Mažeikiškis jau keturis dešimtmečius „diskutuoja“ su Einšteinu

Benediktą Noreikį gyvenimas mėtė ir vėtė. Per savo gyvenimą jis pakeitė 11 gyvenamųjų vietų. Prieš ketvirtį amžiaus baigė Žemės ūkio akademiją ir įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. Turėdamas 41 metų darbo stažą, į pensiją išėjo iš 10osios darbovietės. Paskutiniuosius penkerius metus dirbo tuometinės Kompresorių gamyklos vyr. technologų skyriaus konstruktoriumi.
Per gyvenimą Benediktui teko ne tik Sibire kirsti mišką, bet ir būti elektriku, meistru, konstruktoriumi, pedagogu, inžinieriumi, technologu. Grįžęs iš tremties, vyriškis apsistojo tėviškėje Gailaičių kaime. Gyventi jam yra tekę N. Akmenėje, Viekšniuose, Šilutėje, Lančiūnavoje, Kėdainiuose, Jonavoje, kol pagaliau „nutūpė“ Mažeikiuose.

PO KARO ŠEIMA ATSIDŪRĖ SIBIRE
Šnekų, mielai bendraujantį Benediktą, su kuriuo dažnai padiskutuodavome apie Viekšnius, kartą pakviečiau savo prisiminimais pasidalinti su mūsų laikraščio skaitytojais. Jo atsakymas: „tokiems niekams aš neturiu laiko“, prisipažinsiu, ne tik suglumino, bet ir suintrigavo. Iki pat šiol tai buvo mįslė. Tol, kol Benedikto vaikystės draugas Pranas Dargis, su kuriuo jis tebebendrauja ir dabar, jį apibūdino kaip žmogų, visą gyvenimą besidomintį astrofizika, sukūrusį šviesos greičio „hipotezę“, dar ir dabar nesiliaujantį „diskutuoti“ su Einšteinu.
Benedikto „mokslinei veiklai“ pradžią davė metai, praleisti Sibiro tremtyje. Po karo, 1948-aisiais, jis su tėvais iš Viekšnių buvo ištremtas į Irkutsko srities Taišeto rajoną.
Kadangi vaikinas buvo išvežtas tiesiog iš abitūros egzamino ir nespėjo gauti brandos atestato, vakarinę vidurinę mokyklą jis baigė Sujetichos gyvenvietėje. Šeima gyveno Solianaja kaime, kurio pavadinimas kilęs nuo per jį tekančio mažyčio peršokamo upeliuko Solianuška.
„Sprendžiant pagal upeliūkščio pavadinimą, jo vanduo turėtų būti sūrokas. Iš tiesų taip ir buvo, tad žiemą Solianuška užšaldavo vėliau negu kitos upės“, – sako Benediktas.
1958aisiais jaunuolis įstojo į Visasąjunginio neakivaizdinio energetikos instituto Sibiro filialą Novosibirske. Tačiau metus pabuvęs Elektrotechnikos fakulteto studentu, persigalvojo ir nusprendė grįžti į Lietuvą.

SUSIDOMĖJO VIRŠGARSINIAIS LĖKTUVAIS
Mokantis Novosibirske greta instituto buvo viršgarsinių lėktuvų bandymų aerodromas. Kai iš jo pakilę skrisdavo lėktuvai, tam tikru momentu pasigirsdavo galingas sprogimas. Kadangi viršgarsiniai lėktuvai per dieną praskrisdavo po keliolika kartų, sprogimai girdėdavosi nuolat. Tai paskatino Benediktą susidomėti sprogimų priežastimi.
„Lakūnai, skraidę viršgarsiniais lėktuvais, jau 35erių metų išeidavo į pensiją. Tokių dar jaunų vyrų, nebeturinčių kuo užsiimti, mūsų kurse buvo nemažai. Jie mums aiškindavo, kad sprogimas įvyksta lėktuvui pereinant į viršgarsinio greičio režimą. Aš tuo netikėjau, nes per karą mačiau ir girdėjau, kaip sprogsta pašauti lėktuvai: garsas būdavo kur kas mažesnis“, – apie pirmąsias jam kilusias abejones pasakoja Benediktas.
Norėdamas savo įtarimams rasti nors kokį realų paaiškinimą, vaikinas, atlikdamas tam tikrus skaičiavimus, lygindamas nuolatinius stebėjimus, nustatė, kad sprogimo efektą sudaro skrendančio lėktuvo per tam tikrą laiką išspinduliuoto garso suma.

LIETUVA SUTIKO NESVETINGAI
Grįžęs į Lietuvą, B. Noreikis apsigyveno savo tėviškėje Akmenės rajone, Gailaičių kaime. Netrukus susirado darbą N. Akmenės statybos treste, kur jį priėmė komunalinio ūkio elektriku.
„Važiuodamas į Statybos trestą, autobuse susitikau pažįstamą iš Sibiro laikų. Kai pasakiau, kad dirbsiu N. Akmenėje, jis man tiesiai išdrožė, kad šiame mieste žmonių nesą, o yra tik rusai, „sibiriakai“ ir buvę stribai, taigi aš į šią kompaniją tiksiąs“, – prisimena pašnekovas.
Nors B. Noreikio pažįstamas ir pranašavo, kad N. Akmenė – miestas, kuriame tremtiniai yra „savi“, realybė pasirodė esanti šiek tiek kitokia. Tik pradėjusį dirbti vyriškį išsikvietė į vykdomąjį komitetą ir pasakė, kad tremtiniui čia ne vieta, ir jis turįs išvažiuoti ne tik iš N. Akmenės, bet ir iš Lietuvos.
„Kai valdžia iš ten „iškrapštė“, vis dėlto man nusišypsojo laimė. Kolūkio, kuriame buvo mūsų kaimas, pirmininkas pasirodė besąs geras žmogus, ir visą mūsų šeimą išgelbėjo nuo antrosios tremties, palikęs mane dirbti kolūkio elektriku. Juo aš išbuvau penkerius metus“, – apie laimingai susiklosčiusį likimą kalba vyriškis.
Praėjus keleriems metams, jausdamas savo išsilavinimo spragas, B. Noreikis įstojo į Žemės ūkio akademijos neakivaizdinį skyrių ir per savo didelį „užimtumą“ inžinieriaus mechaniko diplomą gavo tik po 12 metų. Mėgstantis humorą ir nevengiantis pasišaipyti iš savęs vyriškis sako ir šiandien neturįs vairuotojo pažymėjimo:
„Ko gero, esu vienintelis Lietuvoje inžinierius mechanikas, nevairuojantis automobilio“.

TYRIMO OBJEKTU PASIRINKO ŽVAIGŽDES
Akademijoje įsigilinęs į astronomijos mokslą, B. Noreikis susidomėjo kintamos šviesos žvaigždžių efektu, pastebėdamas, kad ta pati žvaigždė pastoviais intervalais nuolat keičia savo šviesumą. Tada, prisiminęs viršgarsinių lėktuvų stebėjimus, jis analogišką išvadą padarė ir su žvaigždėmis.
„Žvaigždė sukasi, juda, ir žiūrint į ją matoma per tam tikrą laiką išspinduliuotos šviesos suma. Kai žvaigždė juda, artėdama prie stebėtojo, kitaip sakant, žemės, per ilgesnį laiką išspinduliuotą šviesą matome per trumpesnį laiką, todėl ji atrodo ryškesnė. Žvaigždei tolstant, viskas vyksta atvirkščiai“, – savo „hipotezės“ esmę kuo paprasčiau bando paaiškinti pašnekovas.
Štai šioje vietoje jo „hipotezė“ ir susikerta su Einšteino teorija, nes garsusis fizikas reliatyvumo teorijos postulate skelbė, kad „šviesos greitis sudėtas su kitu mažesniu greičiu nepakinta“.
Norėdamas šį prieštaravimą pasiaiškinti, B. Noreikis kreipėsi į vieną Žemės ūkio akademijos fizikos dėstytoją. Šis nerimstantį studentą pasiuntė pas tuomet žymiausią Lietuvos astronomą profesorių Paulių Slavėną. Profesorius studentui paaiškino, kad jo „hipotezė“ sutampa su žinomo šveicarų mokslininko fiziko Valterio Ritco hipoteze, tačiau pabrėžė, kad ji yra klaidinga ir kad tai seniai įrodyta.
Profesoriaus paaiškinimas B. Noreikį privertė keliems dešimtmečiams „užmiršti“ savo, kaip jis pats sako, „mokslinius“ tyrinėjimus.

NERIMSTANTIS TEORETIKAS PARAŠĖ BROŠIŪRĄ
Tačiau praėjo beveik trisdešimt metų, o atkaklaus vyriškio galvoje kirbanti vis ta pati mintis nedavė ramybės. Juk mokslas keičiasi, o tam tikra fizikos mokslo dalis, dar labiau astrofizika, remiasi Einšteino teorija. Todėl B. Noreikis nusprendė atlikti dvigubų apie bendrą centrą besisukančių žvaigždžių, matomų žemėje, šviesos skaičiavimus.
„Išsamiai susipažinęs su dabartinių astrofizikų moksliniais darbais, padariau išvadą, kad žvaigždžių šviesos kitimo paaiškinimas labiau pagrįstas remiantis Ritco hipoteze“, – mano jis.
Prieš keletą metų B. Noreikis parašė brošiūrą „Fizika! Kur eini?“, pavadinęs ją diletanto pastebėjimais. Vienas variantas parašytas 2002, kitas 2005 metais. Juos abu autorius išsiuntė 8 mokslo įstaigoms, tarp jų Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutui, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedrai ir kitoms. Nesulaukęs atsakymo į pirmąjį brošiūros variantą, siųsdamas antrąjį, jis išsaugojo visų pašto kasos kvitų kopijas, kaip įrodymą, kad tikrai atliko šį darbą. Jeigu kas nors kada nors tą hipotezę patvirtintų, būtų įrodymas, jog tai jau buvo padaryta Lietuvoje.
Pagrindinė šio darbo išvada: nors kartą reikia atlikti rimtus šviesos sklidimo nuo judančio šaltinio greičio matavimus. Ir nurodytos dvi tam būtinos sąlygos.

SAVO DARBO NELINKĘS VIEŠINTI
„Dirbu pavojingą darbą, – pusiau rimtai, pusiau juokais aiškina Benediktas. – Mano „teorijų“ įrodinėjimas gali baigtis liūdnai. Juk kiek čia seniai, sovietiniais laikais vienas Rusijos institutas padėjo psichiatrams „išaiškinti“ ir į psichiatrines ligonines sukišti per 20 tokių „mokslininkų“. Žiūrėk, dar ir man taip gali atsitikti“.
Šiuos B. Noreikio žodžius galima įvairiai vertinti. Tačiau iš tiesų pašnekovą teko ilgai įkalbinėti šia tema bendrauti su spauda. O atsisveikindamas jis, tiesa, nors ir juokais, pareiškė: „Jeigu atsidursiu psichiatrinėje, kalti liksite jūs“.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*