Ne viena G. Eidikytės karinės tarnybos diena prabėgo pratybų laukuose. Nuotr. iš asmeninio archyvo
22-ejų metų mažeikiškė Greta Eidikytė buvo viena pirmųjų atkurtosios šauktinių Lietuvos kariuomenės savanorė.
Mergina ir toliau tęsia tarnybą krašto apsaugos savanorių pajėgose.
Slėpė nuo artimųjų
Sprendimas atlikti karinę tarnybą, kai buvo atkurta šauktinių institucija, mažeikiškei nekilo spontaniškai – mokydamasi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje penkiolikmetė įsijungė į jaunųjų šaulių būrelio veiklą.
„Iki pilnametystės čia įgijau reikiamus pagrindus: mokėmės ir rikiuotės, ir taktikos, laikydavome ginkluotės valdymo testus ir panašiai. Vis dėlto jaunųjų šaulių veikla labiau orientuota į jaunesnio amžiaus mokinius – paauglius, tai ne kariuomenė. Kai man suėjo aštuoniolika, norėjau išbandyti save rimčiau, pajusti, ką reiškia karinė tarnyba“, – pasakojo mergina.
Toks Gretos sprendimas sulaukė įvairiausių reakcijų ir nuomonių – nuo pagyrimo, kad ji šaunuolė, iki stebėjimosi: kaip panelė gali norėti tarnauti kariuomenėje, tai nemoteriška veikla…
Apie savo sprendimą Greta tėvelių iš anksto neinformavo, užsiregistravo savarankiškai. Apie tai, kad tarnaus Lietuvos kariuomenėje, ji pasakė tik tada, kai paprašė automobilio vykti į Klaipėdą, į medicinos komisiją.
„Iš pradžių artimieji pamanė, kad aš juokauju. Patikinau, kad tai – ne juokas. Tėtis, kuris sovietų armijoje buvo tarnavęs dvejus metus, žinią priėmė ramiai, o mama labai jaudinosi. Ypač kai jau priartėjo tarnybos pradžia, mama vis kalbėjo: kam to reikia, galėjai toliau mokytis…“ – prisiminė mergina.
2015 metų liepą Greta baigė gimnaziją, o rugpjūčio pabaigoje pradėjo tarnybą uostamiesčio dragūnų batalione.
Jautėsi „žvaigždėmis“
G. Eidikytė prisipažįsta: pirmųjų dienų kariuomenėje ji net neprisimena – tiek per jas visko įvyko, tiek visur buvo lakstoma, tiek jaudulio. Prisimena, kad gavo uniformą, tuomet šauktiniai tapo žali ir paprastai nebevaikščiojo – visur ėjo rikiuote.
Sunku buvo ir tuo atžvilgiu, kad gal du mėnesius visi buvo tarsi „žvaigždės“ – tai buvo pirmasis šaukimas, kariuomenėje atkūrus šauktinių instituciją, teko duoti ne vieną interviu, netrūko televizijos dėmesio.
„Tikrąją tarnybą pajutau tik po kokių trijų savaičių, kai jau „apsišlifavome“, pamatėme, kas kur yra, tinkamai įsikūrėme kareivinėse.
Mūsų buvo devyniolika merginų, dvi – iš Mažeikių. Visos merginos gyvenome viename kambaryje, turėjome savo prausyklą, tualetą, dušus, tad sąlygos buvo idealios“, – pasakojo mažeikiškė.
Pasak Gretos Eidikytės (dešinėje), karys privalo būti pasirengęs įvairiems išbandymams. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Atskirta buvo tik buitis, o kitas gyvenimas virė kuopose, būriuose ir skyriuose, kur petys į petį merginos mokėsi ir treniravosi su vaikinais. Skyriuje buvo 11 karių, iš jų – viena mergina.
Greta neslėpė, kad iš pradžių sulaukdavo pasiūlymų: „Tu – mergina, aš tau padėsiu“. Bet tokiu atveju ji paprasčiausiai atsakydavo: „Ačiū, nereikia“. Tos pagalbos iš tikrųjų nereikėjo: nejaugi mergina negali kuprinės panešti ar bėgti kroso? O kai baigėsi bazinis kario mokymas, kai vienas su kitu susigyveno, pamatė, kas ko vertas, ir pagalbos nebesiūlė.
Tapo vyresniąja šaule
Sunkiausia buvo tarnybos pradžia ir „fizinė pusė“. Nors Greta iš anksto domėjosi, kokio pasirengimo prireiks kariuomenėje, bėgdavo tris kilometrus, darydavo atsispaudimus ir atsilenkimus, tačiau pasirengimas brandos egzaminams atėmė daug laiko ir fiziniam pasiruošimui negalėjo skirti tiek dėmesio, kiek iš tikrųjų norėjo.
„Iš tiesų daug ruoštis nebūtina – jeigu tu viso laisvalaikio nepraleidi prie kompiuterio ar lovoje, tad ir tie fiziniai normatyvai kariuomenėje nėra baisūs. Kariui programa sudaryta ne tam, kad jis augintų raumenis. Pratimą atlieki daug kartų ir atlieki iki tol, kol jį darydamas nepavargsti. Taip labiau lavinama kario ištvermė, jam svarbu nepavargti, judant su ginklu ir įveikiant tolimesnes distancijas“, – sakė mergina.
