Mažeikiškio mokytojo kolekcijoje neįprastas objektas – smėlis

Ant buteliukų, į kuriuos mokytojas supila smėlio mėginius, yra pažymima,
iš kokios šalies ir iš kokios vietovės jis atkeliavo į Lietuvą, kas jį atgabeno.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dažnai nutinka taip, kad žmogų žinai, pažįsti tik iš vienos pusės. Pavyzdžiui, kaip puikiai savo specialybę, savo dėstomą dalyką išmanantį ir mokinius juo sudominti gebantį mokytoją. Tačiau nieko nežinai arba žinai mažai apie jo laisvalaikio pomėgius.
Panaši situacija nutiko su Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoju Dainiumi Stasiu.

„Santarvė“ mokytoją anksčiau jau yra kalbinusi – apie jo mokinių bei paties pedagogo pasiekimus. Tačiau apie tai, kad mokytojas kolekcionuoja žemės pavyzdžius, išgirdome atsitiktinai.
Susitikus pasikalbėti paaiškėjo, kad D. Stasys kolekcionuoja ne žemę, o smėlį. Be to, ši jo kolekcija – ne vienintelė.

Kolekcionuoja tai, kas primena aplankytas šalis

Pokalbis su geografijos mokytoju prasidėjo linksmai. Jis pasakojo, kad pažįstamas, išgirdęs, kad jo pomėgiu kolekcionuoti domisi laikraščio korespondentė, patarė nerodyti jokių kolekcionuojamų medalių. Matyt, norėdamas įspėti, kad jei straipsnį perskaitys kokie nedori žmonės, gali sumanyti tuos medalius pavogti. Bet D. Stasys nekolekcionuoja nei medalių, nei iš kelionių po užsienio šalis parsivežamų tų šalių pinigų.

Geografo kolekcijos kitokios: atvirlaiškiai, magnetukai su užsienio ir Lietuvos vaizdeliais, fotoalbumai su vaizdais iš aplankytų šalių, vadinamosios suvenyrinės taurelės.
Žodžiu tai, ką dažnas parsivežame iš kelionių ar ką lauktuvių parveža artimieji. Bet viena įdomesnių jo kolekcijų – smėlis iš įvairių šalių paplūdimių.

Jausdavo šiokį tokį pavydą

Atvirlaiškių pašnekovas sako turintis apie 800–900. Pradėjęs skaičiuoti, pats pasimetė. Ant daugiau nei pusės iš jų siuntėjai užrašė savo minčių, palinkėjimų.

Pasak D. Stasio, vieną vasarą užsienyje lankęsi ar ten gyvenantys bičiuliai jam labai intensyviai siuntė atvirlaiškius, buvo net šiek tiek gėda prieš laiškininkę, kuri kasdien neaplenkdavo jo pašto dėžutės.
Taurelių, ant kurių puikuojasi šalių, miestų pavadinimai, vėliavos, mažeikiškis turi apie 60. Ši kolekcija nėra sena, jai šešeri ar septyneri metai.
D. Stasys sako, kad anksčiau, išgirdęs, kad kažkas kažką įdomaus kolekcionuoja, jis pajausdavo tokį tarsi baltą pavydą.

„Jau prieš daug metų aplankiau vieną kolegę, kolekcionuojančią puodelius. Ji man parodė gražiai, tvarkingai lentynoje išdėliotus savo eksponatus. Jų buvo per dvidešimt. Pagalvojau sau, kad gražu, bet nedaug, ir aš galėčiau“, – prisiminė mokytojas.
Tai dabar jis turi apie 40 puodelių, iš kurių 30 yra su visų Latvijos savivaldybių ir dar keletas su mažesnių kaimyninės šalies miestelių simbolika.
O kolekcionuodamas magnetukus mokytojas priėjo prie išvados, kad reikia įsigyti tik metalinius. Mat jie nedūžta, per laiką nenublunka.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Smėlio kolekciją pamatė pas kolegę

Pasak pašnekovo, kolekcionuoti galima daug ką, tačiau vienas didžiausių keblumų, su kuriais susiduria kažką sistemingai kaupiantys žmonės, yra vietos stygius.

D. Stasio smėlio kolekcija kol kas labai daug vietos nereikalauja. 42 buteliukai su smėlio mėginiais įsitenka į kelias geografijos kabinete esančios spintos lentynas. Kolekcionuoti smėlį pašnekovas pradėjo 2018 metais.

„Kažkada buvau girdėjęs, kad žmonės kolekcionuoja žemę. Bet manęs tai netraukė. Labai gerai sutariame su Joniškio „Aušros“ gimnazijos geografijos mokytoja bei vadovėlio vienuoliktokams autore Giedre Motiejuite. Buvau girdėjęs, kad ji kaupia smėlio kolekciją, bet kai ji savo geografijos kabinete parodė šią kolekciją, kuri iš tiesų gražiai atrodė, susižavėjau. Kolegė ant kiekvieno indo, kuriame saugo smėlį, užrašo tikslias koordinates, iš kur jis pargabentas.
Iki tol turėjau parsivežęs smėlio mėginių iš kelių šalių. Tačiau šiaip sau, net neturėdamas minties, kad kolekcionuosiu“, – pasakojo mažeikiškis.

Ne visose šalyse leidžiama išvežti

D. Stasys ant savo kolekcionuojamo smėlio buteliukų užklijuoja užrašus, iš kokios šalies bei jos vietovės parvežtas eksponatas, pažymi, kas parvežė.
Peru, Argentina, Dominika, Marokas, Kanarų salos, Tailandas, Honkongas, Kirgizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jungtinės Amerikos Valstijos, Afrika – tai tolimiausi pasaulio kampeliai, iš kurių į Mažeikius atkeliavo smėlis. Kol kas tarp eksponatų nėra smėlio iš Australijos. Buvusi mokinė pašnekovui pažadėjo jo parvežti iš Pietų Korėjos.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

O štai Turkijoje viena gimnazistė, kuri norėjo parvežti smėlio mokytojo kolekcijai, patyrė ne itin malonų, tačiau, laimei, gerai pasibaigusį „nuotykį“. Oro uoste praėjusi vieną muitinę, kitoje ji buvo sustabdyta. Jai buvo pasakyta „Kas čia per žemės? Juk žinai, kad Turkijos žemė yra šventa. Kur tu ją veži?“ Muitininkai mažeikiškės nebaudė, tačiau smėlį atėmė ir įspėjo, kad to daryti negalima.

Žodžiu, prieš parsigabenant smėlio, reikia pasidomėti, ar iš tos konkrečios šalies leidžiama jį išvežti.
Viena iš tų, kurios dėl religinių įsitikinimų neleidžia išvežti smėlio iš šalies, yra Turkija.
Jei pasiseks, gausi tik įspėjimą. Jei nepasiseks – piniginę baudą, siekiančią 50–60 eurų.
Nors ta bauda ir ne milžiniška, tačiau kam gali patikti susimokėti už saują smėlio, kurią tau dar ir atims.

Smėlio būna labai įvairaus

D. Stasys pasakojo, kad dalis jo kolekcijoje esančių smėlio mėginių tiesiog stovi ant lentynos ir tiek. O kitus mėginius geografijos mokytojas parodo mokiniams pamokų metu.
„Pavyzdžiui, vulkaninį Islandijos smėlį. Iš Maldyvų ir Dominikos parvežtą smėlį, kuriame yra koralų nuolaužų, rodau tada, kai pamokose nagrinėjame informaciją apie koralines salas“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, mokiniai klausia, kodėl smėlio spalvos taip skiriasi. Spalva priklauso nuo to, kas dūla jūros ar vandenyno dugne. Jei koks nors geležies uolienos gabalas, smėlis bus oranžinis. Jeigu dūla kvarcas, smėlis bus baltas.

Mažeikiškio mokytojo Dainiaus Stasio kolekcijoje – atvirukai, magnetukai, taurelės su įvairių šalių simbolika
ir smėlio mėginiai.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Beje, vienas įdomesnių mano matytų smėlio pavyzdžių buvo pas kolegę geografę Joniškyje. Tai čia pat, Lietuvoje, esančio Dusios ežero pakrantės smėlis. Jis turi tokį violetinį atspalvį. Dar paklausiau kolegės, iš kur tokį parsivežė. Nustebau, kai ji pasakė, kad jis lietuviškas. Tai, kad Lūksto ežeras turi gintaro ir jo smėlyje gali būti jo priemaišų, daugiau ar mažiau visi žino. Bet, kad gali būti smėlio su violetiniu atspalviu, tai mane tikrai nustebino“, – pasakojo mokytojas ir apibendrindamas pridūrė, kad jo smėlio kolekcija yra paprastas, bet retas dalykas – ir ypač įdomus geografijos kabinete.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto