Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčios parapijiečiai jau seniai susitaikė su mažumos statusu. Iki šiol jie nė karto nesulaukė rajono valdžios dėmesio, o apie pinigus ir kalbėti neverta… Savo lėšomis parapijiečiai atstato bažnyčią, kitąmet švęsiančią 100 metų jubiliejų.
Bažnyčios pirmininkas Mintautas Kiubis bei parapijiečių tarybos narė Zenta Lucienė rodo nuo prieškario išsaugotas nuotraukas, dalijasi prisiminimais. Abu įsitikinę: negali nusigręžti nuo dar jų senelių statytų maldos namų, išsižadėti tėvų įskiepyto tikėjimo. „Mūsų bočiai tiek prakaito išliejo, kol pastatė bažnyčią. Negi mes dabar savęs turime pradėti gailėtis“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovai.
NUO KAREIVIŲ PASLĖPĖ DŪMAI
Mažeikiuose evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pastatyta 1906 metais. Prieš tai šioje vietoje augo vešlus miškas. Zentos seneliai pasakojo, kaip jie rovę medžius, vežę akmenis.
Bažnyčia nebuvusi labai išpuošta, tačiau vis dėlto tai buvo savi ir mieli maldos namai, į pamaldas sutraukdavę labai daug žmonių.
Kadangi mūsų miestas yra pasienyje, čia nuo seno gyveno daug latvių bei vokiečių. Ir pamaldos buvo laikomos dviem kalbomis: iš ryto latvių, po pietų vokiečių kalbomis.
Per karą rusų kariai subombardavo bažnyčią, liko tik apgriuvusios sienos, kurioms M. Kiubis dėkingas už antrą kartą padovanotą gyvenimą.
Vyriškis pasakojo, kad, traukdamiesi iš Lietuvos, vokiečiai suėmė apie 3 tūkstančius jaunuolių, kuriuos norėję išvežti dirbti į Saksoniją. Tarp suimtųjų buvo ir Mintautas.
Anksti ryte vokiečių kareiviai jaunuolių koloną varė Laisvės gatve. Mintautas pasinaudojo degančios evangelikų liuteronų bažnyčios dūmų užsklanda ir pabėgo.
Kiek vėliau jis sužinojo, kad vyrai buvo nuvaryti į pajūrį, susodinti į laivus, turėjusius juos nuplukdyti į Vokietiją. Deja, nė vienas iš jų nebeišlipo į krantą – laivus nuskandino rusų povandeniniai laivai.
„Man bažnyčia išgelbėjo gyvybę… Aš privalau jai atsidėkoti“, – susimąstęs kalbėjo M. Kiubis.
BAŽNYČIOS REMONTAS UŽ PENSININKŲ PINIGUS
Po karo sovietinė valdžia nacionalizavo Evangelikų liuteronų bažnyčios griuvėsius ir perdavė ugniagesiams. Šie pastatą pritaikė savo reikmėms. Iš pradžių tikintieji glaudėsi baptistų maldos namuose, vėliau – pravoslavų cerkvėje. Sovietmečiu daugelis evangelikų liuteronų melstis važiuodavo į kitų rajonų ar Latvijos bažnyčias.
Prieš šešerius metus tikintieji kreipėsi į Teisingumo ministeriją, ir bažnyčia buvo jiems grąžinta. Suvokimas, kad nuo šiol bendruomenės laukia dideli darbai, nenustelbė džiaugsmo. Iš tiesų pastatas tiek išoriškai, tiek viduje buvo labai aptriušęs, reikalavo kapitalinio remonto.
„Mūsų parapijoje daugiausia senyvo amžiaus žmonės, tačiau nė vienas neatsisakė prisidėti. Sunešėme savo pinigėlius, sudėjome ir pradėjome rūpintis bažnyčios remontu.
Šešerius metus kasdien renkamės ir dirbame. Viską darome savo rankomis, tik kartą samdėme kraną, kad užkeltų bokštą. Tikriausiai pastebėjote, kad jau nemažai padarėme. Stengiamės iš visos širdies. Juk bažnyčia yra pačiame senamiesčio centre, todėl norime, kad ji būtų miesto puošmena. Į Mažeikius atvažiuoja daug svečių, todėl negalėjome ilgai laikyti taip bjauriai atrodančios bažnyčios. Ką žmonės būtų apie mūsų miestą pagalvoję?“ – kalbėjo Z. Lucienė.
Tačiau pensininkų pinigai nėra didelė paguoda bažnyčiai. Juolab artėja jubiliejus. Tikintieji norėtų šventę sutikti papuoštoje bažnyčioje. M. Kiubis ir kunigas Saulius Varanavičius buvo nuėję pas merą Vilhelmą Džiugelį. Šis parapijiečių prašymo išklausė ir pareiškė niekuo negalįs padėti – nėra pinigų.
