Su rubrika „Piliečių klubas“ „Santarvė“ vykdo projektą, skatinantį savivaldybės gyventojų, laikraščio skaitytojų ir interneto portalo lankytojų pilietinę savimonę. (Jį remia Spaudos ir radijo rėmimo fondas, paramos suma 1440 eurų.)
Kviečiame įsijungti į diskusiją, kurioje argumentus gali išsakyti įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesinio pasirengimo rajono gyventojai, analizuodami ir vertindami šių dienų svarbiausias geopolitines aktualijas, savo nuomonę pagrįsdami šalies istorijos faktais, pilietinės visuomenės vertybėmis, įgyta gyvenimiška patirtimi.
„Piliečių klubo“ diskusijoje raginame dalyvauti rajono savivaldybėje gyvenančių tautinių mažumų atstovus, bendrojo lavinimo mokyklose besimokančius vyresnio amžiaus jaunuolius, pedagogus, čia veikiančių nevyriausybinių organizacijų, vietos bendruomenių narius, visus mažeikiškius, pageidaujančius išsakyti savo nuomonę apie Lietuvoje vykstančius politinius, ekonominius, sociokultūrinius procesus, įvertinti juos Europos Sąjungos pokyčių, globalizacijos kontekste. „Piliečių klubas“ taip pat informuos apie rajono savivaldybės bendruomenėse įgyvendinamus projektus, renginius, kurių tikslas – skatinti visuomenės pilietinę savimonę, domėjimąsi savo šalies istorija, kultūra, įtvirtinti demokratijos principus, formuoti kritinį požiūrį į propagandą. Norite tapti „Santarvės“ pašnekovais, dalyvauti diskusijose, išsakyti savo nuomonę – rašykite mums į „Santarvės“ paskyrą „feisbuke“, elektroniniu paštu info@santarve.lt, skambinkite telefonu 98 260.
Artėjančios Kalėdos skatina mus tapti dosniais. Ne vienas įsijungiame į įvairias labdaros muges, savanorystės, aukojimo, gerumo akcijas. Neatsitiktinai mūsų projektas pradedamas interviu apie savanorystę. Savo patirtimi, pastebėjimais pasidalijo tokią patirtį turinti mažeikiškė Vilija Plungytė.
*****
Vilija Irane kalnuose su draugu iraniečiu ir dviem kolegėmis – savanorėmis iš Vokietijos. Asmeninio albumo nuotr.
Mažeikiškė Vilija Plungytė neseniai grįžo iš Armėnijos – ten metus savanoriavo padėdama leukemija sergantiems vaikams. Pasiryžimą išvykti, pasak merginos, lėmė didelis pomėgis keliauti ir noras pažinti kitas kultūras.
Iš Mažeikių kilusi Vilija jau dešimt metų nebegyvena gimtajame mieste – Vilniaus universitete baigusi komunikacijos studijas, metus savanoriavusi, šiuo metu ji ateitį ir planus sieja su šiuo miestu. Neseniai grįžusi į Lietuvą, ji džiaugiasi savanorystės patirtimi ir teigia, jog kartais tereikia išeiti iš savo „komforto zonos“ ir nebijoti neužtikrintumo, tam, kad galėtum tobulėti ir geriau pažinti kitus žmones bei save patį.
– Papasakok, kuo gyveni dabar, grįžusi į Lietuvą? Kokių turi planų?
– Šiuo metu pamažu grįžtu į lietuvišką realybę ir gyvenimą. Grįžusi aplankiau gimines, susitikau su artimiausiais draugais. Buvau labai pasiilgusi kultūrinių renginių, todėl skyriau laiko koncertams, parodoms… Svajonių turiu daug, taip pat ir planų, bet garsiai neįvardinsiu, nes gali neišsipildyti (šypsosi).
Taip pat ir pomėgių turiu įvairių, bet turbūt didžiausias yra tas, kuris paskatino savanoriauti – pomėgis keliauti.
– Kas paskatino vykti savanoriauti į Armėniją? Kodėl pasirinkai būtent šią šalį?
– Visada planavau ir norėjau vykti savanoriauti, bet vis neatradau tam laiko – studijos, darbai… Kol galiausiai nusprendžiau – dabar arba niekada.
Armėniją pasirinkau atsitiktinai. Norėjosi mažiau žinomos šalies, kuri būtų kitokia nei Lietuva. Sužinojau apie projektą Armėnijoje ir pagalvojau – kodėl gi ne? Atrodė įdomus, nepažintas kraštas. Nepasigailėjau.
– Kokia buvo tavo savanoriška veikla?
– Dirbau organizacijoje, remiančioje vaikus, sergančius leukemija. Buvau atsakinga už renginių, skirtų vaikams, organizavimą, viešinimą, rėmėjų paiešką, taip pat ligoninėje organizavau laisvalaikį vaikams ir pan. Tiesiog stengėmės, kad vaikų gyvenimas ligoninėje būtų įdomus, kad jie užsimirštų ir gautų reikiamą paramą, vaistus, kurių negali įpirkti.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti?
