Pasakoti apie Nevados dykumoje vykstantį festivalį „Degantis žmogus“ – tai lyg aklam bandyti nupasakoti apie spalvas. Tad įspūdžius iš vieno keisčiausių renginių pasaulyje fotomenininkas Romualdas Požerskis mažeikiškiams pristato nuotraukose.
Reportažas abejingų nepaliko: vieni po parodos atidarymo užsidegė noru nukeliauti į alternatyvaus meno festivalį, antri šlykštėjosi užfiksuotomis nuogybėmis, treti buvo šokiruoti begalinės laisvės…
ATSAKINGI UŽ SAVE IR GAMTĄ
Alternatyvaus meno festivalio „Degantis žmogus“ organizatoriai Nevados valstijai Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet sumoka pusę milijono dolerių ekologinio mokesčio, kad savaitei galėtų išsinuomoti lopinėlį dykumos.
Tai vieta, kur dieną temperatūra pakyla iki keturiasdešimties laipsnių karščio, o naktį nukrinta žemiau nulio. Kur žmones supa ne smėlis, o buvusio ežero teritorijoje likusios žalios, į miltus panašios dulkės. Čia kiekvieną dieną kyla dulkių audros. Garsas čia lyg pridusintas ir dieną, ir naktį.
Žemė tokia pat kieta kaip Mėnulyje.
Fotografas R. Požerskis per parodos pristatymą Kultūros centre užsiminė, kad Nevados dykuma vasaros pabaigoje savaitei priglaudžia apie penkiasdešimt tūkstančių civilizacijos bėglių.
Pirkdamas tris šimtus dolerių kainuojantį bilietą, kiekvienas dalyvis pasižada laikytis ekologinės drausmės: nepalikti šiukšlių, ant žemės nepilti jokio skysčio.
Kiekvienas pasirašo, kad yra atsakingas už savo gyvybę, reikia turėti gydytojo leidimą būti tokioje ekstremalioje aplinkoje ir situacijoje.
AŠTRIAU NEI „AŠTRIAUSIA“ NESĄMONĖ
R. Požerskis ir jo dukra Monika, nuvykę į vieną didžiausių postmodernistinio meno festivalių, pirmąsias dvi dienas buvo apimti šoko. Kur buvo patekę, renginio svečiai suvokė tik po pusmečio.
„Tik pabuvęs ten gali pajusti tą keistą atmosferą, karščio, šalčio bangas, dulkių audras, kurios kasdien kyla. Ten tiek visko įvyksta, ten tiek visi žmonės keistai apsirengę, keistai elgiasi…
Net jeigu tu susapnuosi kokią nors visišką nesąmonę, tai Nevados dykumoje viskas bus dar žymiai įdomiau, aštriau ir fantastiškiau, negu siekia tavo visos svajonės ir fantazijos,“ – festivalio turinį bandė nupasakoti fotomenininkas.
Pati alternatyviosios visuomenės susibūrimų pradžia – itin asmeniška. Pradžią davė vienas amerikietis landšafto architektas: kai paliko draugė, jis paplūdimyje pastatė pustrečio metro aukščio skulptūrą ir ją sudegino. Jam pasidarę viduje taip lengva, kad šią procedūrą jis pakartojo ir kitąmet – padarė aukštesnę skulptūrą, o aplink pradėjo būriuotis žmonės.
Kai kartą vienminčius iš paplūdimio išvarė vietos policija, susitikimams jie pasirinko vieną blogiausių Amerikos vietų – Nevados dykumą.
Iš viso pasaulio į šią vietą atvykę žmonės patenka į penkių kilometrų skersmens skritulio formos stovyklą. Teritorijos viduryje kas penkias minutes pristatoma vis nauja programa – nuo politinių diskusijų, įvairių religinių pamaldų iki įvairių meno sričių pristatymų, meninių pasirodymų bei mašinų „mutantų“ demonstravimų.
Kiekvieną vakarą nuveiktus darbus vainikuoja kartojama „degančio žmogaus“ procedūra.
VIENI KITUS MYLI
R. Požerskis pasakojo norėjęs paruošti tikrą reportažą, tad festivalio renginius jis stebėjo iš šono. Bet visko buvo tiek daug…
„Jeigu fotoaparatą sukoncentruosi į vieną pusę, bet tik pasuksi galvą į šoną, tai jau kažkas kitas įdomus ateina, į kitą pusę pasuki galvą – vėl neįtikėtini dalykai,“ – viešnagę Nevados dykumoje prisiminė vyriškis.
