Šisbeitauskas
Be vakar stadione vykusios šventės futbolo mėgėjams, šis savaitgalis, atrodo, bus ramus. Jokių didelių renginių nenumatoma: gal tai reiškia, kad mažeikiškiai pradeda atostogauti ir pramogų ieškos kitur – pajūryje, kurortuose ar kitose akiai ir širdžiai mielose vietose.
Taigi, viena paskutiniųjų koncertinio sezono švenčių buvo praėjusį savaitgalį Mažeikiuose vykusi dainų, muzikos ir šokių šventė „Žydėjimas“.
Kažkaip keistai tas miestas žydėjo. Tai, žinoma, tik mano nuomonė, bet panašių atsiliepimų girdėjau ne iš vieno lūpų. Skelbimuose buvo rašoma, kad pirmoji šventės diena – penktadienis – bus labiau skirta vaikams ir jaunimui, ji turėjo vykti aikštėje priešais bažnyčią. Kiek vėliau atėję į šventę nustebome, kad jokių pasirodymų skelbtoje vietoje nėra. Šalia su savo laikinaisiais kioskais stovėjo prekybininkai, lingavosi visų švenčių pagrindinis simbolis – batutai, grojo muzika… Pasirodo, tie, kurie atėjo linksmintis laiku, girdėjo ir matė, kaip visus žiūrėti šventinės programos į Kultūros centro didžiąją salę kvietė linksmuolis klounas ir jo draugas, kurio nei vardo, nei pavardės neatsimenu.
Paskui sužinojau, kad šventė po stogu buvo pakišta dėl nenuspėjamo oro, organizatoriai išsigando lietaus, kurio tą dieną taip ir nebuvo. Vienintelė tokio sumanymo priežastis galėjo būti šaltokas oras, tad šokėjams vaikams taip gal ir geriau. Beveik valandą išbuvau pustuštėje salėje. Šokėjų pasirodymai truko gana ilgai, vėliau tų žiūrovų ir daugiau susirinko.
Į šventę su vežimėliais atvykusios jaunos mamos po stogu lįsti nesiryžo, nemažai vaikų atvažiavo dviračiais, kurių neturėjo kur palikti… Nusivylę liko ir prekybininkai, kurie sakė tikėjęsi, kad viskas vyks lauke ir žmonių srautai bus nemaži.
Šeštadienį šventę sudrumstė lietus bei vėjas. Tiesa, organizatorių džiaugsmui, prieš prasidedant renginiui lietūs liovėsi, bet eiti pasižiūrėti koncerto mažeikiškiai nebesiryžo. Muzikantų, šokėjų ir dainininkų pasirodymas buvo gražus, bet atlikėjų suskaičiavau daugiau nei žiūrovų: ir tie, žiūrėdami koncertą, keikė šaltą orą.
Žinoma, dėl tokio nenusisekusio oro nieko negalima kaltinti, juk ne veltui yra sakoma, kad orai, kaip ir moterys, nenuspėjami. O gal ir antraip.
Kad moterys yra nenuspėjamos ir kartais elgiasi nepaaiškinamai, liudija viena istorija. Kaimynas savo jubiliejinį gimtadienį nusprendė švęsti restorane. Iš anksto užsakė vietas, suderino valgiaraščius, žodžiu, sutvarkė viską kaip priklauso. Svečius iš pradžių sukvietė į savo namus. Žmonės čia atnešė dovanas, jubiliatą pasveikino, truputį pasivaišino, kad drąsiau restorane būtų, šiek tiek apšilo… IR KĄ JŪS MANOT? Kai atėjo laikas vykti į pagrindinę šventės vietą, viena giminaitė poniutė susigriebė namuose palikusi svarbią puošmeną – žiedus. Reikia vykti namo ir juos užsimauti! Visi ją puolė atkalbinėti: kam tie žiedai, kas ten į juos žiūrės. Juo labiau kad vėluojama į restoraną… Viešnia griežtai atrėžė be žiedų į restoraną ji kojos nekelsianti.
Tad gerą pusvalandį visi sėdėjo ir laukė, kol jos vyras nuvažiavo į namus ir papuošalus atvežė. Tų auksiukų, matyt, labai reikėjo – net apakau, pamatęs, kad jais moteris pasipuošė visus dešimt pirštų. Na, gal nykščius paliko be puošmenos… Tada pagalvojau: kaip turi jaustis, kai ant kiekvieno piršto sukinėjasi po gelžgalį: man net valgyti jie trukdytų…
Taigi kartais moterys būna neprognozuojamos ir sunkiai suprantamos. Tikriausiai sutinkate?
Bet grįžkime į kasdienybę ir paklaidžiokime miesto gatvėmis. Naftininkų gatvėje gyvenanti mažeikiškė pasakojo, kad jų kieme vyrai nupjovė žolę. Nupjovė ir paliko. Vaikai ją išnešiojo, liaudiškai sakant, pakreikė, po visą kiemą: kliuvo šaligatviams, smėlio dėžėms, šalia esančiai automobilių saugojimo aikštelei, gėlynams. Moteris stebėjosi: anksčiau nupjautą žolę sugrėbdavo, sudėdavo į maišus ir išveždavo, o dabar ji paliekama likimo valiai. Žolė buvo vešli, tad jei jos niekas nesurinks ir ji pradės pūti, kas dėsis? Mažeikiškė gailėjosi, kad neturi grėblio: būtų pati išėjusi ir sugrėbusi, gal ir kaimynės prisidėtų. Kita vertus, kur tą žolę dėti: prie atliekų konteinerių juk negalima…
Ir dar viena tame pat kieme kilusi problema: prieš kelias savaites trys vyrai tvarkė smėlio dėžę: ją išvalė, sukasė aplink išdrabstytą smėlį. Nesvarbu, kad vienas darbininkas vos nulaikė kastuvą, žmonės džiaugėsi – galvojo: jeigu jau tvarko, tai atveš smėlio. Kur tau! Pasirodo, ir vėl galioja žolės pjovėjų veiklos principas: dirbo, kad galėtų pasakyti – padarė. Kiek ir kaip padaryta – nebe taip svarbu.
Kai jau pradėjo dėstyti savo namo gyventojų pastabas moteriškė, tai nepaleido neišsakiusi ir dar vienos: nuo Naftininkų gatvės 24 ir 26 namų fasadinės pusės jų langus užstoja daugybė medžių, kai kurie jau seni, ir juos reikėtų arba pjauti, arba bent genėti. Dėl to dar pernai kreipėsi į Savivaldybę. Žmonėms buvo pasakyta, kad tų metų lėšos tokiems darbams išeikvotos, tad viskas bus padaryta kitąmet. Manot, padarė? Netrukus tikriausiai baigsis ir šių metų limitai, o medžiai kaip temdė langus, taip ir tebetemdo.
„Miestas nebeturi jokio šeimininko, gal kyšius reikia nešti? Bet jei šeimininko nėra, neaišku net kam duoti“, – piktinosi moteris.
Dar vienas „kritiškas“ maršrutas – į miesto pagrindinį paplūdimį. Be persirengimo kabinų, ten atsirado dar vienas statinys, kiek supratau, kažkas panašaus į gelbėtojams skirtą namelį. Kol kas ant jo sienos kabo užrašas, rekomenduojantis nesimaudyti vieniems. Teks laukti, kol tame namelyje atsiras kas nors, palaikantis kompaniją išsimaudyti.
sisbeitauskas@santarve.lt
