Rugpjūčio viduryje susirinkę Lietuvos garbės šaulio ir kario savanorio, Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi apdovanoto Augusto Mylės giminaičiai paminėjo jo gimimo šimtąsias metines. Prieš septynerius metus amžinybėn išėjusį kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvį jie apibūdino paprastai: „Augustas buvo pavyzdys paprasto lietuvio vyro.“
Kovinga jaunystė
A. Mylė gimė 1921 metų rugpjūčio 16-ąją Dautarų kaime, mokėsi Kentaučių pradžios mokykloje, lankė mokyklą Židikuose, po to mokslus tęsė Mažeikių gimnazijoje. Septyniolikmetis jis įstojo į šaulių gretas, o prasidėjus sovietų karui su vokiečiais, dirbdamas Lūšės kooperatyvo vedėju, įstojo į savanorių gretas, ir, kaip rašė savo atsiminimuose, pats to nežinodamas buvo įtrauktas į darbą pogrindyje ir kovojo už Lietuvos laisvę.
Trečią karo dieną kartu su dar vienuolika sukilėlių A. Mylė nuvertė rusų traukinį ties Lūšės geležinkelio stotimi, paėmė į nelaisvę gausų būrį rusų karių ir išlaisvino į tremtį vežtus žmones.
A. Mylė buvo vienas iš tų žmonių, kurie iškėlė šį ilgus metus nutylėtą epizodą į viešumą, tiksliai nurodė šio pasipriešinimo sovietams įvykio aplinkybes ir vietą. Prieš dešimt metų ten buvo atidengtas atminimo akmuo.
Frontui ritantis į Vakarus, vaikinas įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, dalyvavo kautynėse prie Sedos, į jo sąskaitą buvo įrašyti du pamušti sovietų tankai.
„Tankai buvo pašauti rankiniu prieštankiniu ginklu – „pancerfaustu“. Pirmą kartą prašoviau pro šalį, nuo antrojo šūvio tankas suliepsnojo, tankistai spėjo iššokti lauk. Kitas tankas buvo pašautas dviem šūviais – vienas mano, kitas – bendražygio“, – taip apie šį epizodą prieš 14 metų „Santarvei“ pasakojo A. Mylė.
Pabuvojo ir nelaisvėje
Kalbėdamas apie dėdę, mažeikiškis Paulius Mylė pažymėjo: nors aplinkybės nuo jo nepriklausė, išsipildė Augusto jaunystės svajonė.
„Kažkada jis prasitarė, kad, kai mokykloje mokėsi geografijos, jo jaunatviška svajonė buvo pakeliauti po pasaulį. Tuomet ir pasakė: išsipildė, pakeliavau“, – dėdės žodžius prisiminė P. Mylė.
Patekęs į anglų nelaisvę Vokietijoje, A. Mylė buvo išvežtas į karo belaisvių stovyklą Belgijoje, po dešimties mėnesių iš ten paleistas sugrįžo į Vokietiją, iš kur 1947 metais pagal darbo sutartį – dirbti žemės ūkyje – išvyko į Angliją.
„Supratęs, kad rusai mano Tėvynėje šeimininkauja per ilgai ir kad iš ten gali ilgai neišsikraustyti, o man laisvam ten sugrįžti nėra vilties, 1951 metais persikėliau į Kanadą, Monrealį. Čia iš pradžių dirbau kilimų fabrike, vėliau perėjau į sunkiąją pramonę: dirbau gamykloje, kurioje buvo gaminami atominės elektrinės reaktoriai ir kitos tokiai elektrinei reikalingos dalys“, – apie tolesnį gyvenimą savo atsiminimuose pasakojo savanoris.
Neužsidarė namuose
Išdirbęs gamykloje ketvirtį amžiaus ir išėjęs į pensiją, A. Mylė neužsidarė namuose – dešimt metų dirbo tarp pasaulio lietuvių platintame laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“, žaidė šachmatais, buvo užkietėjęs žvejys, priklausęs Monrelio lietuvių žvejų ir medžiotojų klubui „Nida“.
1994 metais, mirus žmonai Onutei, A. Mylė į Lietuvą grįžo visiems laikams – nusipirko Vievyje butą, dalyvavo vietos saviveiklos kolektyvo „Jievaras“ veikloje, savo automobiliu vežiojo organizacijos „Caritas“ labdarą. Po kurio laiko, pardavęs butą Vievyje, garbės šaulys pasistatė namą Pakalūpio kaime.
„Dėdė mėgo gerą humorą, į gyvenimą žvelgė pozityviai, nedejavo dėl patirtų sunkumų. Jis buvo iš tos kartos žmonių, kaip ir poetas Vytautas Mačernis, kurie nešaukė ant kiekvieno kampo, kad myli Lietuvą, jiems tai buvo įgimta ir išreiškiama be patoso“, – pasakojo Paulius Mylė.
Išgyveno savyje
Kanadoje A. Mylė išleido prisiminimų knygą „Užrašai“. Pasak jo sūnėno, kiek dėdė norėjo, tiek knygoje ir pasakė. Daug ką: patirtas karo negandas, nelaisvę, išgyventą siaubą – reikėjo suprasti tarp eilučių.
„Dėdė buvo žodžio žmogus – ištartas pažadas jam buvo šventas dalykas, jis nesuvokė, kaip galima savo žodžio ar pažado nesilaikyti. 2014 metais jis pateko į avariją prie Mažeikių aplinkkelio, grįždamas į Viekšnius, buvo sužeista galva. Vis dėlto garbus amžius, po avarijos – viso kūno sukrėtimas. Įsimetė liga ir tų metų lapkričio 22-ąją jis išėjo amžinybėn“, – apie paskutines Lietuvos garbės šaulio ir kario savanorio gyvenimo dienas pasakojo P. Mylė.
