Mažeikiškio kolekcijoje – nuo sąsiuvinio iki traktoriaus

Pasak Gedemino Januškos, tam, kad visi surinkti kolekcijos daiktai būtų tinkamai eksponuojami, trūksta vietos.

„Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“, – tokie Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus žodžiai ateina į galvą, kai apsilankai Kukiuose ir ne tik pamatai daiktus iš Gedemino Januškos kolekcijos, bet ir išklausai jo pasakojimus apie šių daiktų istorijas.

Sudomino kariuomenės pokytis

Kaip prisipažįsta kolekcininkas, domėjimasis Lietuvos istorija, reliktais tęsiasi jau apie penkiolika metų – jis prasidėjo po vieno įvykio su žmonos seneliu, kuris buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas.
Pasakodamas apie Lietuvos kariuomenę, senolis parodė du vertingus albumus, kurie sukėlė susidomėjimą ir klausimą: kodėl dabar neturime tokios kariuomenės, kuri buvo tarpukariu? Joje tarnavo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių karių, buvo 17 generolų, kariuomenė turėjo savo tankus, aviaciją, buvo puikiai materialiai aprūpinta ir drausminga.
„Turiu dvi nuotraukas, kurios atspaustos ant drobės ir kurias skiria tik vienuolika metų. Vienoje jų – 1918–1919 metų Lietuvos kariai savanoriai: vaikinukai iš kaimo, apsirengę tuo, ką turėjo, rusiški ir vokiški šautuvai, kita – 1931 metų kariai: uniformos, karininkai, šiuolaikinė ginkluotė. Vaikystėje ir jaunystėje domėjausi senovės graikų ir romėnų istorija, o čia kilo klausimas: kaip per tokį trumpą laiką tarpukario Lietuvoje įvyko tokie Lietuvos kariuomenės pokyčiai?“ – kalbėjo G. Januška.
Tada suprato: norint atsakyti į šį klausimą, reikia domėjimąsi pradėti nuo paprasčiausių to laikmečio daiktų. Po to sekė susitikimai su istorikais ir archeologais, tai įtraukė. Taip po truputį prasidėjo kolekcionavimas.

Eksponatai nebetelpa

Kadangi mažeikiškis yra profesionalus fotografas, baigęs Vilniaus fotografijos technikos mokyklą, tai ir kolekcija prasidėjo nuo fotoaparatų, kurių dabar yra apie du šimtai, vienas iš pirmųjų – vokiškas 1936 metų fotoaparatas „Leica“. Po to, pasak kolekcininko, prasidėjo gilinimasis, to laikmečio daiktų rinkimas, ir paaiškėjo, kad jau reikia kažkaip konkretizuotis, imtis vienos krypties, nes eksponatai paprasčiausiai jau netelpa į šiuo metu esančias tris ekspozicijas.

Savo vietą kolekcijoje rado ir 1936 metų traktorius „Fordson“.

„Aišku, visko nesurinksi, bet, norint parodyti mūsų Lietuvos praeitį, turi surinkti daiktus iš įvairių gyvenimo sričių: kaip ir kuo tuo metu gyveno, kuo domėjosi, kokią muziką mėgo ir panašiai mūsų tauta – nuo sąsiuvinių, laikraščių, knygų iki degtukų ir portsigarų. Būtina visą savo kolekciją sukataloguoti, tačiau paprasčiausiai darbas veja darbą ir tam trūksta laiko“, – pasakojo kolekcininkas.
Pašnekovas žino, kur yra koks daiktas, – parsivežęs jo nepadeda, o studijuoja daikto praeitį, paskirtį ir kilmę. Dalį tarpukario reliktų galima aptikti Latvijoje ir Estijoje – šios tautos buvo turtingesnės už lietuvius, nes pas juos gyveno vokiečių baronai.

Išskyrė keturis naikinimo vajus

Kolekcininkas pažymėjo, kad mūsų tautos kultūra buvo naikinama keturis kartus – 1940 metais, įvykus sovietų okupacijai, ir pokario laikotarpiais, kai žmonės, genami baimės, kad gali būti ištremti ar kitaip nukentėti nuo sovietų, degino nuotraukas, uniformas ir dar daug tarpukario daiktų, todėl dabar ypač sunku rasti autentiškų to laikmečio dalykų ir dokumentų.
Trečią kartą kultūra buvo naikinama atėjus melioracijos vajui. Vienkiemiai, kurių gyventojai dar turėjo autentiškų daiktų, buvo „nušluojami“ kartu su jais į duobes ir užverčiami.
Ketvirtas naikinimo vajus vyko po 1990 metų, kai, atsiradus metalo supirktuvėms, į jas buvo nešami geri, senoviniai daiktai, juos žmonės pakeisdavo, pirkdami kiniškus blizgučius. Iš tokių metalo supirktuvių kolekcininkas įsigijo ne vieną daiktą, kurio niekam nereikėjo. Tarp jų virdulius („samovarus“), lygintuvus, dauguma jų buvo dar menantys Rusijos caro laikus.
Daugiausia eksponatų G. Januška vykdavo ir vyksta ieškoti į Latviją. Žmonės jų atneša itin retai, taip pat daug daiktų pirkta iš kitų kolekcininkų. Mažeikiškis savo daiktus parduoda itin retai ir tik tuo atveju, jeigu jų turi bent du vienodus.

Įdomiausia vyrams – karių kasdienybė

Labiausiai į svečius atvykusius vyrus traukia karinis kampelis, prie kurio jie gerokai užgaišta: čia kabo 1943 metų vokiečių Europos žemėlapis, kalnų jėgėrių įranga ir kuprinė, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivio ir sovietų kareivio kuprinės, dujokaukės dėžė, tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų laikų šalmai, gertuvės, diržas, vokiškas odinis paltas, kepurės, pilotės ir kiti karių buities daiktai. Pasak kolekcininko, karo laikų eksponatų gauti sunku. Nuperki, kad ir neoriginalų, tačiau tų metų atitikmenį, svarbu, kad žmonės žinotų, kaip tai atrodė.

Mažeikiškio kolekcijoje Kukiuose – nuo sąsiuvinių iki vežimaičių.

Toje pat ekspozicijoje – ir senoviniai buities daiktai: pirmoji švediška žoliapjovė ir 1900 metų skrynia, su kuria mūsų tautiečiai grįždavo iš JAV užsidirbę pinigų, lagaminai, su kuriais iš Sibiro grįždavo tremtiniai, caro laikų žibalinės lempos, tarpukario kalendoriai ir sąsiuviniai, pats pirmasis Sovietų Sąjungos 1948 metų televizorius, „VEF“ ir kiti radijo imtuvai – jie pagaminti prieš penkis–šešis dešimtmečius, žmonės juos išmesdavo ir nepagalvodavo, kad ateityje jie bus vertingi.

Aplanko svečiai

Lankytojų knygoje – tik geriausi čia apsilankančių lietuvių ir svečių iš Rusijos, Vokietijos, Ukrainos, Čekijos, kitų užsienio šalių atsiliepimai. Kukiuose yra lankęsis ir profesorius iš tolimosios Japonijos.
„Žmonės vienas iš kito sužino apie čia esančias ekspozicijas. Kas įdomiausia lankytojams? Net negaliu pasakyti – kiekvienas sustoja prie tos srities eksponatų, kurie jį labiausiai domina. Neretai matau: kas domisi literatūra, varto tarpukario Lietuvos laikraščius, žurnalus, knygas. Argi ne įdomi 1933 metų Mažeikių policijos pareigūnų bendra nuotrauka ir žurnalas „Policija“, kuriame detaliai aprašomos ir iliustruojamos Židikuose nuo banditų rankos žuvusio mūsų rajono policininko Juozo Gelumbausko žūties aplinkybės“, – mintimis dalijasi G. Januška.
Įdomu prisiliesti prie carinės Rusijos valdininko paso, vokiečių Antrojo pasaulinio karo laikų tankų divizijos „Viking“ tankisto karinio bilieto, Pirmojo pasaulinio karo laikų lietuvio paso, pavartyti Lietuvos Respublikos užsienio pasą, kuriame įspaustos vizos rodo, po kurias šalis tuo metu mūsų tautiečiai keliaudavo.
Ne vieną svečią sudomina ir sukaupta didelė istorinių fotografijų, retušuotų ir perkeltų ant drobės, kolekcija: jose atsispindi tarpukario Lietuvos žmonių buitis, kasdienybė, Lietuvos kariuomenės istoriniai momentai.

Nuo praeities nepabėgsime

Ekspozicijose yra ir sovietų Lietuvos kampelis. Pasak kolekcininko, nuo praeities mes nepabėgsime, toks laikotarpis buvo. O ir šį laikotarpį menančių daiktų dabar rasti sunkoka – pabandykite aptikti odekoloną „Krasnaja Moskva“, cigarečių „Kosmos“ pakelį ar lietuvišką magnetofoną „Elfa“. O mažeikiškio kolekcijoje šie reliktai yra.
Ekspozicijoje yra ir stambesnių daiktų: senoviniai dviračiai, 1900 metų originalus karieta-fajetonas, kurį kolekcininkui pavyko įsigyti Rygoje, 1922 metų ir tarpukario laikų vaikiški vežimėliai, vežimaičiai iš Lietuvos ir Švedijos, 1936 metų gamybos „Fordson“ traktorius, kurį žmonės aptiko po šienu.

„Be svajonės negyvena nė vienas kolekcininkas, tą patį galima pasakyti ir apie mane. Svajoju nusipirkti tarpukariu mūsų šalyje važinėjusį 1936 metų laidos automobilį „Mercedes“. Tai būtų vienas iš rimčiausių pirkinių. Taip pat norėčiau įsigyti tų laikų lietuvio kario uniformą, kuri atitiktų originalą. Dabar tikrų tokio pobūdžio daiktų yra labai mažai ir jie labai brangūs, dažniausiai nusėdę privačiose kolekcijose, o ir manęs paties pigūs daiktai jau nebedomina“, – po ekskursijos po ekspozicijas kalbėjo kolekcininkas G. Januška.
Autoriaus nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*