– Sunkumai buvo dvejopi. Galima išskirti profesinius, pavyzdžiui, kalbos barjeras, nes armėnai labai sunkiai bendrauja angliškai; taip pat kultūriniai skirtumai: pietietiškas požiūris į darbus ir laiką, tai, kad jie visur vėluoja ir pan. Tai – elementarūs dalykai, apie kuriuos tu žinai jau prieš išvykdamas, tačiau, kai su tuo susiduri kiekvieną dieną, jie pradeda erzinti.
O morališkai būdavo sunku susitaikyti su vaikų netektimis, nes kai kurie vaikai prie mūsų prisirišdavo ir labai džiaugdavosi, kad mes jiems skiriame dėmesio, todėl, kai kažkas mirdavo, būdavo sunku, ypač tik pradėjus savanoriauti.
– Kas labiausiai įsiminė iš šio laikotarpio? Ar išsipildė lūkesčiai?
– Prieš išvažiuodama nekėliau sau labai didelių tikslų, nesiekiau pakeisti pasaulio. Žinojau, kur važiuoju ir ko reikėtų tikėtis, todėl nusivylusi tikrai nesu. Važiavau siekdama permąstyti savo vidinį pasaulį, pakeliauti, pažinti kitas kultūras.
Labai prasiplėtė kultūrinis akiratis. Iki tol, atrodo, buvau tolerantiška, bet savanoriaudama tapau dar tolerantiškesne kitokioms kultūroms ir religijoms. Be to, kelionės po Armėniją, Gruziją, Abchaziją leido permąstyti ir suprasti ir mūsų, kaip posovietinės šalies, istorinį kontekstą bei santykius su kitomis valstybėmis.
– Galbūt savanoriaudama turėjai įdomių pažinčių? Kokie yra armėnai?
– Visos pažintys savaip įdomios. Buvo įdomu susipažinti su armėnais ir iraniečiais, kurių, beje, nemažai gyvena Jerevane.
Armėnai draugiški, labai svetingi, vaišingi. Mėgsta kviesti į svečius, kalbėti apie šeimą, vaikus… Lyginant su lietuviais, jie gerokai konservatyvesni ir netgi, sakyčiau, tuo didžiuojasi. Vyrai rodo daug dėmesio merginoms, tokie truputėlį ,,mačo“, kas europietėms yra neįprasta ir dažniausiai kelia tik šypseną.
– Kas įsiminė iš kelionių po Armėniją?
– Teko tikrai nemažai pakeliauti ne tik Armėnijoje, bet ir Gruzijoje. Armėnijoje labai graži gamta, kalnai. Mes į juos labai dažnai važiuodavome, tai buvo nesunku – 30 min. nuo miesto ir tu jau kalnuose.
Armėnijoje labai daug bažnyčių ir vienuolynų, tai – pagrindinės lankytinos vietos. Kiekvienas (net ir mažiausias) miestelis turi bažnyčią ar net keletą jų, kai kur bažnyčios pastatytos tiesiog kalnuose.
– Ar kitiems siūlytum savanoriauti?
– Siūlyčiau, jeigu įdomios naujos patirtys, negąsdina neužtikrintumas. Vis dėlto patarčiau išsirinkti projektą, kuris atitiktų besiruošiančiojo savanoriauti pomėgius, nes sutikau savanorių, kurie buvo labai nusivylę projektu arba kultūriniai skirtumai, su kuriais jie susidūrė, šiems savanoriams buvo tiesiog per dideli. Bet tai nereiškia, kad jie nepatobulėjo. Juk kartais išėjimas iš savo komforto zonos labiausiai veda tave į priekį.
O savanoriavimas, nors dažniausiai Europos Sąjunga deklaruoja kitaip, iš tiesų yra ne tik pagalba kitiems, bet ir savanorio asmenybės augimas ir tarpkultūrinis pažinimas.
– Didžiausias tavo pomėgis – keliauti. Kokias šalis dar svajoji aplankyti?
– Turbūt, jeigu užsimerkusi durčiau į žemėlapį, į tą šalį ir keliaučiau. Išimčių nėra (šypsosi).
Tiesa, Indija patenka į tų šalių penketuką, kurias labiausiai norėčiau aplankyti. Bet ši kelionė atidėta ateičiai, nes ši šalis didelė ir labai nevienalytė, todėl norėčiau jai skirti kuo daugiau laiko.
– Ar dažnai grįžti į gimtąjį miestą – Mažeikius?
– Grįžtu kartais – vasarą dažniau, žiemą rečiau. Sakykime, vieną kartą per kelis mėnesius. Grįžtu pas mamą, kartais susitinku su keliais draugais…
Gyvenant Mažeikiuose, visada patiko popamokinė veikla. Labai daug laiko praleidau su ,,Jaunųjų žurnalistų“ mokykla. Lankydama ją, turėjau galimybę „įkišti nosį“ ir susipažinti su darbu radijuje, laikraštyje. Tai turėjo šiek tiek įtakos ir mano studijų pasirinkimui.
