Trečiadienį Lietuvos Respublikos Seimo rūmų parodų galerijoje pristatytos dvi mažeikiškio fotografo Jono Strazdausko fotografijų parodos: „Atodangos“ ir „Žemaitijos rūkai“.
Parodos veiks iki birželio 27 dienos.
Didelė mažeikiškių delegacija
Mintis parlamente surengti mažeikiškio fotografo, rajono Garbės piliečio Jono Strazdausko fotografijų parodas kilo Seimo nariui Kęstučiui Bartkevičiui.
Parodos atidaryme dalyvavo ir autorių šia proga pasveikino nemaža mažeikiškių delegacija – per penkiasdešimt Trečiojo amžiaus universiteto studentų, Savivaldybės Kultūros skyriaus bei kultūros centro darbuotojai, Mažeikių meras Antanas Tenys ir Savivaldybės administracijos direktorius Bronius Kryžius. Į galeriją susirinko ir kolegos fotografai, šeimos nariai, grupė parlamentarų.
„Parodos pristatyme pakankamai daug dėmesio buvo skirta pačiam fotografui ir tai yra svarbiausia.
Tai buvo savotiškas mažeikiškių vienybės pademonstravimas, nes šitiek žmonių atvyko. O man iš viso buvo privilegija pabūti šalia tokio žmogaus, tokio profesionalo ir pasidžiaugti jo darbais“, – įspūdžiais pasidalijo Albinas Uikis.
Pabėgimas nuo kasdienybės
Parodos autorius J. Strazdauskas sako, jog su fotoaparatu rankose gyvena jau 60 metų.
Pasak „Santarvės“ pašnekovo, važiuodamas į parodos atidarymą, jis nežinojo ko laukti ir tikėtis.
„Organizatoriai laikė paslaptyje tai, kad atvažiuos tokia gausi mažeikiškių delegacija. Galvojau, kad bus keli Seimo nariai, ir tiek. Nustebino, nudžiugino ir sujaudino tai, kad pristatymą vedė Kultūros centro darbuotoja, kad renginyje skambėjo muzika“, – sakė pašnekovas.
J. Strazdauskas prisiminė jam asmeniškai politiko Eugenijaus Gentvilo pasakytus žodžius: „Su fotoaparatu išvaikščiojote mano vaikystės takus ir užfiksavote tai, ko kiti nepastebi“.
Fotografui tokie žodžiai – malonūs, nes fiksuoti dalykus, į kuriuos žmonės dažniausiai neatkreipia dėmesio, jis vadina fotografo misija.
„Ta paroda – man tarsi pabėgimas nuo kasdienybės. Tarsi paneigimas kartais išgirstamos replikos: ką tu, laikraštininkas, sugebi… Tai įrodymas, kad kažką dar galiu“, – kalbėjo buvęs ilgametis mūsų laikraščio fotokorespondentas.
Pasidalijo prisiminimais
Paprašytas prisiminti, kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjo fotografuoti rūkus, J. Strazdauskas nedetalizavo, tik pastebėjo: kadaise jis buvo labiau linkęs fotografuoti saulėlydžius, į akį krentančius peizažus, bet kartą nuotraukas, kuriose pavyko įamžinti rūką, jis parodė kitam fotografui. Šis mažeikiškį ir paraginęs fotografuoti rūkus.
„O toliau nė nežinau… Paprasčiausiai yra taip, kad turi vieną, antrą, trečią nuotrauką, kurioje užfiksuotas vaizdas su tais pačiais objektais – mano atveju su rūkais – ir nuolat tą kolekciją papildai… Taip ir atsiranda nuotraukų ciklai“, – paaiškino pašnekovas.
Jo prisiminimuose – kelionės į Kauną ar kitus miestus tvarkyti reikalų dėl rengiamų fotoalbumų.
„Būdavo, važiuoju automagistrale ir matau kylantį rūką. Pagalvodavau: tiek to, „sudegsiu“ – tai „sudegsiu“ vėluodamas. Ir sustabdęs automobilį, įjungęs šviesas eidavau fotografuoti rūko. Kai jis išsisklaidydavo, važiuodavau toliau. Kartais būdavo taip: pažvelgi į laikrodį ir matai, kad tuo metu jau turėjai būt sutartoje vietoje“, – prisiminimais apie tai, kaip „susirinko“ rūkų nuotraukas, pasidalijo fotografas.
Jausmas – lyg vaikystėje
Ar kada pastebėjote, kad vakarinis rūkas dingsta staiga, o rytinis – kiek ilgėlesnis? Ar žinote, kad Lietuvoje per metus būna vidutiniškai 41–105 rūko dienos ir kad daugiausia tokių dienų būna Žemaičių aukštumoje?
Visus šiuos faktus ir vietas, kuriose geriausia fotografuoti rūkus, ko gero, geriausiai žino rūkų gaudytoju kartkartėmis pavadinamas J. Strazdauskas.
Fotografuoti rūkų jis dažniausiai važiuoja vienas, anksti rytą, gamtai bundant, prieš pradedant čiulbėti paukščiams.
„Tokia ramybė. Toks jausmas, lyg atsidūrus vaikystėje. O jeigu esi ant kokio piliakalnio ar aukštesnėje vietovėje, prieš pakylant rūkui, pasigirsta toks savotiškas ūžesys, gūsis“, – pasakojo fotomenininkas.
Žvilgsnis į gamtą
Nuotraukų ciklą „Atodangos“ autorius apibūdina kaip nuotraukas, kuriose matyti žmogaus pėdsakai, palikti Žemėje. Tai daugybė faktūrų, begalė spalvų ir atspalvių.
„Mes savo Žemės nemylime, tyčiojamės – kasame, teršiame. Todėl man ir kilo mintis fotografuoti atodangas – Žemės sluoksnius. Šiose nuotraukose užfiksuoti vaizdai netoli Akmenės cemento gamyklos, mūsų rajone esantis klinčių karjeras bei medžiaga, parsivežta iš Baltarusijos, – visa tai sukurta prieš keletą metų“, – sakė fotografas.
Pašnekovas ateityje planuoja sugrįžti į poeto Vytauto Mačernio tėviškę – Šarnelę. Į Telšių rajone esančią profesorės Viktorijos Daujotytės tėviškę.
„Sugrįžus į tas pačias vietas, kuriose anksčiau ne kartą fotografuota, galima padaryti daugybę fantastiškų nuotraukų“, – pokalbį apibendrino fotografas.
