Retas mažeikiškis medžiotojas gali pasigirti sumedžiotu vienu iš gudriausių miško žvėrių – vilku. Daugiau nei prieš dvidešimt metų vidutinio stambumo vilkę patiesęs Zigmantas Stumbra teigė: vėliau tokio žvėries pamatyti jam jau neteko.
Vilkė prarado budrumą
Tuometinis rajono Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Zigmantas Stumbra tada skaičiavo šeštus medžiotojo stažo metus. Vilkę jis sumedžiojo paskutinį 1998 metų sekmadienį Dautarų miške.
„Medžioklės su varovais metu buvo pakeltas šernų būrys, kuris pasileido pasaloje išsirikiavusių medžiotojų link. Pajutę žmones, šernai pakeitė kryptį ir išvengė kulkų, kiti žvėrys per šį varymą nepasirodė. Jau manėme, kad jis nesėkmingas. Tada ir pamačiau ugnies linija sėlinantį vilką, kuris buvo apie trisdešimt metrų nuo manęs, po egle. Žvėrį patiesiau dviem šūviais“, – apie vilkės sumedžiojimo aplinkybes pasakojo medžiotojas.
Gudrusis miško žvėris, matyt, sekė paskui šernų būrį, tikėdamasis užklupti ir sumedžioti jauną šerniuką, prarado budrumą. Todėl ir pavyko jį sumedžioti.
Tuomet „Santarvės“ kalbintas Z. Stumbra planavo vilko kailiu papuošti kambario sieną.
Vilkeną sudraskė šuo
Židikų medžiotojų būreliui daugiau nei dešimtmetį vadovavęs mažeikiškis pasakoja: vilko kailio nebėra, jis buvo išdirbtas ir paklotas kambaryje kaip kilimas, bet atvyko aplankyti anūkai, atsivežė šunį, kuris ir sudraskė trofėjų. Iš laimikio liko tik ant sienos kabanti vilko kaukolė.
„Po to taiklaus šūvio per daugiau kaip dvidešimt metų medžioklės ir vaikščiojimo miškais bei palaukėmis vilko sutikti ar pamatyti nebeteko. Iš plėšriųjų žvėrių prieš trejus metus pavyko pasigrožėti tik lūšimi. Kaip tik stovėjau ant linijos, kai ji iššoko iš miško, peršoko per kanalą ir nuskuodė savo keliais. Liko tik palydėti akimis“, – prisiminė medžiotojas.
Visas straipsnis – penktadienio laikraštyje.
