose.
Kartu su mama Gabija ne kartą buvo tarp įvairių – ne tik rankdarbių – konkursų nominančių ir laureačių.
Pernai jos buvo pastebėtos šunų Helovino šventėje sostinėje, kur varžėsi 120 keturkojų ir jų šeimininkų. Tarp nugalėtojų buvo ir Gabija su savo augintine Dikse. Jos užėmė antrąją vietą. Tuomet Diksė buvo tapusi Voru, o Gabija – glūdumų ragana. Išskirtinius drabužius dukrai ir augintinei pasiuvo Edita.
Dar vienas išskirtinis Editos kostiumas didelio dėmesio sulaukė ir pernai Mažeikiuose vykusios šventės „Bobų vasara“ metu. Ji tapo „Mis Bobų vasara“.
Tikisi tęstinumo
Edita sakė: gali būti, kad jos dukra seks mamos pėdomis ir dar ne kartą aplinkinius nustebins savo išradingumu.
„Galbūt Gabija ateityje pasirinks studijas, susijusias su menu ar rankdarbiais. Nuo mažens buvo matyti, kad ji prie to yra linkusi. Visus darbus atlikdavo kruopščiai ir atsakingai“, – savo dukra džiaugėsi Edita.
Vyresnioji laižuviškės dukra Jolanta baigė lietuvių kalbos filologijos studijas.
saunuole, Edita, puiki moteris esi
ir moteris labai grazi ir leles as irgi taip noreciau….
Nuostabu,saunuole moteris.Sekmes jai ir jos seimai.