Tarnybos mėnesiai, anot Gretos, prabėgo labai greitai – atrodė, kad praėjo tik akimirkos, o jau iki jos pabaigos liko šimtas dienų. Po to rikiuotėje iš ryto vis kas nors garsiu šūksniu primindavo, kiek liko iki civilio gyvenimo…
Mergina įsitikino: kariuomenė – ne tas atvejis, kai tu esi uždarytas kaip į narvą, jeigu esi pareigingas karys, išlaikai normatyvus, neturi nuobaudų, tai praktiškai kas tris savaites trumpam gali grįžti į namus.
Mažeikiškė praėjo šaulio kursus, tapo vyresniąja šaule, tad su automatiniu šautuvu „G-36“ teko labai gerai susipažinti.
„Po tarnybos praėjo dešimt mėnesių, pailsėjau, mokiausi dantų technologo specialybės ir vėl kilo noras pajusti kariuomenės dvasią. Per tuos devynis mėnesius kariuomenėje aš daug ko išmokau praktiškai, todėl buvo gaila tai palikti, užmiršti. Pasiilgau veiksmo, todėl įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir savaitgaliais vėl rengiuosi karinę uniformą“, – sakė mergina.
Kariuomenė sutvirtina charakterį
Vardydama tarnybos pliusus, mergina išskyrė tai, kad kariuomenėje sustiprėji morališkai ir fiziškai, supranti, kad, norint išgyventi, žmogui daug nereikia. Po tarnybos pradedi ypač vertinti savo tėvus, artimuosius, o taip pat paprastus dalykus: savo kambarį, vonią, aplinką…
„Pagrindinis dalykas, kurio išmoksti kariuomenėje, – ginti savo Tėvynę. Gal ir skamba banaliai, bet tai tiesa. Čia taip pat grūdinamas charakteris – išmoksti nebijoti savęs, nugalėti sunkumus, kartu ugdomos ir tavo lyderio savybės, todėl jau moki pateikti save. Be to, tarnyba suformuoja tokią pasaulėžiūrą, kuri daug padeda ir civiliniame gyvenime, – eik ten, kur tu nori, siek tikslo.
Iki kariuomenės man gal kiek trūko pasitikėjimo savimi, dabar esu tvirtesnė“, – kalbėjo G. Eidikytė.
Merginos nuomone, apie minusus nėra ko kalbėti, tarnyboje jie tie patys, kaip ir kasdieniame gyvenime, – jeigu pats susikursi problemų, jas ir turėsi.
Tarnyba – ne baubas
Karinė tarnyba, anot merginos, neturėtų nieko bauginti – čia nėra to, ko negalėtum išmokti, niekas neduos tau nurodymų ar užduočių, kurių neįvykdytum. Gal iš pirmo karto gali ir nepavykti, nepasisekti, tačiau tu mokysiesi, darysi viską tol, kol padarysi. Ir padarysi tai automatiškai.
„Tarnybos pradžioje, kai gaudavau laisvadienių, niekam nesakiau, jog tarnauju kariuomenėje: bijojau, kad dėl kokių nors priežasčių jos nebaigsiu ir kitų akyse pasirodysiu pagyrūnė. Tačiau visos merginos sėkmingai baigėme karinę tarnybą. O štai keli vaikinai dėl sveikatos problemų jos iki galo neatliko. Bet jų ir daugiau buvo…
Įgusti atlikti rikiuotės pratimus reikėjo ne vienos valandos. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Mano artimieji ir seni pažįstami žino, kad tarnavau, o naujiems tikrai nesigiriu. Tai yra elementarus dalykas, kuris pažymėtas Konstitucijoje: kiekvienas pilietis privalo ginti savo šalį. Jeigu paklausia, atsakau trumpai: tarnavau – ir viskas“, – kalbėjo Greta.
Įdomesnės reakcijos mergina sulaukia iš draugų tėvų – vyresniems žmonėms tebėra susiformavusi nuostata, kad merginoms karinėje tarnyboje – ne vieta.
Mažeikiškės nuomone, nėra skirtumo, ar tarnybą atlieka vyras, ar moteris, – karys yra karys.
Įgūdžiai nedingsta
Apie laisvalaikį kariuomenėje mergina pasakojo: jo daugiausiai būdavo savaitgaliais – tada klasėje buvo galima ir televizorių pažiūrėti, ir kavos ramiai išsivirti…
„Dažniausias laisvalaikio užsiėmimas – išeiti į bataliono teritoriją ir bėgioti. Arba sportuoti salėje. Tai buvo geriau negu sėdėti kambaryje ant taburetės ir taip leisti laiką… Dienos metu lovoje gulinėti negali“, – sakė Greta.
Nors jau praėjo treji metai, tačiau, merginos manymu, kariuomenės suformuoti įgūdžiai išlieka visam gyvenimui – gal kai ką ir primiršti, tačiau vos užsivilktum uniformą, paimtum į rankas ginklą, atmintis sugrįžtų.
„Jeigu kiltų konfliktas, manau, kad tiesiog viską atliktum mechaniškai, – eitum ten, kur reikia, darytum tai, ką mokė, vykdytum viską, ką įsakytų“, – neabejojo savanorė.
