Lietus, saldainiai ir oro bučiniai – toks buvo Kalėdų Senelių atsisveikinimas su Mažeikiais

Ketvirtadienį Mažeikius paliko paskutinieji Kalėdų Seneliai. Bet prieš tai buvo pasivažinėjimas po miestą, paskutiniųjų saldainių išdalijimas ir eglučių nupuošimas.
Į būrį susirinko paskutinieji mieste likusieji Kalėdų Seneliai, o kartu su jais paskutiniąsias valandas praleido ir „Santarvės“ korespondentai.IŠ PRADŽIŲ BUVO… DRABUŽINĖ
Viskas prasidėjo nuo drabužinės, kur jau sukinėjosi kai kurie Kalėdų Seneliai, kiti ramiai sėdėjo laukdami paskutiniojo susitikimo su vaikais. Kartu su jais panorusi važiuoti korespondentė pirmiausia buvo atvesta į šį kambarį, kad bent šiek tiek išvaizda prisiderintų prie šventinio karavano. Taip virtau… Kalėdų Seneliu.
Tačiau ko nepadarysi vardan to, kad iš arčiau galėtum pamatyti, kaip kultūros namų darbuotojai ir mokytojai tampa solidžiais Kalėdų Seneliais.
Suskubusieji persirengti juokavo, kad mažeikiškiams vietoj Trijų Karalių teks bendrauti su trimis Juozapais, tąkart tapusiais Kalėdų seneliais.
Jei neturi savos barzdos, tenka klijuoti dirbtinę. Visų akys krypo į vieną švenčių dalyvį, ilgai ir atidžiai šukavusį barzdą. Kitam seneliui ją prilipinti prireikė moteriškų rankų pagalbos. Man gi modeliuotoja ilgai rinko kostiumą, prie Kalėdų Senelio švarko derino blizgučius, mat gražiausieji atiteko Snieguolei.
Su vienu Kalėdų Seneliu bandėme suskaičiuoti, kiek kartų jam teko vilktis šventinius drabužius. Iš pradžių jis gyrėsi skaičiuojąs kiekvieną šventę, o paskui rimtai susimąstęs nebepanoro išduoti tikslių skaičių, kad dėdės, mokantys skaičiuoti svetimus pinigus, prie jo neprisikabintų.

MOJAVO IR POLICININKAI
Man tik vėliau Kalėdų Seneliai paaiškino, kodėl šiemet per šventes bei Tris Karalius nebuvo sniego. O iš pradžių, sėdant į šventinio karavano mašiną, turškė lietus. Gerai, kad grojo kalėdinė muzika, o tai netyčia sausio pradžią supainiotum su lapkričiu.
Važiuodama mašinos kėbule pavydžiai žiūrėjau į kepurėtus Kalėdų Senelius, kuriems mažiau lietaus teko. Bet pakako lydimiems policijos ekipažų išvažiuoti į gatvę, kad iš galvos išgaruotų mintys apie nemalonų orą.
Reikėjo matyti praeivių ir vairuotojų veidus, kai šie išvysdavo mašinos kėbule sėdinčius Kalėdų Senelius.
Bandžiau skaičiuoti, kiek praeivių Seneliams vis dėlto nepamojavo pavymui. Kur tau! Tokio dėmesio, kokio susilaukė Kalėdų Seneliai, galėtų pavydėti ir užkietėjęs donžuanas. Kalėdų Seneliams mojavo ne tik vaikai, moterys siuntė oro bučinius. Net „bomžai“, trumpam užmiršę savo darbą, sustingo prie konteinerio ir įsistebeilijo į pravažiuojančiuosius. Tėvai ant rankų kėlė vaikus, kad šie paskutinįjį kartą galėtų pasižiūrėti į Kalėdų Senelius ir atsisveikintų iki kitų metų.
Pasisekė tiems, kurie tuomet, kai buvo uždaryta geležinkelio pervaža, traukė apsipirkti į prekybos centrą „Norfa“. Mažieji per mašinos bortą buvo pavaišinti saldainiais.
Kelionė didžiosiomis miesto gatvėmis įrodė, kad mažeikiškiai moka šypsotis. Trumpam pamiršę savo darbo vietas žmonės pro parduotuvių, įstaigų langus mojavo pravažiuojantiesiems.
Su Kalėdų Seneliais atsisveikino net automobilyje įsitaisę policininkai.

O KUR SNIEGAS?
Tai kur vis dėlto dingo sniegas? Persirengę kasdieniais drabužiais Seneliai prisipažino šiemet turėję daug darbo. Kai kurie jų tostą už Naujuosius pasakė jau prasidėjus šiems metams.
„Jau po Naujųjų turėjome išvažiuoti į Laplandiją, bet užšventėm…“ – mįslingai nutęsė pašnekovai.
Kalėdų Seneliai atskleidė paslaptį, kodėl šiemet sniego nebuvo.
Atleiskite, gerbiami skaitytojai, pamiršau pasiimti užrašų knygutę, tad atsakymas iš galvos išgaravo.

EGLĖS NR.1 IR NR. 2
Pirmasis Kalėdų senelių sustojimas buvo numatytas prie parduotuvės „Topo centras“ eglės. Esą šios žaliaskarės girliandas pirmiausia reikėjo užgesinti. Bet radome ne tik išjungtą girliandą, bet ir eglutę nupuoštą. Tik pro parduotuvės langus smalsiai į šventinį karavaną dairėsi pardavėjai ir pirkėjai.
Vaikų nebuvo, tik pro šalį važiuojančios ir pypsinčios mašinos. Kalėdų Seneliai sušoko apie eglę ir patraukė prie kitos senamiesčio žaliaskarės. Bet ir čia pavėlavome. Atrodo, su senamiesčiu teks atsisveikinti, apsiribojant pamojavimu praeiviams.
Tuo labiau kad ir pagrindinio Kalėdų Senelio miesto valdymo laikas artėjo į pabaigą. Jis vis žvilgčiojo į laikrodį, primindamas, kad prie pagrindinės miesto eglės jo ir kitų Senelių jau laukia.

„DUOKIT SALDAINIŲ!“
Prie miesto eglės iš tiesų būriavosi vaikai bei pavieniai suaugusieji. Vienas kitas iš mažųjų žiūrovų buvo atnešęs ir eglutę, nes šventės organizatoriai už žaliaskares žadėjo saldainiais atsidėkoti. Tiesa, kiti to nelaukė. Vos spėjus sustoti mašinai su Kalėdų Seneliais, kai kurie vaikai jau šaukė: „Duokit saldainių!“
Per nebe tokią iškilmingą kaip įžiebimo ceremoniją buvo šokių, kalbų ir liūdna eglės užgesinimo procedūra. „Ingman ledų“ meškučiai ir Kalėdų Seneliai išdalijo daug ledų ir saldainių. Ir man teko vienas, Kalėdų Senelio ištrauktas iš už mano ausies. Pasirodo, tiesą žmonės sako, kad Kalėdų Seneliai stebuklus moka daryti.
Tiesa, pamiršau šokį apie eglutę. Na ir kas, kad truputį teko pasimurdyti purvyne. Ką darysi, kad statybininkams plytelių pritrūko…

IR TARP KALĖDŲ SENELIŲ BŪNA PESIMISTŲ
Liūdna, kai viskas baigiasi. Gal dėl to grįžus į Savivaldybės kultūros centrą vienas iš šventės dalyvių dalijosi liūdnomis mintimis: esą žmonės nebepastebi Kalėdų Senelio net tada, kai šalia eina vaikas. Abejingai pro jį praeina prekybos centre.
O kiti Kalėdų Seneliai nesutiko su tokia nuomone. Tikino, kad net suaugę mažeikiškiai moka nors trumpam tapti mažais ir tiki stebuklais. Kalėdų Seneliu jie kartais džiaugiasi daug labiau nei koks ketvirtokas.
O tuomet liūdnai nusiteikęs Kalėdų Senelis prisiminė blogą tėvų įprotį per vaikų šventes kiekvienam atskirai su juo fotografuotis.
„Nejau neužtenka vienos bendros nuotraukos?“ – retoriškai klausė Kalėdų Senelis. Jis tikino, jog ne be reikalo skundžiasi, nes po tokių švenčių jo kojos nusėtos mėlynėmis – nuo pyplių sėdėjimo ant kelių.
Kitas jo kolega teigė, kad Kalėdų Senelio darbas – itin sunkus. Ne tik todėl, kad vaikučių tėveliai būna itin reiklūs. Neatsitiktinai prasidedant švenčių maratonui Kalėdų Senelis savo širdį atitinkamais vaistais pastiprina.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto