Liną lydi sėkmė, nes jis „laiku įšoko į gerą traukinį“

Linas Knistautas – šiuo metu vienintelis moterų kirpėjas Mažeikiuose. Maždaug prieš pustrečių metų su žmona Donata jiedu įkūrė savo kirpimo saloną „Reveransas“. Mokęsis Vilniaus mokymo centruose „Eliza“ ir „Femina Bona“, tobulinęsis pas garsiausius šalies kirpėjus, sėmęsis žinių iš garsios Londono akademijos meistro Ričardo Tomsono Linas šiandien sėkmingai bendradarbiauja su žinomomis kosmetikos firmomis „L’OREAL“, „Goldwell“, „Framesi“, „BES“, „Z.one“.
„Geri kirpėjai šiandien vertinami. Juos netgi imta vadinti stilistais. Kirpėjas tarsi skulptorius, nuo kurio rankų prisilietimo priklauso jo kūrybinio darbo rezultatas. Kaip menininkas niekada antrą kartą nenutapys lygiai tokio pat paveikslo, taip ir kirpėjas nepakartos lygiai tokios pat šukuosenos“, – apie savo profesiją kalba Linas.

VAIKYSTĖJE SUPO MENO PASAULIS
Vienintelį šeimoje augusį sūnų nuo pat mažens supo menas. Dar ankstyvoje vaikystėje jis turėjo galimybių iš arti stebėti šiandien garsaus Lietuvos menininko, su kuriuo sieja giminystės ryšiai, Felikso Marcinkaus kūrybinio darbo procesą.
„Dienų dienas galėdavau žiopsoti, kaip jis maišo dažus, išgaudamas vis naujus atspalvius, kaip nuo pirmųjų potėpių drobėje gimsta paveikslas. Tai man keldavo didžiulį susižavėjimą ir pagarbą tapytojui. Ši pirmoji mano pažintis su menu tapo pirmuoju žingsniu, atvedusiu mane į šiandieninę profesiją“, – teigia Linas.
Mokydamasis Mažeikių 5ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Senamiesčio vidurinė), vaikinas buvo nusprendęs rinktis dizaino, reklamos kūrėjo ar architekto specialybę. Jo įsitikinimu, tai galėjo priartinti prie kūrybos ir meno pasaulio. Labai dažnai jis lankydavosi mamos darbovietėje – Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate (BGAK), kur Aldona Knistautienė dirbo kirpėja. Savo specialybės meistrė tuo metu Šiauliuose vykusiame respublikiniame kirpėjų konkurse buvo pelniusi trečiąją vietą.
Stebėdamas mamos, kitų kirpėjų darbą, jų rankose mikliai judančius darbo įrankius, vartydamas žurnalus su to laikmečio garsiausių meistrų darbais, Linas ir pats nepajuto, kaip įsiliejo į šią aplinką ir tapo jį supusio pasaulio dalimi.
Vaikino apsisprendimui tapti kirpėju tikriausiai nemažai įtakos turėjo ir mamos patarimas. Kam kažkur siekti kažko, kai viskas yra čia pat, kai visus savo norus gali įgyvendinti nekeldamas kojos iš namų. Juk kirpėjo darbas – tai pati tikriausia kūryba. Tad Linas nusprendė arčiau susipažinti su šia profesija, pats prisiliesti prie šio darbo paslapčių.

PIRMOSIOS PAMOKOS
IR PIRMIEJI NUSIVYLIMAI
Pirmąsias kirpimo pamokas Linas gavo iš mamos. Iš jos jis sužinojo, kad ne tas pats, kaip laikysi žirkles, ne tas pats, kirpsi audinį, ar kirpsi plaukus. Jam visada norėjosi lengviausio kelio. Iš pradžių vengė paklusti bet kokioms taisyklėms, apibrėžimams ir reikalavimams, kurių privalu paisyti, siekiant profesijos meistriškumo. Tik daug vėliau vaikinas suprato, kad norint tapti geru specialistu, reikia visko.
Anot jo, mama ir lieka mama. Jos galima ir nepaklausyti. Todėl savo paties labui mokytoja Linas pasirinko kirpėją Aliną Alimienę. Stebėdamas, kaip dirba ji, kiti kirpėjai, jis bandė juos kartoti. Atsakymų į klausimus, profesinės informacijos ieškojo specialiuosiuose žurnaluose ir knygose.
„Pirmasis mano vadovėlis buvo „Kirpėjo menas“, kuriame yra visas pradžiamokslis – nuo techninės dalies iki meninės. Specialios literatūros trūko, didžioji dalis knygų buvo rusiškos. Supratau, kad visa ko pagrindas yra teorija ir techniniai dalykai. Kai visa tai suvoki, jautiesi daug tvirčiau. Tada prasideda kūryba. O iki tol, ką ir kaip bedarydavau, vis būdavo negerai. Prisimenu, ne sykį visas knygas esu šveitęs į šalį, iš paskos į kampą lėkdavo ir žirklės, o mintyse kartodavau: viskas – nebūsiu kirpėjas“, – apie savo kelią į profesinį meną pasakoja pašnekovas.
Kitą dieną, kai emocijos atlėgdavo ir viršų paimdavo protas, vaikinas vėl kantriai pradėdavo nuo pradžių.
Praėjo dar koks pusmetis blaškymosi, nesuvokimo, viskas eina gera linkme, ar ne.

SOSTINĖ DAUG KĄ PAKEITĖ
Baigęs Alinos „mokyklą“, Linas pradėjo dirbti mamos kirpykloje „Alda“ vyrų kirpėju. Praėjo maždaug treji metai. Vienodas kirpimo stilius, šabloniškumas, monotonija pradėjo įgristi. Norėjosi kažko daugiau, eiti ieškojimų ir kūrybinės laisvės keliu, o tam čia nebuvo erdvės.
Apie 2000uosius metus kilo perversmas mados pasaulyje. Atsirado kitoks požiūris į ją, kilo individualumo poreikis. Žmonės nebenorėjo likti pilka mase, siekė išsiskirti iš minios. Įsikūrė privačių mokyklų ir mokymo centrų, siūlančių naujausią mokymo sistemą.
Linas išvažiavo į Vilnių, kur savo profesinius įgūdžius lavino, akiratį plėtė „Elizos“, „Femina Bona“ mokymo centruose.
„Mano išvykimas į sostinę viską pakeitė iš esmės. Čia viskas buvo kitaip. Labai daug naudos, naujos informacijos davė individualus darbas su praėjusiais metais geriausia Lietuvos kirpėja pripažinta vilniete Diana Kinderiene, taip pat Jolanta Sebastinoviene. Neišdildomą įspūdį paliko seminaras pas garsią Lietuvos meistrę stilistę, ne kartą dalyvavusią tarptautiniuose profesionalų renginiuose ir turinčią tarptautinių įvertinimų, Eleną Dudinskają, susitikimas su žinomu meistru iš Londono Ričardu Tomsonu“, – sostinės privalumus vardija Linas.

ĮKŪRĖ KIRPIMO SALONĄ
Štai tada ir gimė troškimas turėti savo kirpimo saloną. Atrodė, kad niekur kitur savęs negalėsi išreikšti taip, kaip tik privačioje erdvėje. Pasiūlymo likti dirbti Vilniuje jaunasis specialistas atsisakė. Gimtajame mieste prasidėjo ieškojimų ir svarstymų laikotarpis, trukęs apie porą metų. Iš pradžių Linui atrodė, kad laikas, atiduotas mamos kirpykloje kerpant vyrus, buvo beprasmiškas, neleidęs tobulėti. Tačiau dabar jis suvokia, kad tie metai tikrai nepraėjo veltui. Jie išmokė tikslumo, konkretumo, trumpų plaukų kirpimo technikos.
„Laiku įšokau į gerą traukinį, – kirpimo salono „Reveransas“ įkūrimą vertina Linas. – Gyvenimo permainos ir toliau sparčiai tęsiasi. Pas mus dabar lankosi įvairiausio amžiaus klientai. Visi jie ieško individualumo. Tam juos skatina mus supanti aplinka. Per televiziją vis daugiau transliuojama mados laidų, toną duoda į dienos šviesą „išlindę“ dizaineriai. Žmonės pradėjo geriau gyventi, pasivažinėjo po užsienius, patys tapo perversmo mados pasaulyje liudininkais“.

SUTUOKTINIAI PRATĘSĖ ŠEIMŲ TRADICIJĄ
Linas kirpėju tapo lyg ir netyčia, nors jo giminėje šios profesijos atstovų netrūko. Ne tik mama, bet ir tėtis buvo kirpėjas. Beje, jųdviejų pažintis prasidėjo ne kur kitur, o kirpykloje. Kirpėjo profesiją buvo įgijęs ir Lino tėvo brolis bei pusseserė. Sovietmečiu, taip pat, kaip ir tarpukario Lietuvoje, kirpėjų vyrų buvo daug daugiau negu dabar.
Besikalbant į aikštę iškilo mažytė šeimos paslaptis, kurią Linas su savo išrinktąja Donata buvo linkę nutylėti. Nors šiandien jie abu kirpėjai, suvedė juos anaiptol ne kirpykla. Donata ištekėjo visiškai jaunutė, neturėdama nei specialybės, nei darbo. Linas tapo jos pirmuoju mokytoju, atvedusiu į meno pasaulį.
Kaip ir vyrui, Donatai nė į galvą nešovė, kad jai lemta būti kirpėja. Šeimoje augo dviese su vyresne seserimi. Taip jau buvo nuspręsta, kad mamos, taip pat kirpėjos, pasekėja turėjo būti vyresnėlė Raimonda. Tačiau staiga ir labai netikėtai viskas apvirto aukštyn kojom. Donata ištekėjo pirmoji ir, pasidavusi Lino įtakai, pratęsė mamos ir vyro šeimos tradiciją.
„Vadybininkai firmų, su kurių medžiagomis mes dirbame, tokių kaip „L’OREAL“, „Goldwell“, „Framesi“, „BES“, „Z.one“, kviečia mus į seminarus, vykstančius Vilniuje ar Kaune. Jie siūlo ne tik savo medžiagas, bet ir teorinę pagalbą. Iš seminarų gausos stengiamės atsirinkti mums naudingiausius. Ieškodami naujų idėjų, lankome meno parodas, domimės dizainerių darbais, architektūra“, – dabar jau už abu pasakoja Linas, nepamiršdamas pridurti, kad jų darbas niekada neleidžia atsipalaiduoti, sustoti ir pareikalauja daug energijos bei pastangų.
Donata, be kirpėjos, įgijo ir manikiūrininkės specialybę. Tai irgi nuolatinio ieškojimo ir veržimosi į priekį išdava. Jeigu Linas šiandien užsiima plaukų priauginimu, tai kodėl Donatai savo klientėms nepriauginti nagų?

DAUG REIŠKĖ ARTIMO ŽMOGAUS PAGALBA
Už savo sėkmę Linas labiausiai dėkingas savo pirmajam mokytojui F. Marcinkui.
„Galbūt nebūčiau tapęs tuo, kuo esu, jeigu ne jis, kuris buvo ir liko man didžiausiu autoritetu. F. Marcinkus – garsus menininkas, tapytojas, karpinių knygos autorius, žurnalų „Rankdarbiai“ ir „Sodo kraitė“ leidėjas, surengęs daug autorinių parodų“, – negaili gražių žodžių savo globėjui, su kuriuo bendrauja nuo vaikystės, palaiko nuolatinį ryšį iki šiol. Šiais metais už lietuviškų rankdarbių populiarinimą F. Marcinkus apdovanotas Žemės ūkio ministerijos padėkos raštu.
Anot Lino, šis žmogus jam ne tik draugas, patarėjas, konsultantas, bet tam tikra prasme ir tėvas. Vaikinas mano, kad ir F. Marcinkaus nuopelnas, kad jo „Reveransas“ šiandien yra rimtas konkurentas 30 metų darbo stažą turinčios mamos greta esančiam salonui „Alda“.
„Šią vasarą kaip konkurentai buvome pakviesti į „Aldos“ kirpyklos 10mečio jubiliejų“, – juokiasi Linas.

UŽVALDĖ NAUJA IDĖJA
Paskutinė Lino idėja – savo kirpimo salone įrengti fotostudiją. Geriausiai pasisekę darbai bus fotografuojami ir čia pat eksponuojami. Ekspozicijos bus keičiamos, papildomos. Per laiką sukauptos nuotraukos liudys, kaip keitėsi šukuosenos, kirpimo stiliai, spalvų paletė.
Donata, mokydamasi vidurinėje mokykloje, apie penketą metų lankė fotografijos mėgėjų būrelį. Taigi su fotografija šiek tiek yra susipažinusi. Dėl šios aplinkybės Linas su Donata tikisi, kad naująją idėją jiems nebus sunku įgyvendinti.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Linas Knistautas savo įkurtame kirpimo salone.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*