Liepos prie S. J. Gailevičiaus paminklo ir Stirbių šeima

Pabaiga.
Pradžia – „Santarvės“ 96 nr.

Kapas Viekšniuose – simbolinis

Prokuratūros išduotoje pažymoje rašoma, kad Z. Stirbys buvo suimtas 1944 m. lapkričio 28 d., o kalėjo iki 1945 m. liepos 29 d. ir mirė Černechovsko mieste, Baškirijos autonominėje socialistinėje respublikoje.
Leidinyje apie Lietuvos gyventojų trėmimus į Sovietų sąjungą rašoma, kad mokytojas Z. Stirbys buvo suimtas Leckavoje 1944 m. rugsėjo mėnesį, o mirė lageryje Baškirijoje 1945 m. rugpjūčio 29 d. Šaltiniu, kuriuo remiantis buvo pateikti šie duomenys, nurodyta anketa.

Pirma data yra ne tik nepilna, bet ir netiksli, nes tuo metu Leckava dar buvo užimta hitlerinės Vokietijos kariuomenės. Ją Raudonoji armija iš mūsų rajono išstūmė 1944 m. spalio 31 d., todėl trėmimai rugsėjo mėnesį dar nebuvo įmanomi. Labiau tikėtina, kad jis buvo areštuotas lapkričio mėnesį.

Algimantas prisiminė, kad teta Jadvyga buvo nuvykusi į Baškiriją ieškoti brolio, bet iš lagerio jau nebuvo likę nė pėdsako. Vietiniai paaiškino, kad viskas yra sunaikinta ir sulyginta su žeme.
Zenonas tik simboliškai yra įrašytas giminės kapavietėje Viekšniuose. Realiai nežinoma, kur ilsisi jo palaikai. Viekšniuose Zenonas įrašytas lentelėje kartu su mama, kuri buvo gimusi 1876 m,, o mirė 1945 m. Zenono gyvenimą rėmina dvi datos: „1903–1945“.

Likimas tik suvedė ir išskyrė

V. Virkutytė prisiminė, kad Z. Stirbys buvo susižadėjęs su mokytoja Elžbieta Karvelyte, o, likus gal porai savaičių iki arešto, Aušros Vartų koplyčioje su ja susituokė.

A. Gurauskas patvirtino, kad vyko į Leckavą, kur buvęs giminės balius. Gal ten ir buvusios Zenono sužadėtuvės? Jo atmintyje įstrigę visiškai kiti faktai. Jis puikiai prisimena, kad tėvas vadeliojęs kinkinį, kai jie iš Ukrinų važiavo į Leckavą. Per Ventą kėlėsi keltu. Tai jam padarę didelį įspūdį. Baliaus metu jis sukėlęs visus ant kojų, nes palindo po dideliu stalu, užklotu vos ne grindis siekusia staltiese, ir ten užmigęs. Giminaičiai, niekur jo neradę, kartimis išmaišė visą prūdą.

Vanda dar pridūrė, kad Zenonas buvęs geraširdis ir remdavęs neturtingus mokinius. Prieš Kalėdas jis paprašydavęs mamos, kad iškeptų bandelių, o prieš Velykas – išvirtų pintinę kiaušinių. Per šventes lankydavęs neturtingas šeimas ir joms juos dalydavęs. Kol neapeidavęs visų, negrįždavęs namo. Šeima, kol nesusirinkdavo visi jos nariai, nesėsdavo prie šventinio stalo. Deja, Zenono visą laiką reikėdavę laukti.

Zenono broliai ir seserys

Minėtame straipsnyje rašiau, kad Zenonas buvo kilęs iš neturtingos ir gausios šeimos, todėl prisiminsime ir kitų brolių bei seserų likimą. Juolab kad jie gyveno sudėtingu laikotarpiu.

Sesuo Vincenta, buvusi Ukrinų pašto vedėja, po karo, areštavus vyrą ir gresiant ištrėmimui, greitai persikėlė į tėviškę Viekšniuose. Stirbių sodyba buvo dabartinės mokyklos vietoje.
Iš sodybos po fronto buvo likusi tik pirtis. Užkalę nuo sprogdinimų nuplėštą galą joje apsigyveno. Vyrui pavyko pabėgti iš tremties, prisiregistruoti ir įsidarbinti. Žmona šeimininkavo namuose.
Kita sesuo Bronislava baigė mokytojų seminariją ir dirbo Ylakiuose. Po to beveik visą gyvenimą mokytojavo Girkalnyje. Išėjusi į pensiją su vyru grįžo į Viekšnius.

Jadvyga Stirbytė liko netekėjusi ir didžiąją gyvenimo dalį dirbo mokytoja Viekšniuose.
Sofija garsėjo kaip gera siuvėja, turėjo net savo mokinių. Ji gyveno Viekšniuose, Telšiuose, Sedoje, vėliau Mažeikiuose, po to Vilniuje.

Brolis Kazimieras, kuris taip pat buvo mokytojas, su frontu pasitraukė į Vokietiją. Po to emigravo į Angliją, o vėliau – į Kanadą, kur dirbo tarnautoju banke.
Švėkšnoje amatininkavęs Feliksas joje ir mirė. Ramučiuose 10 hektarų ūkelyje triūsęs Jonas buvo ir geras kalvis. Jis vėliau gyveno Naujojoje Akmenėje.

Zenono žmona gyveno Vilniuje. Su ja Stirbių giminė palaikydavo ryšį.
Z. Stirbio tėvai palaidoti atskirai. Tėvas – 1943 m. Leckavoje, mama – 1945 m. Viekšniuose.

Gailevičiaus krikšto dokumente – du vardai

Kadangi artėjame prie S. J. Gailevičiaus 210-ųjų gimimo metinių, būtina atsigręžti ir į jį, nes jeigu akmenorius nebūtų pastatęs Ukrinuose paminklo, tai mokytojui Z. Stirbiui su mokiniais prie jo nebūtų reikėję sodinti liepų.

Profesorius dr. Alfredas Širmulis yra detaliai ištyręs ne tik skulptoriaus meninį palikimą, bet ir biografiją. Iš jo pateiktos medžiagos supratau, kad profesoriui nebuvo aktualūs krikšto tėvai, nes jie buvo kilmingieji. Ši informacija sovietiniais laikais galėjo tik pakenkti liaudies skulptoriaus įvaizdžiui, kuriuo buvo remtasi ginantis mokslų kandidato laipsnį.
Manau, kad įrašai apie S. J. Gailevičiaus krikšto tėvus yra svarbūs, nes rodo tėvų statusą bendruomenėje.
„Pikelių Romos katalikų bažnyčios gimimų metrikų knygoje 1802–1827“, kuri saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, skaitome: „1815 m. gruodžio 27 d. aš, Mykolas Simonavičius, Židikų administratorius pakrikštijau kūdikį, teisėtos santuokos, vardais Steponas Jonas. Tėvas Jurgis Gailevičius, mama Agnetė Ibianska iš Kukių kaimo. Krikšto tėvai – kilmingasis ponas Steponas Liutikas su kilmingąja ponia Teodora Paškevičiene. Visi iš Pikelių parapijos.“

Kilmės klausimas

Matome, kad naujagimis yra pakrikštytas ne vienu, o dviem vardais. Dėl pirmojo įtakos galėjo turėti krikšto tėvas. Dviem vardais vaikus krikštydavo bajorai arba pasiturintys parapijiečiai, kurie tokiu būdu norėjo išsiskirti iš kitų bendruomenės narių.

Jurgio Gailevičiaus aukštesnį statusą rodo ir pavardės slavinimas bei vaiko abiejų krikšto tėvų bajorystė. Be to, jam nenurodyta, kad jis yra valstietis, kaip ir nėra įrašyta, jog bajoras.
Panašių pavyzdžių iš tų laikų, kai turtingas valstietis ar amatininkas per vaikus norėjo pabrėžti savo pakitusį statusą bendruomenėje, galima rasti ne vieną.

Būsimo vyskupo Motiejaus Valančiaus tėvas pavardę pasirašydavo tai Valančevičiumi, tai Valančevskiu, o vaikui taip pat suteikė ir antrą Kazimiero, kuris literatūroje apie vyskupą beveik nevartojamas, vardą.

Mūsų iškiliųjų kraštiečių profesorių, kunigų, lietuviškos raštijos darbuotojų Juzumų tėvas Juozapas visus savo vaikus taip pat krikštijo dviem vardais ir jų pavardes stengėsi rašyti Juzumavičiais. Visi J. Juzumo vaikų krikšto tėvai buvo nekilmingi, o S. J. Gailevičiaus – abu bajorai. Tai rodytų dar didesnį jo tėvo Jurgio ar mamos Agnetės svorį bendruomenėje. Nors kituose dokumentuose skulptorius vadinamas Gailiumi, bet jis pats ant paminklo, esančio buvusioje Ukrinų turgaus aikštėje, yra iškalęs: „STAFONAS GAILEICZI“.

Apibendrinant

Apibendrinant galima pasakyti, kad 1861 m. pastatyto koplytstulpio autorius S. J. Gailevičius yra kilęs iš pasiturinčios valstiečių ar amatininkų šeimos. Krikšto įrašas rodo, kad jis turėjo du vardus, todėl abiem jais Gailevičių ir reikėtų vadinti.

Mokytojas Z. Stirbys su Ukrinų pradinės mokyklos mokiniais, prisidėdami prie akcijos „Pagražinkime Lietuvą“, prie S. J. Gailevičiaus sukurto paminklo pasodino liepas.
Mokytojo likimas tragiškas. Nežinoma, net kur jis yra palaidotas. Antrasis pasaulinis karas išblaškė gausią Stirbių šeimą. Net tėvai buvo palaidoti skirtingose kapinėse.
Istorikas Povilas Šverebas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas