Tarpukaris – neabejotinai išskirtinis Lietuvos istorijos laikotarpis. Tokio ekonominio, kultūrinio, švietimo proveržio Pirmojo pasaulinio karo nuniokotame krašte per tokį trumpą laiką vargu ar kas galėjo tikėtis.
Mažeikių burmistrą Mykolą Veličką (1896–1975) faktiškai galime vadinti tarpukario Mažeikių progreso simboliu. Tarpukariu jis ilgiausiai – devynerius iš 20-ies Mažeikių savivaldos metų – buvo miesto vadovas, be to, jo vadovavimo laikas sutapo su valstybės ir krašto gerovės kilimu, savivaldos įsitvirtinimu.
Visų Mažeikių pokyčių vienam M. Veličkai priskirti negalima, bet tuometinio burmistro ūkiškumą, verslumą, darbštumą liudija ir jo gyvenimo būdas, ir išlikę Mažeikių valdymo dokumentai.
Burmistras iš tautininkų sąrašo
M. Velička gimė 1896 m. gruodžio 6 d. Dūkšto parapijoje, Kaniūkų kaime (dabar Ignalinos rajonas).
Aplinkybės, kaip šis aukštaitis pateko į Žemaitiją, nežinomos, bet 1923 m. jis pradeda darbuotis Mažeikių apskrityje, Dabikinėje, – darbų prižiūrėtoju ir sąskaitininku. Po ketverių metų darbą tęsia Mažeikiuose, apskrities valdyboje, įsitraukia į politinę veiklą.
1931 m. savivaldos rinkimuose M. Velička dalyvavo tautininkų sąraše. Jis buvo išrinktas miesto vadovu. Tuometinėje spaudoje pasirodė straipsnis „Burmistrą išrinko tautininkai su žydais susitarę“. Bandyta įgelti, bet daugiau panašių „adatėlių“, skirtų šiam asmeniui, nepavyko surasti. Burmistras – miesto šeimininkas, tačiau jis pavaldus apskrities viršininkui, per apskrities savivaldybę vyko ir finansavimas, tad turėti didelės įtakos svarbiausiems mieste vykdomiems darbams burmistras negalėjo. Ir vis dėlto, jei jautiesi esąs miesto šeimininkas, jei matai jo viziją, po truputį, žingsnis po žingsnio galima nuveikti išties nemažai.
1932 m. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos burmistrų suvažiavimas. Jame pranešimą apie nuveiktus darbus bei miesto perspektyvas skaitė ir Mažeikių burmistras M. Velička. Šis pranešimas tais pačiais metais buvo publikuotas žurnale „Savivaldybė“.
Gal šių dienų mažeikiškiams bus įdomu sužinoti apie to meto Mažeikių savivaldybės aktualijas ir metus dirbančio burmistro veiklos gaires. (Autoriaus pastaba: žurnale publikuoto pranešimo kalba ir stilius netaisyti.)
Galima teigti, kad ataskaitoje faktiškai ir atsispindi burmistro veiklos prioritetai.
Galimybės ir iššūkiai
Iš 1939 m. savaitraštyje „Verslas“ publikuoto interviu su burmistru M. Velička sužinome, kad „Savivaldybės reikalai vystosi kredito ribose“, taigi didelių finansinių įplaukų nebuvo.
M. Veličkos vadovavimo laikotarpiu didelis iššūkis Mažeikiams buvo nutiestas geležinkelis Kretinga–Amaliai. Iki tol visi traukiniai iš Klaipėdos į Kauną važiavo pro Mažeikius, čia buvo dėkinga vieta didmeninei ir mažmeninei prekybai. Ištiesinus geležinkelio liniją – paleidus ją per Telšius, Plungę, prekyba Mažeikiuose sumenko, sumažėjo mokesčių surinkimas.
Mažas pramonės įmonių skaičius, didelis nedarbas, miesto priklausymas 2-ai kategorijai, pagal kurią – menkesnės dotacijos iš valstybės…
Nors palankių aplinkybių Mažeikių plėtrai lyg ir nebuvo, bet progresas akivaizdus. Vaizdžiausiai burmistro veiklumą iliustruoja savivaldybės pastato statyba, kai buvo sutaupyta apie 20 tūkst. litų. Kelerius metus prieš statybų pradžią pradėtos kaupti statybinės medžiagos. Taupumo sumetimais nuspręsta atsisakyti rangovo, statyba vykdyta ūkio būdu – prižiūrint savivaldybės technikui ir patiems samdant meistrus.
Savivaldybės pastatą pradėjo statyti 1939 m. gegužės mėnesį, tikėtasi dar tais pačiais metais ir įsikurti, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui statybos keliems mėnesiams užsitęsė ir atidarymas bei įkurtuvės įvyko 1940 m. vasario 16 d.
(Bus daugiau)
Mažeikių burmistro Mykolo Veličkos pranešimas Lietuvos burmistrų suvažiavime 1932 m. („Savivaldybė“, 1932, Nr.11)
Tarpukaris – neabejotinai išskirtinis Lietuvos istorijos laikotarpis. Tokio ekonominio, kultūrinio, švietimo proveržio Pirmojo pasaulinio karo nuniokotame krašte per tokį trumpą laiką vargu ar kas galėjo tikėtis.
Mažeikių burmistrą Mykolą Veličką (1896–1975) faktiškai galime vadinti tarpukario Mažeikių progreso simboliu. Tarpukariu jis ilgiausiai – devynerius iš 20-ies Mažeikių savivaldos metų – buvo miesto vadovas, be to, jo vadovavimo laikas sutapo su valstybės ir krašto gerovės kilimu, savivaldos įsitvirtinimu.
Visų Mažeikių pokyčių vienam M. Veličkai priskirti negalima, bet tuometinio burmistro ūkiškumą, verslumą, darbštumą liudija ir jo gyvenimo būdas, ir išlikę Mažeikių valdymo dokumentai.
Burmistras iš tautininkų sąrašo
M. Velička gimė 1896 m. gruodžio 6 d. Dūkšto parapijoje, Kaniūkų kaime (dabar Ignalinos rajonas).
Aplinkybės, kaip šis aukštaitis pateko į Žemaitiją, nežinomos, bet 1923 m. jis pradeda darbuotis Mažeikių apskrityje, Dabikinėje, – darbų prižiūrėtoju ir sąskaitininku. Po ketverių metų darbą tęsia Mažeikiuose, apskrities valdyboje, įsitraukia į politinę veiklą.
1931 m. savivaldos rinkimuose M. Velička dalyvavo tautininkų sąraše. Jis buvo išrinktas miesto vadovu. Tuometinėje spaudoje pasirodė straipsnis „Burmistrą išrinko tautininkai su žydais susitarę“. Bandyta įgelti, bet daugiau panašių „adatėlių“, skirtų šiam asmeniui, nepavyko surasti. Nukelta į 13 p.
I. MIESTO TVARKYMAS.
1) Miesto sienos ir planas. <…> Dabar senasis ir naujasis miestas apima apie 350 ha su 6000 gyventojų. Bendro plano miestas neturi. Šiais metais susirūpinta, pasamdytas privatus matininkas, kuris vykdo matavimo darbus ir ateinančiais metais planą miestas turės. (Įgyvendinta – V. R.)
2) Mūro kvartalai ir pramonės rajonai. Anksčiau mūro kvartalų miestas neturėjo. Juos pavyko nustatyti šiais metais. Mūro kvartalai nustatyti svarbesnėse centro gatvėse ir aplink turgavietę. Pramonės rajonai nuo seniau nustatyti. Dabar jau yra didelis valcų malūnas, lentpjūvė, baldų ir koklių dirbtuvės, miesto skerdykla ir kitos smulkios dirbtuvėlės.
3) Gatvių tvarkymas. Išgrįstų gatvių yra nedaug. Miestas viso turi 77 gatves. Tame skaičiuje 16 centrinių, kurios išgrįstos ir įrengti tinkami cementiniai šalitakiai. Kitos, nors ir negrįstos, tačiau cementiniai šalitakiai daugumoje įrengti…
4) Miesto apšvietimas. Miesto apšvietimas atiduotas koncesijon geležinkelių valdybai aštuoneriems metams. Už elektros šviesą nuo labdaringų įstaigų, ligoninės ir miesto savivaldybės bei jos skyrių imama po 75 ct. už kilov. val., nuo privačių asmenų po 1,25 Lt. Šviesa duodama ištisą parą. Apšvietimui miesto duodama 2,500 žvakių (vatų – V. R.) parai. To nepakanka, todėl kas mėnuo už gatvių apšvietimą tenka primokėti po 80 ct. už kilov. val., nes paskutiniuoju metu miestas apšviečiamas 4000 žvakių. Koncesijai pasibaigus elektros stotį manoma steigti savo, jeigu sumanymas pasiseks įgyvendinti. (Neįgyvendinta – V. R.)
5) Viešosios aikštės ir sporto aikštės. Iš Mažeikių dvaro, skirto miestui praplėsti (Postnikovo dvaras Reivyčių kaime – V. R.), savivaldybė yra gavusi sporto reikalams aikštę, kuri perleista ir ja rūpinasi bei tvarko vietos šaulių būrys. Aikštė yra netoli miesto centro – patogioje vietoje. (Dabar parko dalis, kur yra sovietinių karių kapinės – V. R. )
6) Miesto parkas. Šiaulių apygardos žemės tvarkytojui tarpininkaujant, iš miškų departamento, netoli miesto centro yra gautas žemės sklypas apie 3 ha su dideliais augančiais pušiniais medžiais, miesto parko reikalams. Iki šių metų pradžios parkui sutvarkyti nieko nebuvo daroma, tačiau šį pavasarį buvo šiek tiek sutvarkytas, o kitais metais manoma galutinai sutvarkyti. (Įgyvendinta – V. R.)
7) Miesto pagražinimas. Centrinės miesto gatvės sodinamos nedideliais liepų medeliai. Praėjusiais metais pasodinta 280 št. Ateity dar manoma pasodinti 200 št. (Įgyvendinta – V. R.)
II. SVEIKATOS IR ŠVAROS REIKALAI.
1) Beturčių gydymas. Miesto savivaldybė savo ligoninės neturi. Esamą ligoninę, kurioje yra užkrečiamųjų ligų barakas, odos ir veneros ligų ambulatorija, išlaiko apskrities valdyba. Ligoniams, kuriuos, daktaro nuomone, reikia guldyti ligoninėn, duodamas liudijimas, o vėliau per miesto policiją surenkamos žinios apie jų materialę padėtį. Liudijimai duodami terminuotai – vienai savaitei, dešimčiai dienų ir dviem savaitėm. Pasibaigus terminui ir negalint ligonį išrašyti iš ligoninės, liudijimas prailginamas gydytojo nurodymu. Vėliau skola už gydymą, jeigu yra galimybė, ieškoma iš pasigydžiusio asmens.
2) Miesto vanduo. Miesto gyventojai naudojasi vandeniu iš savo šulinių. Viešam reikalui turgavietėje įrengtas gilus cementinis šulinys <…>. Priešgaisrinei apsaugai įtaisyti 8 hidrantai, kurių keletas yra netoli nuo miesto centrinių gatvių. Miesto savivaldybės finansinei padėčiai pagerėjus, ateity būtų galima vandentraukį pakloti ir pačiame miesto centre bei svarbesnėse gatvėse. (Įgyvendinta iš dalies – V. R.)
3) Skerdykla. Miesto savivaldybė 1927–1928 m. iš plytų pasistatė gan gražią ir didelę skerdyklą, kur yra gyvulių, kiaulių ir žarnų skyriai. <…> Ateityje manoma prie skerdyklos įrengti ledaunę.
4) Pirtys. Miesto savivaldybė savo pirties neturi. Yra geležinkelio pirtis, kuri savo įrengimais visapusiškai tinkama. Anksčiau miesto savivaldybė į maudyklių sutvarkymą ir jų priežiūrą dėmesio nekreipė. Maudėsi kas kur norėjo, todėl kiekvienais metais įvykdavo nelaimių. Šiais metais tuo buvo susirūpinta ir maudyklės šiek tiek aptvarkytos: įtaisyti gelbėjimo įrankiai, įrengti suolai, nurinkti akmenys ir įrengtas pliažas. Pasamdytas nuolatinis budėtojas skęstantiems gelbėti.
5) Turgavietė-halė. Miesto turgavietės pakraščiai išgrįsti, vidurys negrįstas. Privežta akmenų ir pavasarį bus pradėti grindimo darbai. Prekybininkams bendros halės nėra, turgavietės pakraščiuose jie turi pasistatę prekiavimui palapines – būdeles. Ateity manoma pastatyti bendrą pastogę ir joje įrengti vienodo dydžio krautuvėles (neįgyvendinta – V. R.). Miesto turgavietėje 1930 m. pastatyta nemaža betoninė išvietė, kurios pakanka ir kitos statyti nemanoma.
6) Miesto sąšlavynas. Grįstas gatves valo namų savininkai, kurie sąšlavas sunaudoja daržams tręšti. Nuimtasis nuo turgavietės mėšlas parduodamas namų savininkams arba artimųjų kaimų ūkininkams, todėl ir sąšlavyno miestas įrengęs neturi. Neturėdamas parko, miestas netaisė ir popiergaliams dėžių. Kai bus sutvarkytas parkas, tai tos dėžės taip pat bus pastatytos.
III. ŠVIETIMO REIKALAI.
1) Mokyklos. Miestas mokykloms savo namų neturi, visoms butai samdomi ir už juos išmokama apie 10 000 litų kasmet. Nuomojami butai mokykloms nepritaikyti. Prašyta per apskrities mokyklų inspektorių atleisti apie 400 ktm. miško medžiagos mokykloms statyti, kuris darbas norima pradėti kitais metais. Miestas tikisi, kad prie statomų mokyklų prisidės pašalpa ir šviet. ministerija. (Nupirktas namas 2-ai pradžios mokyklai ir pastatyta mūrinė Tumo-Vaižganto pradžios mokykla – V. R.)
2) Viešos skaityklos. Miestas savo skaityklos neturi. Yra apskrities valdybos žinioje centralinis knygynas, kurį išlaiko ir aprūpina kuru, butu ir šviesa apskrities savivaldybė.
IV. SOCIALINĖ GLOBA.
1) Vaikų prieglaudos. Mažeikių mieste yra vaikų – apskrities savivaldybės, ir senelių – miesto savivaldybės prieglaudos. Prieglaudos yra globojamose namuose, nuomos mokėti nereikia. Patalpa pakenčiama.
2) Nedarbas. Pasunkėjus galimybėms vykti į Latviją, daug darbininkų darbams į Latviją nebevyko ir stengėsi susirasti darbo prie statybos ir kitur mieste. Bet kadangi tie darbai yra tik sezoniniai, tai juos baigus daug darbininkų liks be darbo <…>. Kovai su nedarbu yra paruošta sąmata ir tikimasi gauti pašalpos.
V. SUSISIEKIMAS.
1) Kelių krypties ženklai. Kelrodžiai ir kelių krypties ženklai pastatyti geležiniai šiais metais; jie nudažyti ir paženklinti.
2) Autobusų stotis. Mažeikių mieste autobusų stoties nėra. Atvažiuojantieji automobiliai sustoja prie stoties. Ateity steigti autobusų stotį miestas nemano, nes atvažiuojantieji susitalpina esančioje prie stoties aikštėje. Nuolatinis autobusas, kuris kursuoja Mažeikiai–Viekšniai, yra tik vienas. Turizmui sąlygų Mažeikiuose nėra.
VI. PRIEŠGAISRINĖ APSAUGA.
Miesto savivaldybė turi savo gaisro mašinas ir kitus įrankius, kurie perduoti naudotis ir prižiūrėti šaulių ugniagesių komandai. Be to, mieste yra stipri žydų savanorių komanda ir vietos geležinkeliečių. Žydų savanorių komandą turi įsigijusi savo motorinį siurblį ir auto vežimą. Bendrai, priešgaisrinė apsauga sutvarkyta neblogiausiai.
VII. MIESTO TURTAS.
Miesto savivaldybė savo nekilnojamo turto – trobesių turi 49 950 lt. vertės. Pridėjus turimus sklypus – žemę, kurių vertė 15 000 lt., bendra vertė yra 64 950. Savo namų ir įmonių miestas neturi. Įstaigos raštinė yra nuomojamuose namuose.
VIII. MIESTO FINANSINĖ BŪKLĖ.
Miesto savivaldybė turi 60 832 lt., 30 ct. skolos. <…> Didžiausia skola – 51 157,24 lt. tenka Mažeikių apskrities valdybai už beturčių ligonių gydymą. Ši skola susidarė dėl to, kad į ligoninę buvo priiminėjami ligoniai be savivaldybės liudijimų. Apskrities valdyba, negalėdama išieškoti iš pasižadėjusių, reikalavimus nukreipia miesto savivaldybei. Miesto savivaldybė mano prašyti apskrities savivaldybės skolą už beturčių gydymą nurašyti nuostoliais.
IX. SAVIVALDYBĖS ORGANŲ VEIKIMAS.
Miesto savivaldybės taryba posėdžiams yra šaukiama sulig reikalu. Per metus esti nuo 4 iki 6 posėdžių. Tarybos nariai posėdžius lanko uoliai.
Vytautas RAMANAUSKAS
Mažeikių muziejaus vyr. muziejininkas
