Iki Kovo 11-tosios Lietuvoje ir pasaulyje, kur telkiasi lietuvių diaspora, vyksta Lietuvių kalbos dienų renginiai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuojamo renginių ciklo tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje, telkti bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje.
„Santarvė“ tęsia rašinių ciklą, kuriuose skaitytojams pristatomi, primenami su mūsų rajonu susiję kalbininkai.
Šį sykį – pažintis su Adomu Šoblinsku.
A. Šoblinskas gimė 1932 metais gruodžio 24 dieną Nausodėje (Tirkšlių valsčiuje, Mažeikių apskrityje). Baigė mokyklą Sedoje. Nuo 1954 iki 1958 metų dirbo Mažeikių rajoniniame laikraštyje. Nuo 1955-ųjų neakivaizdžiai pradėjo studijuoti lituanistiką Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. Ketverius metus bestudijuodamas (1959–1963) dirbo Tirkšlių mokyklos direktoriumi ir dėstė lietuvių kalbą bei literatūrą. 1963 metais baigęs Vilniaus universitetą, pamažu įsitraukė į akademinę veiklą. Taigi, 1963 m. rudenį išvyko į Vilniaus valstybinį universitetą ir pradėjo studijas stacionarinėje aspirantūroje. Tvirtai buvo pasiryžęs iš praktinio lituanisto kelio pasukti į tiriamąjį darbą.
A. Šoblinskas – lietuvių kalbos stilistas. Tai kalbininkas, gyvenęs stilingos kalbos rūpesčiais – jį domino kalbos vartojimo savitumo įvairiose žmonių bendravimo srityse problemos. Jam rūpėjo, kaip išmokyti pajusti stilių kalbant ir rašant. Jis susitelkė prie kalbos praktinių dalykų – stengėsi padėti mokytojams lituanistams straipsniais, metodiniais nurodymais, knygomis, nes septintame–aštuntame dešimtmetyje tai buvo nauja, stilistika sunkiai skynėsi kelią bendrojo lavinimo mokyklose. Kalbininko rūpesčiu atkreiptas dėmesys į teksto kompoziciją, į pastraipą, kaip svarbų stiliaus elementą, į stiliaus individualumo ugdymą, tikslingą funkcinių stilių vartojimą, mokėjimą pajusti tekste ne tik tiesiogines, bet ir perkeltines žodžių reikšmes, nenorminės leksikos vartojimo paskirtį. Jis iškėlė stilistinių taisymų, kaip optimalaus teksto varianto ieškojimų, būtinybę. Originalus A. Šoblinsko teikimas, dėstant stilistiką mokykloje, – pasitelkti vertimą ir teksto redagavimą.
Jis vienas didžiausių lietuvių kalbos didaktikos autoritetų: „Veiksmažodžio stilistika: metodinė medžiaga (1967), „Stilistikos pamokos“ (1973), „Stilius, žanras, rašinys“ (1976), „Lietuvių kalbos didaktika“ (1987) studentams ir mokytojams, apie 70 išsamių straipsnių, stilistikos bei leksikos pratybų rinkiniai mokyklai ir kt.
Viename interviu A. Šoblinsko sūnus Valdemaras Šoblinskas teigė: „Tėtė buvo Mokytojas iš prigimties, kuris paaiškins, įtikins, padės protingai pasirinkti ir patars sunkiu gyvenimo momentu.<…> Buvo labai geras, jautrus ir empatiškas žmogus.“ Jis niekada neatitrūko nuo gimtojo krašto. Ir sediškiai, saugodami nusipelniusio gimtajai kalbai kraštiečio atminimą, 2012 metais miesto skverelyje tarp paminklo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam ir biusto poetui Antanui Baranauskui atidengė kalbos puoselėtojui A. Šoblinskui skirtą stogastulpį su Rūpintojėliu (autorius Antanas Murauskas). Bet didžiausias paminklas – kalbininko darbai ir jo vaikų – Violetos Šoblinskaitės-Aleksos ir V. Šoblinsko išleista knyga „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“ (2017).
Pagal Visuotinę lietuvių
enciklopediją, Vaidos Knabikaitės monografiją parengė Genovaitė Valantienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
