Mažeikiškio kelias – nuo Lietuvos kariuomenės ulonų pulko iki Berlyno

Kazimieras Spalvys – Kunigaikštienės Birutės ulonų pulko raitelis. Nuotr. iš šeimos archyvo

Tarnyba Kunigaikštienės Birutės ulonų pulke buvusi griežta, nelengva, tačiau čia dėmesys buvo skiriamas kiekvienam eiliniam raiteliui, – tokie mažeikiškio Algirdo Spalvio tėvo prisiminimai apie tarnybą tarpukario Lietuvos kariuomenėje.
Šiuo metu sostinėje gyvenantis kraštietis sutiko pasidalyti savo tėvo – Lietuvos kariuomenės savanorio Kazimiero Spalvio prisiminimų fragmentais.

Išėjo savanoriu

1928-aisiais į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę savanoriu išėjęs 18-metis mažeikiškis Kazimieras Spalvys pateko į Alytuje dislokuotą kavaleristų pulką.
Tuo metu atranka į ulonus buvusi griežta – daug ką lėmė net į kavaleristus norinčio patekti jaunuolio ūgis, jis turėjęs būti aukštas, tiesus. Būti kavaleristu buvę didžiulė garbė.
„Tėvas pasakojęs, kad tuo metu už kavaleristus buvo atsakingas būsimasis generolas, tuo metu pulkininkas Povilas Plechavičius, kuris buvo labai griežtas ir disciplinuotas kaip vadovas.
Kiekvieną dieną rikiuotėje su žirgais buvo tikrinimai, pats Povilas Plechavičius apeidavęs rikiuotę, prie kiekvieno ulono prieidavęs ir pasiteiraudavęs apie tarnybą“, – „Santarvei“ pasakojo K. Spalvio sūnus Algirdas.
Išskirtinis generolo bruožas buvo tai, kad P. Plechavičius nė vieno kario niekada nebardavo patikrinimo metu, nors pastarasis ir būdavo gal kiek netvarkingas. Už tai pylos gaudavęs to būrio vyresnysis, kadangi P. Plechavičius buvo baigęs kazokų kavalerijos mokslus, tai ir pulko kavaleristai privalėjo būti gerai pasiruošę.

Veiklos kavaleristams netrūko

Pusantrų metų kavaleristu tarnavęs mažeikiškis sūnui pasakojo, kad drausmė pulke buvo griežta, tačiau maitino gerai, o ir dėmesys buvo skiriamas kiekvienam raiteliui.
„Dienas kavaleristai dažnai pradėdavo kaip tikri džigitai: nuolat vykdavo jojimo varžybos su kliūtimis, su akrobatiniais šuoliais ir veiksmais. Veiksmai buvo suderinti su kardo valdymo technika ir viskas imituojama lyg mūšio metu, jau nekalbant apie raitelio laikymąsi balne“, – perpasakojo tėvo prisiminimus A. Spalvys.
Jis tvirtino, kad dar ir dabar įdomiausia jam skaityti tėvo karinį bilietą. Išduotame jau tuo metu, kai sovietai okupavo Lietuvą, dokumente yra įrašyta, kad Kazimieras Spalvys tarnavo P. Plechavičiaus gaujose, o už tai, kad į kariuomenę stojo savanoriu, buvo pavadintas „banditu“.

Apie karo baisumus nekalbėjo

Antrojo pasaulinio karo metais, po to, kai vokiečiai pasitraukė, o sovietų armija įžengė į Mažeikių rajoną, K. Spalvys buvo mobilizuotas – paimtas į šios armijos gretas ir net dalyvavo mūšiuose dėl Berlyno.
„Kaip tėtį verkdami išlydėjome į sovietų kariuomenę, prisimenu, lyg tai būtų vykę neseniai: aš, tuo metu septynmetis, ir mama, kuri laikė mažesnį broliuką ant rankų… Nuo karo baisumų mes buvome iš miesto pasitraukę pas senelius į Bukančius. Visiškai netoli tėvo gimtosios sodybos buvo ir generolo Povilo Plechavičiaus gimtinė“, – pasakojo mūsų kraštietis.
Apie Antrojo pasaulinio karo baisumus K. Spalvys sūnui daug nepasakojo, tik išskyrė vieną epizodą, kuriuo parodė, kokius nemalonius pėdsakus palikdavę sovietiniai kariai.
Užėmę Berlyną sovietų armijos kariai buvo išvargę ir alkani, tačiau karininkai jiems buvo uždraudę valgyti tai, kas palikta vokiečių, nes maistas galėjo būti užnuodytas.
K. Spalvys prisiminė, kad, užėjus į miesto gyventojų namus, dažnai pasitikdavo toks vaizdas: atrodė, jog gyventojai ką tik iš čia pasitraukė, nes ant stalo – lėkštės, stalo įrankiai, grindys – išblizgintos, lovos – paklotos. O ant tos švarios lovos – ekskrementų krūva… Tai reiškia, kad čia jau pabuvojo sovietų armijos kariai.
K. Spalvys vis prisimindavo, kokia buvo sunki kareivių padėtis 1945 metų žiemą – sovietų karius taip prastai maitino, kad neretai tekdavo eiti prie lauko virtuvės ir išsikasti iš po sniego bulvių lupenas, kurias vėliau suvalgydavo.

Kelias gimtinėn užtruko

Grįžimas iš Vokietijos gerokai vėlavo – nors mažeikiškis, kaip ir visi kariai, surinko lauktuves gimtinėn, jau sulipo į ešelonus ir pajudėjo, kelionė užsitęsė – traukinys vis pūškavo ir pūškavo tolyn, o Lietuvos taip ir nesimatė.
Tik po kurio laiko karininkai liepė išmesti lauktuves, esą kareivių laukia tokia šalis, kur brangių daiktų bus dar daugiau… Taip ir paaiškėjo, kad ešelonas buvo nukreiptas į Japoniją, kur karas vis dar vyko. Laimei, kelyje karius pasiekė žinia, kad japonai kapituliavo, tad po kurio laiko K. Spalvys grįžo į Lietuvą.
Pasak A. Spalvio, neramūs buvo ir pokario laikai – šeimą norėjo ištremti į Sibirą, tačiau išgelbėjo tai, kad tėvas buvo demobilizuotas sovietų karys. Trėmimus vykdžiusiems pareigūnams buvo aiškiai pasakyta – „Atstokite nuo Spalvio.“

Padėjo bendradarbiams

Šeima gyveno senamiestyje esančioje J. Basanavičiaus gatvėje, K. Spalvys dirbo šaltkalviu remontininku Mažeikių autotransporto įmonėje iki išeinant į pensiją.
Tačiau ir būdamas pensininku, mažeikiškis vis skubėjo į pagalbą buvusiems bendradarbiams. Apie tai 1971 metais rašė rajono laikraštis „Pergalės vėliava“: „Nors ir pensininkas, Kazimieras Spalvys, iš jaunų dienų pamėgęs kalvio amatą, negali ir dabar, senatvėje, sėdėti be darbo. Jis padeda Mažeikių autotransporto įmonės remontininkams „gydyti“ mašinų gedimus.“
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulonas ir sovietų armijos karys mirė 1994 metais, eidamas 85-uosius metus.


3 Atsakymai į “Mažeikiškio kelias – nuo Lietuvos kariuomenės ulonų pulko iki Berlyno”

  1. Algimantas Nagys parašė:

    Dėkojame Algirdui už puikų straipsnį.Tik geri prisiminimai apie Jūsų Tėvelius,tris metus buvome kaimynai. Jūsų tėveliai padėjo mums auginti sūnų Marių,Tirkšlių kapinėse aplankome Tėvelių kapus,gaila,kad taip greitai bėga laikas.Nuoširdžiausi linkėjimai Tavo,Algirdai ir Liongino šeimoms.Staselė ir Algimantas Nagiai

  2. Birute parašė:

    Idomus prisiminimai seimai! Buvo sunkus laikai!

  3. Skaitytojas parašė:

    Aciu uz straipsni! Idomu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto