Tęsinys. Pradžia Nr. 46
UŽRAŠĖ PIRMŲJŲ
MAŽEIKIŲ VAISTINIŲ
ISTORIJĄ
Mažeikiškė provizorė Elvyra ŽukauskaitėLopetienė baigusi mokslus visą gyvenimą dirbo vaistinėje. 1984 metais, nusprendusi, kad laikas kelti kvalifikaciją ir iš pirmos provizorėsanalitikės kategorijos kopti į aukščiausiąją, Centrinei provizorių atestavimo komisijai ji turėjo parašyti darbą apie Mažeikių vaistinę. Šį darbą Elvyra išsaugojo iki šiol. Jį rašydama moteris naudojosi dar Smetonos laikais provizore dirbusios Eugenijos Motuzaitės archyvine medžiaga. Joje yra duomenų apie pačias pirmąsias Mažeikių vaistines.
Pateikiame nedidelę ištrauką iš Elvyros darbo:
„1887 metais, kai Mažeikių (Muravjovo) miestelyje buvo apie 1000 gyventojų, valdžia leido atidaryti kaimo vaistinę laisvai praktikuojančiam gydytojui, Rygos vokiečiui Otto Losberg. Vaistinę atidarė 2jų aukštų name prie stoties (vėliau – Bliumentalio viešbutis, dabar – „Sodra“ – B. P.). Vaistinės pirmasis vedėjas buvo provizoriaus padėjėjas Pavel Pancer, o vėliau, kai gyventojų skaičius buvo 2000, vaistinės vedėja buvo provizorė Losberg.
1910 m. iš Losbergų vaistinę nusipirko provizoriaus padėjėjas Švabas Dovydas ir vaistinę pavadino „Iji vaistinė Švabo“. (Matyt, tuo laikotarpiu iš Vasario 16osios vaistinė persikėlė į Laisvės gatvę, nes Švabo vaistinė, kaip pamena Elvyra ir kiti senieji mažeikiškiai, buvo name, kur dabar yra optika, „Piropas“ – B. P.). Taip ji vadinosi ir vėliau, nors savininkas jau buvo kitas. 1937 m. tą vaistinę nupirko chemikasvaistininkas Koganskis.
1898 m. Rusijos žydas Izarovas atidarė „aptečnij sklad“ su plačiu vaistų asortimentu ir urmo prekyba. Po Pirmojo pasaulinio karo apie 1920 m. tokį „vaistų magaziną“, vėliau vaistinę, buvo atidariusi Teseraitė Bronislava, kurios vedėju samdė provizorių Gritę. Po jo mirties 1926 m. B. Teseraitė vaistinę perdavė Meerovičiui. Vaistinė buvo pavadinta „Centralinė vaistinė Meerovičiaus“. Vėliau vaistinė buvo perduota Švarcui (Jos vietoje dabar stovi Mažeikių viešosios bibliotekos pastatas – B. P.). Jos vedėju buvo chemikasvaistininkas Lopianskis.“
Toliau savo darbe Elvyra rašo, jog 1924aisiais, kad nereikėtų vaistų pirkti iš privatininkų, įsteigta uždara ligoninės vaistinė. Po metų ji buvo atidaryta visuomenei ir tapo Savivaldybės vaistine. Beje, 1933–1936 metais šios vaistinės vedėju buvo iš Tauragnų atvykęs provizorius Pranas Šimkūnas, biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės tėvas.
1941ųjų sausį vaistinė buvo nacionalizuota ir pavadinta vaistine Nr. 315. Vokiečių okupacijos metais tik mėnesį jos vedėju išdirbęs buvęs pirmosios Mažeikių vaistinės savininkas, jau minėtas Koganskis, taip pat Švarcas, Lopianskis, kaip ir kiti žydų tautybės žmonės, buvo sušaudyti. Vėliau 10 metų vaistinės vedėja dirbo provizorė Eugenija Motuzaitė.
1967 metais Mažeikiuose, Laisvės gatvėje, pastatyta nauja vaistinė reorganizuota į rajono Centrinę vaistinę. Po Nepriklausomybės atkūrimo ji buvo privatizuota.
FARMACIJA
BUVO VAIKYSTĖS
SVAJONĖ
Pirmą kartą vaistinės slenkstį Elvyra peržengė baigusi vidurinę, tuoj po karo. O jos vaikystės draugė Bernarda Beinoravičiūtė dar tebesimokė Mažeikių vidurinėje. Abi merginos jau seniai buvo nusprendusios studijuoti farmaciją, tad Elvyra laukė Bernardos.
E. Žukauskaitė pradėjo dirbti mokine vaistinėje Nr. 315, kuriai tada vadovavo E. Motuzaitė. Čia taip pat mokine jau dirbo Liuda Varnaitė, kuri į vaistinę atėjo būdama 15–16 metų. Šioje vaistinėje dirbo ir jos mama Morta Varnienė. Po to prie Elvyros ir Liudos dar prisidėjo ir trečioji mokinė Ieva Paulauskaitė.
„Mes visos mokėmės gaminti vaistus: mikstūras išpilstydavome į buteliukus, miltelius ir žvakutes sudėliodavome į popierinius maišelius, o tepalus – į plastmasines dėžutes“, – prisimena Elvyra.
Kai Bernarda baigė vidurinę, jos įstojo ir 1950 metais abi baigė Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakulteto farmacijos specialybę ir įgijo provizoriaus kvalifikaciją. Beje, Elvyra mokslus baigė su pagyrimu ir toliau nuolat siekė tobulinti savo kvalifikaciją. Po penkerių darbo metų ji Kijeve baigė keturių mėnesių provizorių kvalifikacijos kėlimo kursus.
Mažeikiuose buvo trys laisvos provizorių vietos, ir abi mažeikiškės bei Ada Mikutytė iš Telšių su jaunųjų specialisčių paskyrimais atvyko dirbti į tą pačią vaistinę, kurioje Elvyra dirbo mokine. Tarp kitko, telšiškė A. Mikutytė buvo E. Motuzaitės, kuri tebevadovavo vaistinei, dukterėčia.
Vaistinėje tuo metu dirbo apie 10 darbuotojų, tarp kurių buvo ne tik farmacininkai. Darbo sąlygos buvo prastos. Patalpos nekokios, žiemą nuo šalčio gelbėjo tik malkomis kūrenama krosnis. Vaistinė neturėjo jokio transporto, o vaistus iš Šiaulių vaistų sandėlio reikėdavo parsigabenti patiems. Tad transportą dažniausiai tekdavo samdyti.
MAŽEIKIUOSE
GYVENA
NE VIENA VAISTINĖS
VETERANĖ
Su pagarba Elvyra šiandien mini daug metų vaistinės darbui atidavusias savo koleges. Visą gyvenimą darbui paaukojo E. Motuzaitė, ištikimos provizorės pašaukimui buvo Danutė Noreikytė, Roma Liaugminienė, Morta Varnienė ir jos dukra L. VarnaitėSimutienė, B. BeinoravičiūtėLizdenienė, kuri po metų įsteigė Veterinarinę vaistinę ir dirbo joje iki pat pensijos. Didžiulį provizorės darbo stažą turinti Marytė Brasienė ir dabar dar tebedirba privačioje „Ąžuolo“ vaistinėje.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę nemažai provizorių įsteigė savo vaistines. Viena paskutiniųjų Mažeikių rajono centrinės vaistinės vedėjų Valerija Čepienė pirmoji įsteigė savo privačią vaistinę „Vingiorykštė“ Naftininkų gatvėje. Prieš pat atkuriant nepriklausomybę į Centrinę vaistinę atėjęs jaunas specialistas provizorius Mantas Mažūna netrukus Mažeikiuose įsteigė vaistinių tinklą „Camelia“. Apie dešimt metų Centrinėje vaistinėje išdirbusi paskutinė jos vedėja Nijolė Adeikienė po Nepriklausomybės atkūrimo privačią vaistinę įsteigė Šiauliuose.
PASIRAŠĘS VEKSELĮ,
NETEKO NAMO
Nuo šių dienų Elvyra vėl grįžta į savo vaikystę, į tuos laikus, kuriuos mena tik iš savo tėvų ir senelių pasakojimų.
Smetonos laikais Elvyros seneliai iš motinos pusės turėjo namą Laisvės gatvėje, kur dabar stovi DnB NORD bankas, ir nemažai žemės. Elvyros seneliui Jonui Kleinbergiui priklausė visa žemė nuo Laisvės gatvės iki pat geležinkelio.
Elvyra dar ir dabar prisimena, koks ten buvo didžiulis sodas. Jame augo obelys ir kriaušės, slyvų ir agrastų krūmai. Ten pat buvo ir daržas.
Vienas žydas iš banko buvo pasiėmęs paskolą. Elvyros senelis pasirašė vekselius, kuriais „žiravo“ (garantavo) bankui, kad tas žydas grąžins bankui pasiskolintus pinigus. Atsitiko taip, kad žydas pabėgo į užsienį, ir Elvyros senelis, kitaip sakant, „žiruotojas“, turėjo grąžinti bankui pabėgusiojo paimtą paskolą. J. Kleinbergis neturėjo iš ko jos grąžinti, todėl bankas pasiėmė dalį jo žemės.
Netekus žemės kažką reikėjo daryti ir su gyvenamuoju namu. Jį reikėjo nugriauti arba perkelti į kitą vietą. Kadangi namas buvo gana didelis, viso jo perkelti buvo neįmanoma. Elvyra dar prisimena, kaip jis buvo perpjautas per pusę ir dalimis pergabentas į dabartinę P. Vileišio gatvę. Nuo tada Elvyros tėvai čia ir gyveno.
1941 metais užėjus rusams, namas buvo nacionalizuotas, o po karo nugriautas. Jo vietoje pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, teisė į žemės nuosavybę Elvyrai buvo grąžinta.
MAŽEIKIAI GARSĖJO
SKANIOMIS DEŠROMIS
Tarpukariu, iki pat 1940ųjų, Elvyros tėtis Ernestas Žukauskas dirbo vairuotoju pas I garinės dešrų išdirbinių dirbtuvės savininką Otto Ilterį. Miesto vaizdas keitėsi, tad Elvyra negali tiksliai pasakyti, kur stovėjo šios dirbtuvės. Jos buvo kažkur Viekšnių gatvėje, pervažiavus Mažeikių–Šiaulių geležinkelį. Tai buvo ilgas medinis vieno aukšto namas. Šioje įmonėje dirbo per dešimt žmonių. Elvyra dažnai lankydavo tėtį darbe, todėl prisimena, kad dirbtuvių darbuotojus šeimininkas čia pat ir maitindavo:
„Priešais dirbtuves buvusiame gyvenamajame name buvo įrengtas valgomasis. Jame stovėjo didelis, ilgas stalas. Prie jo kartu su darbuotojais sėsdavo ir pats O. Ilteris su žmona. Kad jie čia visi valgydavo pietus, tai tikrai, o ar žmonės gaudavo ir pusryčius, negaliu tiksliai pasakyti“.
Dirbtuvėse buvo gaminamos įvairios, labai skanios rūkytos bei virtos dešros, nepaprasto skonio „sasiskos“. Kai kurių dešrų pavadinimus Elvyra atsimena ir dabar. Tai buvo „Krokuvos“, „Arbatinė“, kepeninė ir dar ne vienos rūšies rūkytos dešros. Visą šią produkciją Elvyros tėtis E. Žukauskas turėdavo išvežioti po kitus Lietuvos miestus: Viekšnius, Akmenę, Palangą.
Prieš pat karą, bėgdamas nuo rusų, O. Ilteris su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vokiečių okupacijos metais jis grįžo atgal į Mažeikius. Antrą kartą užėjus rusams, vėl išvažiavo į Vokietiją, kur ir liko. Vokiečių laikais sugrįžęs į gimtąjį miestą, O. Ilteris neturėjo kur gyventi, tad kurį laiką jis su šeima glaudėsi pas Žukauskus.
„Tik tada, kai Ilteriai gyveno pas mus, sužinojau, kad Otto labai mėgsta valgyti žalią maltą mėsą, pagardintą įvairiausiais prieskoniais. Jie patys ją pasigamindavo, ir šiuo patiekalu vaišindavo mūsų šeimą. Turiu prisipažinti, kad man buvo labai skanu. Galbūt prie tokio maisto jis priprato tada, kai turėjo savo dešrų dirbtuves, bet, žinoma, savo darbininkų juo nevalgydino“, – vaikystėje patirtais įspūdžiais dalijasi Elvyra.
Nuotraukos iš E. ŽukauskaitėsLopetienės asmeninio archyvo.: Taip atrodė Mažeikių vaistinė Nr. 315 šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai Elvyra joje pradėjo dirbti.
Prie vaistinės visos trys į Mažeikius atvykusios jaunosios specialistės: (iš kairės) Ada Mikutytė, Bernarda Beinoravičiūtė ir Elvyra Žukauskaitė. Apie 1950 metus.
Ernestas Žukauskas šiuo automobiliu dešrų dirbtuvių produkciją išvežiodavo ne tik po Mažeikius, bet tiekdavo ją ir į kitus miestus. 1937–1939 m.
I garinės dešrų išdirbinių dirbtuvės kolektyvas prie savo gamybinių patalpų. Savininkas O. Ilteris (7-as iš dešinės) ir jo žmona (sėdi). 1937–1939 m.