„Dar kartą įsitikinome, kad esame dėmesio neverta mažuma. Katalikų bažnyčioms nieko negaili, o mums nedavė net dažų dėžutės. Tiesa, meras paliko šiek tiek vilties. Sakė, kad, peržiūrint biudžetą, prisimins ir mus. Reikės vėl pas jį eiti“, – pasakojo parapijos pirmininkas, pajuokavęs, jog niekada nebijojęs varstyti valdžios durų.
„NEGALIU GYVENTI BE BENDRUOMENĖS“
Z. Lucienė ir M. Kiubis – abu Mažeikiuose gimę, augę ir visą gyvenimą gyvenę latviai. Abu pensininkai. Moteris buvo mokytoja, vyriškis – prekybininkas. Z. Lucienė pasakojo, kad sovietmečiu jai nekildavę problemų dėl tikėjimo: mokykloje apie tai niekas nežinojęs, melstis važiuodavusi į Latviją. Nors buvo reikalaujama pamokų planuose įrašyti antireliginių temų, mokytoja sugebėdavo taip išsisukti, kad niekam jokių įtarimų nekildavę.
„Vieną kartą mokykloje man papriekaištavo, kad niekur nesireiškiu. Kam man to reikėjo? Visur buvau susitraukusi kaip pelytė, todėl niekam ir neužkliuvau“, – prisimena mokytoja.
Dabar Z. Lucienės gyvenimo būdas visiškai pasikeitė. Ji – aktyvi bendruomenės dalyvė. Moteris rūpinasi jaunimo auklėjimu, veda sekmadieninės mokyklos užsiėmimus.
„Sakoma, kad vaikai nemėgsta senų žmonių, o man su jais nekyla jokių problemų. Vilniuje gyvenantis brolis man priekaištauja, kad aš nerimstu ir nuolat esu užsiėmusi bažnyčios reikalais. Jo nuomone, galėčiau ten nueiti, pasimelsti ir keliauti namo. O aš negaliu gyventi be bendruomenės, man reikia tų žmonių“, – prisipažino Z. Lucienė.
ENERGIJOS UŽTENKA VISKAM
M. Kiubis – visiška Zentos priešingybė. Jis niekada nepriklausė jokiai organizacijai, tačiau visada būdavo pirmose gretose.
Energija liejosi per kraštus, atsakomybės jausmas taip pat buvo didelis. Aštuntą dešimtį baigiantis vyriškis iki šiol tiksliai planuoja laiką, nes kiekviena minutė yra užimta.
„Lengviau gyventi, kai gyveni energingai. Man kiekviena savaitė prabėga kaip viena diena. Ir visur privalau būti punktualiai – nepakenčiu vėluojančių ir netvarkingų“, – kalbėjo Mintautas.
M. Kiubio veiklos sfera labai plati: namai, vaikų kolektyviniai sodai, parapija, globotinė…
Ypač daug laiko vyriškis skiria kapinių tvarkymui. Mažeikių evangelikų liuteronų kapinėse jis tvarko daugiau nei 30 kapų, katalikų kapinėse – 3, Pikeliuose – 3. Visa tai – jam nežinomų žmonių poilsio vietos. Beje, artimųjų kapai taip pat niekada nebūna apleisti. M. Kiubis nuvyksta net į Maskvą ir Ukrainą, kur palaidoti jo giminaičiai.
„Privalome prižiūrėti kapus. Gyveno žmogus, džiaugėsi, liūdėjo, mylėjo… Negalima leisti, kad jo amžinojo poilsio vieta išnyktų. Todėl ir tvarkau man nepažįstamų žmonių kapus: raviu piktžoles, pasodinu gėlių. Žinau, kad privalau tai daryti. Ir už tai man jokios padėkos nereikia“, – sakė M. Kiubis.
Vyriškis apgailestavo, kad rajono valdžia rūšiuoja net ir mirusiuosius. Ne kartą miesto seniūno Petro Užkuro buvo prašyta, kad į evangelikų liuteronų kapines nutiestų vandentiekį. Ir visada tas pats atsakymas: nėra pinigų, nors šalia esančios katalikų kapinės turi ne tik vandentiekį, bet ir apšvietimą. Neseniai vagys pavogė daugiau nei dvidešimt kapinių tvoros stulpelių. Kadangi valdžia atsisakė padėti, M. Kiubis su pagalbininkais drožė stulpelius iš vėtros išverstų tujų ir sutvarkė tvorą.
„Visur privalo būti tvarka“, – įsitikinęs vyriškis.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
