Lietuvos odisėjai – tūkstantmečio šventės kviesliai

„Vienas vardas – Lietuva“. Su tokiu šūkiu praėjusių metų spalį Klaipėdoje startavo „Tūkstantmečio odisėja“ – Lietuvos buriuotojai, pasiryžę plaukti aplink pasaulį. Jų tikslas – tapti Lietuvos vardo tūkstantmečio šventės kviesliais, suburti viso pasaulio lietuvių bendruomenes švęsti ją vienu metu penkiuose žemynuose.
Daugiau nei per 200 plaukimo parų buriuotojai įveiks per 37 000 jūrmylių. Apsukę Žemės rutulį liepos 6-ąją jie grįš į gimtąjį krantą. Odisėjoje dalyvauja 11 buriuotojų įgulų, kurios viena kitą keičia skirtinguose pasaulio taškuose. Planuojama aplankyti 24-ias pasaulio lietuvių bendruomenes.
„Santarvė“ susitiko su „Tūkstantmečio odisėjos“ ketvirtojo etapo kapitonu Nagliu NASVYČIU ir navigatoriumi Vytautu VALAIČIU, plaukusiais maršrutu Adelaidė–Sidnėjus–Oklandas.


IDĖJA PASIEKIA TIKSLĄ
Naglis Nasvytis:
– Idėja gimė prieš metus kovo pirmąją per Lietuvos buriuotojų sąjungos suvažiavimą Nidoje. Jos prezidentas Robertas Dargis tuomet visiems pasakė: „Lietuva kitais metais švęs savo vardo tūkstantmetį ir kol kas jokių rimtų projektų, susijusių su buriavimu, nenumatoma. Ką mes galėtume padaryti, kad būtume pastebėti ir išgirsti?“ Po trijų savaičių laikotarpio sulaukiau vieno iš organizatorių Raimundo Daubaro skambučio su pasiūlymu.
Jis pranešė, jog turi idėją apiplaukti pasaulį ir aplankyti lietuvių bendruomenes įvairiuose kraštuose. Aš paklausiau, ar turite jachtą, nes laiko mažai, tad jachta turi būti labai greita. Raimundas atsakė: „Ieškome, rasime, tai ar nori dalyvauti, ar ne?“
Žinoma, negalėjau atsisakyti. Susitikome su Prezidentu Valdu Adamkumi ir pristatėme savo idėją. Prezidentas buvo sužavėtas ir pažadėjo duoti Prezidento vėliavą, kurią mes vėliau rodydavome lietuvių pasaulio bendruomenėms, kadangi, kaip žinia, negalėjome jos iškelti ant jachtos stiebo, nes Prezidento su mumis nebuvo.
Prezidentas taip pat parašė specialų kvietimą lietuviams iš viso pasaulio atvykti į Lietuvą ir švęsti tūkstantmečio šventę kartu. Po to buvo pristatymai valdžios atstovams, mecenatų ieškojimas ir kiti darbai.
Greitai viskas virto realybe. Kadangi laiko nebuvo daug, visi darbai vyko pagal griežtą tvarkaraštį. Jachtą reikėjo pritaikyti ir padaryti daugiau mažiau reprezentatyvią ilgiems plaukimams su komanda. Buvo įrengtas generatorius, tam, kad plaukiant kiekvieną dieną būtų galima bendrauti su žiniasklaida, naudotis internetu ir išsiųsti nuotraukas.
Taip pat buvo pritarta užsienio reikalų ministro pasiūlymui grįžti ne iš Rygos, kaip buvo planuota, o iš Kaliningrado, istorinės lietuvių žemės. Jachta turės paskubėti, kad tai suspėtų padaryti.
Kaip etapo kapitonas pasirašiau sutartį ir tapau atsakingas už viską, kas vyksta jachtoje. Absoliučiai už viską. Kadangi atsakomybė gan didelė, kiekvienas įgulos narys taip pat pasirašė kontraktus, kuriuose davė sutikimus, jog vykdys visus mano nurodymus. Pusiausvyra buvo išlaikyta, nes tai ypatingas plaukimas, kuomet visus veiksmus reikėjo atlikti koncentruotai, nenukrypstant nuo grafiko – laiko neturėjome daug.

Vytautas Valaitis:
– Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti tokiame nuostabiame plaukime. Jaučiau, kaip patys buriuotojai tampa patriotiškesni, matydami visas tas lietuvių bendruomenes įvairiuose pasaulio kampeliuose. Štai, pavyzdžiui, Sidnėjuje mus pasitiko iš tiesų didelė lietuvių bendruomenė, mes šokome tautinius šokius, dainavome liaudies dainas ir džiaugėmės vieni kitais.
Didžiausias pasiekimas buvo tai, jog ypač aktyvūs ir susidomėję buvo jaunosios kartos atstovai, niekada nebuvę Lietuvoje.
Pavyzdžiui, sausio pirmąją dieną eidamas jachtos link ir žavėdamasis nuostabiais miesto vaizdais pačioje prestižiškiausioje Sidnėjaus krantinėje sutikau jauną vaikiną su mergina, žiūrinčius į ant vaikino rankos ištatuiruotą vėliavą ir ant mūsų jachtos kabančią trispalvę.
„Žiūrėk, man atrodo, čia ta pati vėliava“, – sako vaikinas ir klausia, kokios šalies čia vėliava. Kai jam atsakiau, jis pasigiriamai savo merginai sako: „Matai, aš tau sakiau, kad esu lietuvis“. Tada pasikviečiau juos į jachtą ir pradėjome kalbėtis, kaip jo senelis atvyko į Australiją iš Lietuvos, tačiau jis pats dar ten nebuvęs.

ŠIUOLAIKIŠKA,
NET PER DAUG
Vytautas Valaitis:
– Mūsų jachta „Ambersail“– Volvo S60 klasės laivas, sukurtas 2002/2003 metų lenktynėms apie pasaulį. Visada yra sukuriamos dvi vienodos jachtos. Mūsiškė buvo 80 kilogramų lengvesnė, todėl jos sesuo, o ne ji dalyvavo varžybose.
Jachtos ilgis beveik 20 metrų, plotis – 5 metrai, stiebo aukštis – 26 metrai. Bendras burės plotas apie 500 kvadratinių metrų, toks, koks ir „Siemens“ arenos Vilniuje plotas. Nors jachta nuotraukose neatrodo itin didelė, iš tiesų vien jos stiebas yra penkiaaukščio namo dydžio. Taigi esant reikalui lipti ant stiebo siunčiamas ne tik aukščio nebijantis, bet ir optimalaus svorio įgulos narys.
Įranga pagaminta 2002 metais, tad jachta aprūpinta vienomis naujausių technologijų, nors, žinoma, šiomis dienomis jau naudojamos dar naujesnės. Visa jachta padaryta iš ypač patvaraus ir lengvo anglies pluošto. Joje įrengtos navigacinės sistemos, taip pat naujausia sistema, kuomet naudojantis palydovine įranga transliuojamas vidutinio greičio internetas. Tarkim, tokias sistemas turi kariniai, žvalgybiniai ir kitokie laivai.
Specialūs buriuotojų kostiumai su įmontuotomis automatinėmis gelbėjimosi liemenėmis patys naujausi. Buvo juokingų atsitikimų, kuomet kartais įgulai tiesiog stovint ir gavus didesnį vandens kiekį, automatinės liemenės pačios išsiskleisdavo. Iš pradžių tai nutikdavo ypač dažnai, nes jachta lenktyninė – žema, manevringa, todėl dažnai apliejama bangų. Dėl šių priežasčių nusprendėme atjungti automatinę liemenių funkciją.
Pačiame jachtos viduje komforto nėra. Visi vamzdžiai, laidai atviri, viskas padaryta taip, kad būtų kuo mažesnis svoris, visiškai neatsižvelgiant į vidaus interjerą.