Kaune gyvenantis fotografas prisipažino, jog važinėdamas dviračiu suspėjo aplankyti vos trečdalį teritorijos – visko tiek daug…
Tačiau tokių stebėtojų iš šono, kaip parodą pristatantis R. Požerskis, festivalyje – nedaug. Iš viso pasaulio susirinkę žmonės čia patys tampa kūrėjais.
Ši emocijų neslepianti bendruomenė savaitei sukuria trečią pagal dydį miestą Nevados valstijoje.
„Jie nesako, kad mes atvažiuojame daryti vakarėlio. Jie atvažiuoja kurti savo bendruomenę. Tu dalyvauji visame kame, tu nesi tik stebėtojas, tu esi bendruomenės narys. Plius tu myli visus ir visi tave myli,“ – po kelionės yra sakiusi M. Požerskytė.
Atvykėlius pasitinkantys žmonės apkabina ir pasveikina atvykus „į namus“.
Moteris pasirinko fotoaparatą, kuris aprėpia vaizdą 180 laipsnių kampu. Pasak jos, buvo svarbu, kad antras planas yra visiškas kosmosas, kaip Mėnulis.
APLINK – NUOGI KŪNAI
R. Požerskis pastebėjo, kad dauguma festivalio svečių – turtingi, išsilavinę žmonės, vidutinis dalyvių amžius 40–50 metų.
Tačiau šiame dykumos apskritime visi yra lygūs, niekam neįdomus žmogaus socialinis statusas.
Čia neegzistuoja pinigai, čia netgi uždrausta reklama. Žmonės neturi kuo pasipelnyti, tiesiog atvažiuoja, norėdami pabėgti nuo kasdienybės ir patekti į vizijų pasaulį.
„Degančio žmogaus“ dalyviai apnuogina ne tik savo vidų, dauguma jų apsinuogina ir tiesiogine prasme.
„Amerikoje visuomenė yra labai puritoniška, ten galioja griežti įstatymai, ir žmonės tų įstatymų laikosi. Štai kodėl jie gali atsipalaiduoti čia. Antra – juk ten labai karšta. Vis tik žmonės yra keisti, nesuprasi, kas jie tokie,“ – ne kartą matytus žmones keistuoliais pavadino pašnekovas.
Fotografas pasakojo, kaip visi šios visuomenės nariai dalijasi tuo, ką turi. Tačiau kai kuriuos nemokami dalykai varžė.
„Vienas džentelmenas manęs prašė: ar negali nueiti į tą barą paimti man gėrimo? Galiu, sakau, o kodėl pats neini? Sako: aš negaliu, man nepatogu už dyką gėrimus imti…“ – vyriškį su raudona stikline rankoje prisiminė R. Požerskis.
NEPAAIŠKINAMA ŽMONIŲ TRAUKA
Festivalį nuotraukose užfiksavęs R. Požerskis teigė, jog kritikai iki šiol nesuvokia, kas pasaulio žmones traukia į šią beprotišką nesąmonę.
„Tai yra liga. Jeigu sutiksi Niujorke žmogų ir pasakysi, kad buvai „Degančiame žmoguje“, gali iškart tapti jo geriausiu draugu. Vadinasi, tu esi savas,“ – sakė fotomenininkas.
Vytauto Didžiojo universitete dėstantis vyriškis pabrėžė, kad kartais dalyvavimas alternatyvaus meno festivalyje gali padėti kilti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, kompanija „Google“ nepriims dirbti žmogaus skyriaus viršininku, jeigu jis nėra buvęs dykumoje.
„Jeigu tu esi buvęs ten, tu jau esi truputį savas. Reiškia, kad esi „trenktas“ ir gali sukurti kažkokių naujų produktų,“ – paaiškino R. Požerskis.
Pašnekovas dvidešimt metų fotografavo įvairius bažnytinius atlaidus Lietuvoje. Šis albumas išleistas Čikagoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Poetas Kęstutis Navakas pastebėjo: lietuviški atlaidai yra išleisti Amerikoje, o amerikietiški, atvirkščiai, – Lietuvoje.
„Degantis žmogus“ – tai kažkuria prasme atlaidai, vykstantys kartą per metus jau daugiau kaip dvidešimt metų… Čia tokia nesąmonė ir taip nerealu… Stovi senelis, toks senas kaip baobabas, aš klausiu, kiek tau metų, o jis sako: tūkstantis. Tai galbūt ir tiesa, nes ten tikrai nesuprasi, kas, kur ir kaip…“ – neblėstančiais įspūdžiais dalijosi R. Požerskis.
Pasiteiravus, ar planuoja į Nevados dykumą važiuoti dar kartą, menininkas nusišypso: tik kaip dalyvis, ne kaip fotografas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Fotomenininkas R. Požerskis į „Degantį žmogų“ dar viliasi nuvažiuoti, bet tik kaip žiūrovas.
