Mažeikiškio laisvalaikis – bėgimas
Vidas STANKUS
Bėgikas Šarūnas Vaitkus pirmą kartą dalyvavo 109 kilometrų bekelės bėgime „Vilnius Trail Run“.
Ilgų nuotolių bekelės bėgimuose dalyvaujantis mažeikiškis pažymi, kad svarbiausias dalykas ruošiantis šioms varžyboms – asmeninė motyvacija. Dar reikia ir kalniukų, nes jie yra viena iš išskirtinių bekelės bėgimų dalių.
Pasigenda kalnuotos vietovės
Bekelės bėgimo „Vilnius Trail Run“ dalyviai galėjo pasirinkti įveikti arba visą trasą, arba jos dalis. Mažeikiškis buvo tarp 58 bėgikų, pasirinkusių bėgti visą trasą. Tokiam atstumui nubėgti buvo skirta 20 valandų.
Bėgimas prasidėjo Kalnų parke, po to dalyviai bėgo į Belmontą ir taip apibėgo visą Vilnių. Trasa driekėsi ne tik vaizdingiausiomis sostinės vietomis, bet ir tiesiog gatvėmis, o finišavo Kalnų parke.
„Mažeikiuose mes praktiškai neturime kalniukų. Juodpelkio parke esančios aukščiausios kalvelės atstumas nuo papėdės iki viršūnės yra 12 metrų, o Vilniuje teko įveikti ir 80, ir 100 metrų pakilimus. O per visą maršrutą bendras pakilimas buvo 2500 metrų. Tai yra tiek, kiek būtų 60 kartų mūsų Juodpelkio parke įbėgus į visus penkis kalnelius“, – pasakojo bėgikas.
Visa trasa buvo pažymėta, maršrutą dalyviai buvai įdiegę telefonuose arba laikrodžiuose. Kas 12 kilometrų buvo stotelės, kur buvo galima atsigerti, užkąsti. Vienoje iš stotelių bėgikai, jei reikėjo, galėjo persiauti sportinius batelius ar persirengti.
Sportininkus buvo galima suskirstyti į dvi grupes: vieni siekė trasą įveikti kuo greičiau, kiti – iš viso ją įveikti. Mažeikiškis sau buvo išsikėlęs tikslą trasą įveikti greičiau nei per 12 valandų ir 15 minučių. Prieš metus tokiu laiku jis nubėgo 100 km trasą kaimo keliukais iš Mažeikių į Rietavą, todėl sostinėje norėjo šį laiką pagerinti. Tikslą Šarūnui pasiekti pavyko: sostinėje trasą, kuri buvo kiek ilgesnė, jis nubėgo per dvylika su puse valandos.
Į trasą – nuo sofos
Bėgimo metu buvo keturi laipsniai šilumos ir visą laiką lijo, tad bėgti buvo nei karšta, nei šalta. Trasą bėgikas įveikė su plento bėgimui skirtais sportiniais bateliais lygiu padu, todėl teko ir vieną kartą griūti ant šono, ir ropoti per tešlynus, ir slysti, kabintis rankomis už šakų.
Savo pasirodymą bekelės bėgime Š. Vaitkus įvertino labai gerai – iš 58 dalyvių jis užėmė 12 vietą. Vienuolika bėgikų net nebaigė distancijos. O juk čia varžėsi ir tie, kurie bėgioja kelis dešimtmečius.
„Viduryje bėgimo aplanko mintys „ką aš čia darau, kam to reikia“, tačiau, kai finišuoju, apkabinu žmoną, užplūsta toks džiaugsmas. Tada pasėdi, atsigeri, užkandi ir jau galutinai atsikvepi. Ir visa tai įveikus svarbiausia – ne medalis ir ne rėmėjų įsteigtos dovanos, kurias gauni, o tai, kad save išbandei ir tą išbandymą įveikei. Aišku, po to reikėjo dviejų dienų poilsio, bet jau trečią dieną išbėgau kelis kilometrus, o per tą savaitę po „Vilnius Trail Run“ įveikiau 45 kilometrus“, – sakė 36-erių metų mažeikiškis.
Pasak Š. Vaitkaus, bėgioti jis pradėjo „prieš trejus metus, pakilęs nuo sofos“. Būdavo, kad kiekviena šventė pridėdavo po kilogramą kūno svorio ir jis nekrito.
Pašnekovas prisiminė: pirmieji vieno rato bėgimai aplink Juodpelkio parką buvo labai sunkūs: ir oro trūkdavo, ir plaučiai, atrodo, tuoj išlips lauk. Ilgainiui treniruojantis bėgti palengvėjo. Pašnekovas ėmė didinti nubėgamus atstumus, atsirado malonumas bėgioti.
Treniruočių vieta – kalnas
Yra tokia bėgikų, ėjikų, dviratininkų ir sporto šakas propaguojančių žmonių naudojama programėlė „Strava“, kuri viską apskaičiuoja. Jos duomenimis, mažeikiškis 2024 metais nubėgo 2026 kilometrus, 8 kartus bėgo maratoną. Pernai – 2500 kilometrus, o per penkis šių metų mėnesius Šarūnas jau įveikė 1400 kilometrų.
Kai ruošiasi bekelės bėgimui, Š. Vaitkus, norėdamas įveikti trisdešimties kilometrų bėgimus į kalną, nubėga prie kalno, esančio šalia buvusio „Aitvaro“ malūno, ir čia 80 kartų bėga aukštyn–žemyn. Anot jo, praeivių reakcijos yra skirtingos – vieni šypsosi, kiti pakalbina, treti šiaip pašnairuoja lyg į keistuolį.
Neseniai būrys bėgimo klubo „Penki kalnai“, kuriam priklauso ir Š. Vaitkus, narių dalyvavo Rygos maratone. Besiruošdama bėgikų kompanija dažniausiai bėgiojo Kušlėnų karjero, geležinio tilto link ir grįždavo į miestą per sodininkų bendrijas. Šiose vietose graži gamta, miško takeliai, automobilių judėjimas menkas, tad bėgti – vienas malonumas. Išbėgus iš senamiesčio, susidaro apie 20 kilometrų.
„Ilgas distancijas įdomiau bėgti su kompanija, tada ir bėgi lėčiau, ir pakalbėti galima, žmonės išsiskirsto ir nereikia sekti minios. Treniruotėse dažniausiai bėgu su muzika ausinėse, o varžybose ne – reikia sekti trasą, privalai girdėti, ar kitas bėgikas iš galo neatbėga, gal reikia praleisti ir panašiai“, – sakė mažeikiškis.
Bėgimai – vienas po kito
Mažeikiškis džiaugiasi labai gerai organizuojamais bekelės „Stirnų“ bėgimais Latvijoje. Pernai malonu buvo bėgti drauge su dviem tūkstančiais dalyvių įžymiuosiuose Akmenės karjeruose, birželį numatytas 80 km bėgimas iš Kernavės į Vilnių.
Pasak Š. Vaitkaus, ruošiantis ilgesniems bėgimams per savaitę būtina nubėgti 80–120 kilometrų ir svarbu bėgti kalvotomis vietovėmis. Kadangi pašnekovas turi sodybą Užlieknėje, po apsilankymo joje neretai Šarūnas parbėga į namus Mažeikiuose.
Mažeikiškis taip pat yra numatęs dalyvauti Latvijoje Gaujos nacionaliniame parke organizuojamame 90 km bekelės bėgime. Jis akcentavo, kad su bėgimu susijusių renginių tikrai netrūksta, ypač šiltuoju metų laiku. Pavyzdžiui, šeštadienį bėgimas vyko Telšiuose, sekmadienį – Mažeikiuose, kitą savaitę – Akmenėje. Kitaip tariant, kur kokiame miestelyje vyksta šventė, ten ir bėgimas.
Artimiausiu metu Š. Vaitkus planuoja dalyvauti neįprasto formato bėgime Telšiuose prie Germanto ežero. Čia jis vyksta iki tol, kol lieka nors vienas dalyvis: 6,7 km ratą turi įveikti per valandą, po valandos vėl stoji į startą, vėl privalai įveikti ratą, ir taip ratas po rato. Lietuvoje šio bėgimo nugalėtojas bėgo 36 valandas, pasaulyje šio bėgimo rekordas – 100 valandų, o mažeikiškis yra pasiryžęs bėgti ir renginyje išsilaikyti 10–12 valandų. Tai jam bus kaip pasirengimas bėgimui Kernavėje ir pabuvimas tarp bendraminčių bėgikų.
Yra pliusų ir minusų
Kalbėdamas apie tai, ko reikia, norint pradėti bėgioti, mažeikiškis bėgikas išskyrė tik vieną dalyką – norą. Iš pradžių užtenka paprastų sportinių batelių ir treningų. Nieko blogo bėgti lėčiau, jei norisi – sustoti, paeiti. Bėgimas neturi būti sunkumas, jis turi teikti malonumą. Po gero mėnesio tai jau nebebus kančia, norėsis ir pačiam išbėgti į parką ar į pavenčių takelį.
Šarūno šeima į šį pomėgį žiūri teigiamai. Gal tik kiek lieka nuskriausta laiko prasme, bet ir tai bėgikas suderina: vaikus nuveža į treniruotes, kol jie jose, tą valandą ar pusantros nevažiuoja namo, o pabėgioja.
„Bėgimo pliusai – bendruomeniškumas su kitais bėgikais, daug geresnė savijauta, kadangi bėgioji visus metus, užsigrūdini, pagerėja sveikata. Minusai – kai į bėgimus įsitrauki, tenka mokėti dalyvio mokesčius, įsigyti specialios aprangos, pirkti produktus, kad bėgimo metu gautum energijos. Bet, kita vertus, visa tai tu investuoji į save, o neišleidi nuėjęs į barą alkoholiui“, – sakė bėgimo entuziastas.
Kitas dalykas yra traumos. Jų dažnumas priklauso ir nuo to, kiek bėgikai save „spaudžia“ kokius atstumus bėgti. Todėl pajutus skausmą ir žinant, kad tai tavo silpnesnė vieta, reikia su šia vieta padirbėti – nebūtinai šį skausmą reikia malšinti vaistais. Verčiau daryti fizinius pratimus, skirtus skaudamai vietai. O po kelių savaičių, žiūrėk, to skausmo jau ir nelieka.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