APIE LAŠUS NUO… BAIMĖS
Naglis Nasvytis:
– Visa komanda buvo labai draugiška, drąsi. Trečiojo etapo komanda plaukė 30 dienų nematydama kranto ir turėjo švęsti Kalėdas laive, tad norėdami bent kiek juos pralinksminti, surengėme trumpą vaidinimą, kad mūsų pirmtakams nebūtų taip liūdna palikti jachtą ir užbaigti savo misiją.
Iš tiesų plaukiant susigyveni tiek su jachta, tiek su žmonėmis. Nuo Adelaidės iki Sidnėjaus nuplaukėme beveik 2 000 kilometrų, o iki Oklando – apie 3 000 kilometrų. Taigi iš viso nuplaukėme per 5 000 kilometrų.
Adelaidėje jachtos turėjome laukti šešias ar septynias dienas, tad čia gyvenantys lietuviai mus kviesdavo į svečius švęsti Kalėdų, lankėmės įvairiuose renginiuose.
Susitikome du brolius lietuvius, dabar jau pensininkus, buvusius aukštus Australijos jūrų laivybos karininkus iš Sidnėjaus. Jie atsakingi už įvairių Australijos laivų aprūpinimą ginklais ir kitokia reikalinga įranga.
Aš jų klausiu: „Kokios pas jus taisyklės Australijos laivuose, ar jūs kartais išgeriate lašelį stipresnio gėrimo?“ Nes kiek teko susidurti su kitų šalių laivyba, tai kai kur lašelį galima išgerti, kai kur griežtai uždrausta gerti alkoholinius gėrimus.
Jis atsakė: „Taip, mes išgeriame…“ Ir už sekundės: „…Nes baisu“. Aš papasakojau šią istoriją visiems nariams, tai kartais mano įgula, norėdama atsigaivinti alumi, šaukdavo: „Kapitone, mes tokie išsigandę, ar galim išgerti?“
Apie mus, atplaukusius į Sidnėjų, parodė reportažą nacionalinė Australijos televizija. Ir tai buvo pirmas kartas po Nepriklausomybės atkūrimo, kada apie Lietuvą pranešė Australijos žiniasklaida.

LIETUVIŠKI
LAŠINIAI NETIKO
Vytautas Valaitis:
– Iš Sidnėjaus plaukdami į Oklandą susidūrėme su netikėta problema. Kadangi vėjo nebuvo, norėjome įjungti variklį ir plaukti tolyn. Tačiau įjungę pavarą pamatėme, jog stovime vietoje ir nejudame. Pagalvojome, gal kažkas su pavarų dėže. Peržiūrėjome visą pavarų dėžę, tačiau nieko ten neradome. Nusprendėme patikrinti jachtos dugną. Kadangi prieš keletą valandų matėme ryklių, visa komanda stebėjo aplinką, o vienas įgulos narys nėrė pažiūrėti, kas galėjo atsitikti mūsų jachtai. Išnėręs pasakė, kad nėra sraigto, liepiau nerti kitam. Ir antras įgulos narys tai patvirtino.
Išplaukiant iš Sidnėjaus viskas dirbo puikiai, o po to, matyt, sraigtą kažkur pametėme. Kadangi vėjo nebuvo, turėjom plūduriuoti. Ačiū Dievui, galiausiai vėjas pakilo ir mes pajudėjome greičiau. Beje, tikriausiai šį etapą plaukėme lėčiausiai iš visų plaukusių komandų. Galiausiai pasiekėme Oklandą. Organizatoriai buvo informuoti, jog pametėme sraigtą, ir parūpino naują.
Naujosios Zelandijos ir Australijos muitinė pasirodė labai griežta. Juokinga buvo tai, jog muitininkai rado lietuviškų lašinių, apie kuriuos mes ir patys nežinojome. Sunkiais momentais sėdėdavome ir galvodavome, kaip gera būtų ko nors lietuviško turėti. Deja, pareigūnai buvo negailestingi ir mūsų lietuviškus lašinius konfiskavo.
Radę vakuumuotos jautienos ir kiaulienos, ją taip pat išmetė tiesiai į šiukšlinę. Klausėme, ar pas juos negalima įvežti gaminių iš Europos Sąjungos. Mums atsakė: palaukite, tuoj patikrinsime. Patikrinę leido – galite pasiimti.

SU N. NASVYČIU –
APIE TAI,
KAS DAR NEPAPASAKOTA
– Ponas Nagli, kiek iš tiesų patikima yra visa jachtos įranga?
– Iš pradžių nežinojome, jog vėjo matavimo sistema matuoja vėją dešimties metrų aukštyje, kai mūsų jachtos davikliai yra 26 metrų aukštyje stiebo viršuje. Todėl vėjai būdavo stipresni nei tikėdavomės. Laukiame stipraus vėjo, o sulaukiame beveik audros…
Kuomet reikėdavo nuspręsti, kurį maršrutą pasirinkti, visuomet klausdavau Vytauto, ką jam rodo sistemos, vėliau klausdavau kitų įgulos narių nuomonės, tada galiausiai pats galvodavau, kaip geriau, ir tik tada priimdavau sprendimą, nes pasitikėti vien tik kompiuteriu yra per daug rizikinga. Kompiuteriui duočiau 70–80 procentų patikimumą.
– Ar buvo jachtoje gydytojų, jeigu kas nors atsitiktų žmonėms?
– Mūsų jachtoje buvo trys gydytojai. Aš pats pakviečiau du ir pasirodė, kad yra ir trečias gydytojas. Pavyzdžiui, šiam nariui prieš atplaukiant į Oklandą pradėjo skaudėti dantį. Pats būdamas gydytojas jis kentėjo, po to pradėjo vartoti antibiotikus ir atplaukus į Oklandą mūsų jau laukė pasiruošę medikai. Jam iš tiesų buvo sunku, kadangi visai negalėjo būti vėjuotoje aplinkoje. Arba plaukiant apie Horno pusiasalį reikėjo būti ypač atsargiems: aplink šalta, drėgna, bangos didžiulės. Prieš plaukiant turėjome rimtai tikrintis sveikatą, kad neiškiltų problemų.
– Įdomu, ar kurioje nors iš įgulų yra bent viena moteris?
– Ne.
– O buvo norinčiųjų?
– Ne, o jei norėtų, tai būtų gana komplikuota. Jachtoje yra tik viena bendra erdvė ir apskritai nėra vietos, pavyzdžiui, į navigatoriaus kabiną reikia šliaužti. Būtų galima daryti moterų įgulą, bet jų nepakankamas skaičius.
– Kiek žmonių yra vienoje įguloje?
– Vienu metu jachtoje turėjome būti dvylika žmonių. Budėdavome keturi žmonės po keturias valandas, tad per parą tekdavo du budėjimai, paprastai vienas dieną, kitas naktį.
– Kaip buvo renkamos įgulos ir koks buriuotojų amžius?
– Kadangi kapitonas atsakingas už viską, kas vyksta jachtoje, galėjome pasirinkti po keletą žmonių. Likę įgulų nariai buvo atrinkti organizatorių. Kai kurie jauni buriuotojai buvo plaukioję tik po Baltijos jūrą ir Kauno marias, tad tokia kelionė jiems – didelis iššūkis.
Jauniausiam įgulos dalyviui buvo devyniolika, vyriausiam – penkiasdešimt septyneri.
– Kiek ilgiausiai nematėte žemės?
– Kai plaukėme iš Australijos į Naująją Zelandiją, aštuonias dienas buvome tik jūroje.
– Ar pavykdavo sugauti žuvų? O gal jas gaudydavote ir valgydavote pietums?
– Plaukiant šiuo maršrutu nepagavome didelių žuvų, tik matėme pusantro metro tuną. Per kitus plaukimus pasisekė labiau, tuomet jas ir valgydavome.
– Kapitone, ką paprastai valgydavote jachtoje?
– Paprastai valgydavome lengvai paruošiamą maistą, tačiau bent kartą per dieną ruošdavome karšto maisto. Kartais darydavome šventę ir gamindavome ką nors ypatingo, pavyzdžiui, sušį ar čili sriubą.
– Koks buvo vidutinis jachtos greitis, kuriuo plaukėte?
– Paprastai plaukdavome 7–14 mazgų per valandą greičiu. Didžiausias pasiektas jachtos greitis 74 km/h (37 mazgai).
– Minėjote, jog matėte banginių?
– Tikrai taip. Iš viso matėme apie dešimt banginių. Iš pradžių labai jais džiaugėmės, tačiau vėliau suvokėme, kad nakties metu gali būti pavojinga. Nusprendėme miegoti apsirengę ir paruošti jachtą nenumatytiems atvejams.
– Ir visgi kas labiausiai įsiminė?
– Labiausiai įsiminė sutikti žmonės, jų šypsenos ir atmosfera, kuomet jie mus pasitikdavo. Taip pat įsiminė jaunimo noras būti lietuviais.
Andrejus AFANASJEVAS
Nuotr. iš buriuotojų archyvo: Čia ne tikroji jachtos įgula, o buriuotojai su palaikymo komanda – tarp plaukiančiųjų aplink pasaulį moterų nėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto